(100-osioms gimimo metinėms)
Šių metų sausio 8 d. sukako 100 metų, kai gimė Antanas Stancevičius, žymus agronomas, geobotanikas, herbologas, žemdirbystės teorijos grindėjas, visuomenės veikėjas, ilgametis Lietuvos žemės ūkio akademijos (universiteto) dėstytojas, mokslų daktaras, profesorius. Tai – iškili asmenybė, palikusi ryškų pėdsaką Lietuvos moksle ir visuomenės gyvenime.
Žemaitijos valstiečių sūnus
Negaliu nepriminti pagrindinių profesoriaus A. Stancevičiaus gyvenimo momentų. Jis užaugo Žemaitijoje, valstiečių šeimoje Lomių kaime, buvusiame Batakių vlsč. (Tauragės aps.), netoli Kryžkalnio. 1938 m. Raseinių gimnazijoje įgijo brandos atestatą, 1943 m. baigęs Žemės ūkio akademiją Dotnuvoje, tapo diplomuotu agronomu. Ketverius metus dirbo agronomu, o 1947 m. tapo Lietuvos žemės ūkio akademijos dėstytoju ir aukštojoje mokykloje garbingai tarnavo beveik 57 metus. Dėstė botaniką, žemdirbystę ir agronomijos istoriją.
Piktžolių tyrimo pradininkas
Anų laikų studento A. Stancevičiaus polinkį į mokslinius tyrimus galima rasti buvusioje Dotnuvos bandymų stotyje, kurioje metinės praktikos metu jis susidomėjo piktžolių pasauliu. Tai pastebėjęs, stoties direktorius diplomuotas agronomas Z. Vinickas priėmė praktikantą asistentu ir pavedė jam įkurti Piktžolių skyrių. Taip buvo įgyvendintas pirmasis mėginimas Lietuvoje žinias apie piktžoles atskirti nuo bendrosios žemdirbystės į atskirą tyrimų sritį. Jaunuolis stengėsi susitelkti ir pateisinti pareikštą pasitikėjimą. Viename rusiškame dar prieškariniame žurnale radęs tyrimų apie piktžoles skirtingų augalų pasėliuose aprašymą, jis pasirinko jų peržiemojimo stebėjimus žieminių javų laukuose. Skirtingai nuo šių dienų, kai nemažai diplomantų ne patys renkasi, o mes, dėstytojai, siūlome jiems baigiamųjų darbų tematiką.
Darbo vadovas, tuometis Žemdirbystės katedros vedėjas doc. J. Vengris, tyrimus įvertino palankiai. Teigiamai šį darbą įvertino ir recenzentas, Specialiosios žemdirbystės katedros vedėjas doc. B. Povilaitis. Diplomantas A. Stancevičius diplominį darbą „Piktžolės žieminiuose javuose rudenį“ apgynė 1943 m. pavasarį pažymiu „labai gerai“.
Žemės ūkio akademijoje – daugiau kaip pusę šimtmečio
1947 m. pradėjęs mokslinį ir pedagoginį darbą asistentu Lietuvos žemės ūkio akademijos Botanikos ir mikrobiologijos katedroje, A. Stancevičius įsitraukė į Lietuvos mokslų akademijos kelerius metus organizuotas kompleksines ekspedicijas, kurių tikslas buvo tyrinėti Lietuvos gamtos išteklius ir kultūros paveldą. Botanikai, vadovaujami doc. K. Brundzos, tyrinėjo pievų florą ir augaliją. 1958 m. A. Stancevičius apgynė žemės ūkio mokslų kandidato (dabar – daktaro) disertaciją „Lietuvos TSR pasėlių augalija, jos reikšmė agronominei dirvožemio charakteristikai ir kovos su piktžolėmis organizavimui“.
Pasak prof. dr. V. Rašomavičiaus, vėliau disertantas A. Stancevičius rašė: „Kazys Brundza visuomet man liks Mokytojas, kuris pažadino mano meilę augalams ir botaniką pavertė mano „scientia amabilis“, dėl to patį kūrybingiausią savo gyvenimo laikotarpį aš buvau priverstas dalyti tarp agronomijos ir botanikos.“ Rengdamas disertaciją, jis pirmasis Lietuvoje ėmė tirti laukų piktžoles fitocenologiniu aspektu ir sudarė pirmąją pasėlių bendrijų klasifikaciją. A. Stancevičius pasiūlė Lietuvą suskirstyti į tris pasėlių augalijos sritis ir devynis rajonus, tikėdamas, kad kiekviename jų galima parinkti ir pritaikyti pačias efektyviausias kovos su piktžolėmis priemones. Už tai jis pripažintas agrofitocenologijos pradininku Lietuvoje.
Profesoriaus vykdyti botanikos (floristikos) tyrimai kūrybingos veiklos metais praktiškai nebuvo nutrūkę. A. Stancevičius juos kartu su žemdirbystės tyrimais vykdė iki brandaus 75-mečio, o pastaruosius – ir dar ilgiau. „Lietuvos TSR floros“ antrajame tome jis apibūdino viksvinių šeimos augalus, trečiajame – rūgčiažiedžius, ketvirtajame – neįprastų krūmų ir medžių genčių atstovus, penktajame – vijoklinių šeimos ir paskutiniame šeštajame tome – kiaulpienės genties augalus. 1966 m. už šio leidinio 1–3 tomų parengimą ir išleidimą kartu su kitais, tada dar būdamas docentu, gavo Respublikinę mokslo premiją.
A. Stancevičiui docento pedagoginis vardas suteiktas 1961 m., profesoriaus – 1990 m. 1956–1957 m., 1962–1968 m. ir 1974–1992 m. jis buvo Žemdirbystės katedros vedėjas. Lauko eksperimentus atliko Akademijos (Universiteto) bandymų stotyje.
Naujų žemdirbystės sistemų propaguotojas
Profesorius yra aprašęs įvairias žemdirbystės sistemas, išryškindamas jas kaip agrotechninių, melioracinių ir organizacinių priemonių visumą dirvožemio derlingumui palaikyti. Viena jų – pūdyminė žemdirbystės sistema, kai per visą vegetacijos laikotarpį arba nemažą jo dalį laikomas pūdymas, neapsėtas, o kas kelias savaites ariamas sėjomainos laukas. A. Stancevičius pasiūlė naują, ekonomiškesnį pūdymų sluoksninio dirbimo būdą daugiametėms piktžolėms naikinti, parengė mokslinius pagrindus racionalesnei ūkio sėjomainų sistemai sudaryti. Taip įsitraukė į herbologinius tyrimus, tačiau nenutolo nuo pamėgtos fitocenologijos.
Su kolegomis ir aspirantais (doktorantais) A. Stancevičius tyrinėjo piktžolių kontrolės cheminių ir agrotechnikos priemonių derinius. Tai labai palankiai įvertino prof. Petras Vasinauskas: „Žemdirbystės katedros vedėjas pamažu, bet atkakliai kreipia jėgas bendram darbui – piktžolių apskaitos