Tikrai netikėjau, kad sulauksiu 2020-ųjų metų, kai visus galėsiu sveikinti Lietuvai istorinės Kovo 11-osios 30-mečio proga. Gražia viltimi tada atrodė ir 30 dienų, ir treji metai, kurie ateities kartoms liudytų, kaip mes troškome savo nepriklausomos valstybės. Ir štai ji yra.
Geresnė ar blogesnė, bet Lietuvos valstybė yra. Ir tai toks laimėjimas, tokie naujai sutvirtinti pamatai lietuvių tautos ateičiai, gal tik dar iš didesnio laiko atstumo jie bus tinkamai įvertinti.
Dabar dažnai gailiuosi, kad tais istoriniais Sąjūdžio metais neturėjau fotoaparato. Vien tik sąsiuvinius ir užrašų knygeles, į kurias ne visada buvo patogu užrašyti Lietuvai lemtingų ir istorinių 1988–1992 metų įspūdžius. Teko dalyvauti reikšmingiausių įvykių sūkuryje, klausytis ir susitikti su šimtais įvairiausių pažiūrų ir tautybių žmonėmis, stebėti, kaip formavosi Nepriklausomos Lietuvos politikų karta.
Pats didžiausias turtas, kurį gali įgyti, yra susitikimai su žmonėmis. Dažniausiai atmintyje išlieka tik tvirtos ir gražios asmenybės, išsiskiriančios savo įsitikinimais ir darbais. Deja, šiandien tenka matyti ir pripažinti, kad dalis jų pasuko primityvaus pragmatizmo keliu, prisitaikę prie naudingos politinės konjunktūros, kita dalis nusivylusi emigravo, treti užsisklendė savo namuose. Gaila, bet labai nedaug ir toliau liko išdidžiais idealistais, tuo gyvu raugu naujiems sąjūdžiams, kai pragmatizmas peraugs į visuotinę skriaudą ar aiškų pavojų tolesniam tautos išlikimui.
Mažą dalį patirtų įspūdžių vis tik pasisekė užfiksuoti dvylikoje didesnių ar mažesnių sąsiuvinių ir užrašų knygelių, kurie kantriai laukia savo laiko. Šiandien įdomu prie jų sugrįžti ir pasitikrinti save, atpažinti įvykių seką ir jų tikrąsias priežastis. Gerai suprantu, kad kiekviename žmoguje yra įgimto subjektyvizmo jausmo ir niekas nežino absoliučios tiesos. Tad ir turimi užrašai niekada nebus tikruoju dokumentu. Daugiausia jie gali atskleisti rašiusiojo tuometę nuotaiką, mąstymą ir papildyti kitus, artėjant prie istorinės tiesos. Apie užrašytus prisiminimus teko kalbėti ir anksčiau, dalintis jais, tačiau manau, kad ir šiandien yra gera proga prie jų vėl sugrįžti.
Dažnai tenka prisiminti ir kalbėti apie vieną reikšmingiausių mūsų kartai skirtą datą – 1990 m. kovo 11-ąją. Tuo metu nebuvo net minties, kad reikia viską užrašyti ar atsiminti, nes esamasis laikas buvo svarbesnis už ateitį. Vis maniau, kad kada nors vėliau, kai bus ramiau ir daugiau laiko, bus galima atsigręžti į praeitį. Laiko rūdys ir šviesiausias dienas apgraužia, tad ryžtuosi apibendrinti tik kai kuriuos to laiko pastebėjimus ir prisiminimus, gerai suprasdamas savo žinių ir patirties ribotumą.
Vis tik reikėtų prisipažinti, kad vieną dieną teko būti ir LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu, bent taip skelbė Vyriausiosios rinkiminės komisijos išduotas deputato pažymėjimas. Tą patį paskelbė ir pirmojo posėdžio, įvykusio 1990 m. kovo 10 d., pirmininkas akademikas Jonas Bulavas. Tačiau jautėme, kad greitai vadinsimės kitaip, kaip ir mūsų valstybė.
Kartu su dideliu paketu ankstesnės Tarybos priimtų dokumentų, kuriuos dar ir šiandien turiu, ir kurie tikrai yra įdomūs, gavome Sąjūdžio kovo 6-ąją išspausdintas Nepriklausomybės atstatymo principų ir Nepriklausomybės sampratos bendrąsias nuostatas. Neprisimenu, kas jas parengė, nes po jomis nebuvo pasirašyta. Buvo tik prierašas, kad šios nuostatos, kaip darbinis dokumentas, yra neteiktinos spaudai. Pagal jį žinojome, kad Nepriklausomybės juridiniu pagrindu bus 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Akto veikimo atstatymas. Net ir šiandien galima pasakyti, kad beveik visos tada skelbtos nuostatos liko išlaikytos. Gal tik vėliau buvo atsisakyta ketvirtosios, tarptautinių santykių, nuostatos, skelbusios, kad Lietuvos siekis tarptautinėje politikoje – pastovus neutralitetas.
Tą dieną nebuvo galima numatyti ar tikėti, kad, praėjus kuriam laikui, išblėsus šventiniam džiaugsmui, išblės ir pasitikėjimas, o atsiradus frakcijoms, atsiras ir nesutaikomos priešpriešos – kairė ir dešinė, su savo interesais, užkulisiais ir intrigėlėmis, atvedusiomis Aukščiausiąją Tarybą į krizę, skilimą ir priešlaikinius rinkimus.
O tada, atrodė, buvo visai nesvarbu, kad dešinėje pusėje, prie deputatų Vytauto Landsbergio, Sauliaus Pečeliūno, Romualdo Ozolo ar Juliaus Beinorto, kartu, susikibę rankomis, giedojo himną deputatai Mindaugas Stakvilevičius, Rolandas Paulauskas, Vincas Paleckis. Pagal rinkiminės apygardos numerį, man teko būti kairėje pusėje, kaip ir deputatams Algirdui Endriukaičiui, Gintautui Iešmantui, Algirdui Brazauskui, Leonui Apšegai ir kt. Džiaugiausi, kad iš vienos pusės sėdėjo gerai žinomas sąjūdietis Audrius Butkevičius, o iš kitos (tądien ir susipažinome) – Jonas Prapiestis. Atrodė, kad tada ir buvo tikrosios Santarvės dienos, kurių taip trūko vėliau. Deja, jų trūksta ir dabar.
Kovo 10-oji nebuvo nei įdomi, nei efektinga. Žinojome, kad reikia skubėti, nes tuometė TSRS Aukščiausioji Taryba lipo ant kulnų su savo naujuoju išstojimu iš TSRS „mechanizmu“, o naujai išrinkta Aukščiausiosios Tarybos Mandatų komisija ir kiti juridiniai parengiamieji darbai reikalavo savo laiko. Gal ir keistai pirmąją dieną atrodė diskusijos dėl pasirinkto vardinio balsavimo būdo, tačiau dabar matyti, kad buvo pasirinkta gerai, kai parlamentarai balsuoja užpildydami ir pasirašydami specialią balsavimo kortelę. Tai juos ne tik drausmina, įpareigoja dalyvauti posėdžiuose, bet, svarbiausia, priverčia geriau pamąstyti apie pasirinktą sprendimą ir atsakomybę.
Kovo 11-osios posėdį pradėjo 130 deputatų, nors tuo metu jau buvo išrinkti 133 deputatai. Savotiškai įdomi buvo deputatų partinė priklausomybė. Net 40 priklausė atsiskyrusiai LKP, 9 – atsikūrusiems socialdemokratams, 5 – Tarybų Sąjungos komunistams, 4 – Lietuvos žaliųjų partijai ir tik 2 – krikščionims demokratams. Tuo metu net 70 deputatų nepriklausė jokiai partijai. Dar ir šiandien tenka išgirsti, kad tuomečiai deputatai pasižymėjo didesniu idealizmu ir aukštesniu intelektu, nei vėlesnių Seimų nariai. Žinant, kad net 126 tuomečiai deputatai turėjo aukštąjį išsilavinimą, su tokiu teiginiu galima sutikti.
Antrą dieną, pasirodo, sunkiausi buvo procedūriniai klausimai. Deputatas Česlovas Juršėnas reikalavo, kad Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas būtų laikomas išrinktas tik tada, jei už jį balsuotų ne mažiau kaip pusė visų išrinktų deputatų. Išdalintame Aukščiausiosios Tarybos reglamento pakeitimo projekte buvo reikalaujama tik daugiau nei pusės dalyvaujančių posėdyje. Deputato Č. Juršėno siūlymas nebuvo priimtas.
Beje, procedūriniai klausimai liko sunkiausi iki šiol. Tai pagrindinis opozicijos ginklas, kai stengiamasi nuvarginti oponentus ir sutrukdyti skubiai priimti kitą svarbesnį sprendimą. Reikalavimas laikytis reglamento, statuto yra labai svarbus, nes tai yra tikras demokratijos saugiklis, apsaugantis poziciją ne tik nuo nepagrįsto skubėjimo, bet ir nuo galimybės savivaliauti ar klastoti. Suprantama, visi laukė, kada naujoji Aukščiausioji Taryba paskelbs atkurianti Lietuvos Nepriklausomybę ir priims kitus, valstybės ateitį lemiančius dokumentus, tačiau tikruoju tų sprendimų raktu vis tik buvo Pirmininko rinkimai.
Pirmuoju kandidatu deputatė Vidmantė Jasiukaitytė pasiūlė Romualdą Ozolą, kuris savo ruožtu iš karto pasiūlė profesorių V. Landsbergį. R. Ozolo pasiūlymui pritarė deputatai Vytautas Plečkaitis ir Egidijus Jarašiūnas. Bene ilgiausią ir emocingiausią kalbą pasakė rašytojas ir deputatas Stasys Kašauskas, pirmininko pareigoms pasiūlęs deputato Algirdo Brazausko kandidatūrą. Tai esąs ir ūkininkas, kuo geriausiai prižiūrintis ir vienijantis visas bitutes (gal todėl vėliau LDDP nariai vienas kitą ėmė vadinti bičiuliais), ir šimtai tūkstančių parašų surinkta, ir pan. Stasiui Kašauskui pritarė deputatai Č. Juršėnas ir Miglutė Gerdaitytė. Deputatai Kazimieras Antanavičius ir Saulius Pečeliūnas dar pasiūlė deputato Kazimiero Motiekos kandidatūrą. Tačiau tiek K. Motiekai, tiek R. Ozolui atsisakius profesoriaus V. Landsbergio naudai, deputatams liko labai paprastas pasirinkimas – V. Landsbergis arba A. Brazauskas.
Deputato A. Brazausko kalba buvo gerai apgalvota ir atsargi. Priminęs, kad nepriklausomybės teisinis pagrindas ir toliau turi būti niekieno nepanaikintas 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Atstatymo Aktas, vis tik siūlė neignoruoti tuometės ekonominės padėties ir ekonominių ryšių su TSRS. Jis taip pat aiškiai nepalaikė minties, kad nedelsiant reikėtų paskelbti Lietuvos politinę nepriklausomybę. Tada sužinojome, kad A. Brazausko karinis laipsnis – papulkininkis.
Profesorius V. Landsbergis kalbėjo labai trumpai. Priminęs, kad jo programa yra Sąjūdžio programa ir visų bendras uždavinys – atkurti savo visuomenę, savo valstybę ir kurti ją toliau, jis pažadėjo siekti santarvės tarp skirtingų žmonių grupių ir politinių jėgų Lietuvoje. Atsakydamas į tuomečių TSRS deputatų Vaidoto Antanaičio ir Vytauto Statulevičiaus klausimus, profesorius pabrėžė, kad jis, kaip TSRS deputatas, daugiau į Maskvą nevažiuos.
Balsavimo rezultatai: už Algirdą Brazauską – 38, už Vytautą Landsbergį – 91. Tokia žinia tiek Aukščiausiojoje Taryboje, tiek už jos sienų buvo sutikta ovacijomis. Tačiau
A. Brazausko šalininkai tokio ryškaus pralaimėjimo nesitikėjo. Jie manė, kad organizuota parašų rinkimo ir telegramų siuntimų akcija, raginanti deputatus balsuoti už A. Brazauską, duos savo rezultatų. Džiaugiuosi, kad iš savo 131-osios Vilkijos rinkiminės apygardos tokių telegramų gavau nedaug. Savo archyve turiu tik vieną, pasirašytą penkių šeimų iš Babtų.
Tiesa, po kelių dienų buvo pradėtas naujas vajus – siųsti vienodo turinio telegramas Aukščiausiajai Tarybai, laikant, kad išrinkti Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatai neišreiškė liaudies valios, renkant Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininką, taip pat buvo prašoma organizuoti referendumą. Tai yra buvo prašoma kaip tik to, ko prašė ir deputatas Č. Juršėnas. Taip pat ant tų pačių lapų ir tais pačiais parašais buvo patvirtinta ir antroji telegrama LKP Sekretoriui A. Brazauskui: pasitikime, palaikome, prašome nepasitraukti nuo politinės veiklos arenos.
Ir aš gavau patvirtintą raštą, kuriame buvo parašyta, kad vien Babtuose ir Sargėnuose po tokiais raštais pasirašė 467 gyventojai. Ir priešingai, buvo laiškų, reikalaujančių, kad A. Brazauskas neignoruotų teisėtai išrinktos Lietuvos vadovybės, nes nepriklausomybė yra svarbiau už asmeninius interesus. Vien Raudondvaryje net 105 Mechanizacijos instituto, Konstravimo biuro, Eksperimentinio ūkio ir apylinkės vykdomojo komiteto darbuotojai pritarė tokiam kreipimuisi.
Vėliau šie klausimai buvo sprendžiami paprasčiau, nors Pirmininko pasirinktos kai kurios pavaduotojų kandidatūros kai kam atrodė gana netikėtos. Buvo kalbama, kad vienu iš pavaduotojų turėjo būti pasiūlytas R. Ozolas. Gal dėl to ir deputatas Bronius Kuzmickas, nuoširdžiai sakydamas, kad toks pasiūlymas yra netikėtas, Pirmininko pavaduotoju siūlė rinkti R. Ozolą. Tačiau Aukščiausioji Taryba įtikinama balsų dauguma palaikė Pirmininko siūlymus.
Šiandien niekas negali paneigti, kad 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos priimti dokumentai buvo gerai apgalvoti ir nuoseklūs. Priėmus deklaraciją „Dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimų“, buvo aiškiai apibrėžta, kad ši Aukščiausioji Taryba turi visišką teisę ir gali priimti valstybės ateitį lemiančius aktus.
Dažniausiai užsirašydavau ant kiekvieno tada gauto dokumento projekto jo priėmimo laiką ir gautų balsų skaičių:
18 val. 08 min., už – 133 balsai ( vienbalsiai). Priimtas įstatymas „Dėl valstybės pavadinimo ir herbo“;
22 val. 44 min., už – 124 balsai, 6 susilaikė. Priimtas aktas „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“;
22 val. 55 min., už – 128 balsai. Priimtas įstatymas „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Konstitucijos galiojimo atstatymo“;
23 val. 6 min., už – 123 balsai, 6 susilaikė. Priimtas įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos laikinojo pagrindinio įstatymo“;
23 val. 12 min., už – 129 balsai. Priimtas nutarimas „Dėl kai kurių Lietuvos Respublikos valstybės organų įgaliojimų pratęsimo“.
Paskutiniu balsavimu Aukščiausioji Taryba dar priėmė kreipimąsi į pasaulio tautas ir prieš pat vidurnaktį baigė savo istorinį posėdį.
Lauke neatrodė labai vėlu. Tūkstančiai žmonių visą laiką dainavo, skandavo, laukė ir plojo pro centrines duris išeinantiems iš rūmų naujiems Aukščiausiosios Tarybos vadovams, plačiau žinomiems deputatams. Gera buvo būti su žmonėmis ir džiaugtis, nežinant, kad vos po kelių dienų pro tuščią ir nurimusią aikštę, tuneliu ims gausti grėsmingiausia sovietinė technika.
Taip ir maišėsi džiaugsmas, grėsmė, pareiga, sėkmė ir nesėkmės, įtarumas ir valdžia. O gal tik gęstančios ir vėl pakylančios aistros? Jau buvo gerokai po antros valandos nakties, kai į „Draugystės“ viešbučio kambarį pasibeldęs jauniausias deputatas Gintaras Ramonas vis kartojo, kad mes ne tą išrinkome, kad reikėjo rinkti Romualdą Ozolą. Galvojau tik viena, kaip juo mandagiai atsikratyti, nes tada maniau, kad viską padarėme gerai. Ir dabar galiu tik džiaugtis, kad turėjau pačią gražiausią Dievo ir likimo dovaną – 1990 m. kovo 11 dieną.
Kaip stebuklas praėjo net 30 mūsų Nepriklausomybės metų. Tada buvo sunku patikėti, kad po šitiek metų galėsime vieni kitus sveikinti tokio gražaus jubiliejaus proga. Tad šiandien su dideliu džiaugsmu sveikinu visus žmones Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo trisdešimtmečio proga ir linkiu visapusiško klestėjimo, dar daugiau gražių darbų, gražiai sukurtų gyvenimų. Kurkime grožį, gerumą ir pasitikėjimą ne tik savo šeimose, savo aplinkoje, savo mieste ar miestelyje, rajone, kaime, bet ir visoje Lietuvoje. Niekas kitas mūsų gyvenimą nepadarys gražesnį, turtingesnį, laimingesnį, jeigu mes patys to nesieksime. Greitai bėga dešimtmečiai, tačiau tegul 1990 m. kovo 11-oji ir toliau mums lieka pačiu ryškiausiu, svarbiausiu švyturiu ateičiai.
Dr. Leonas Milčius
Autorius yra Kovo 11-osios Akto signataras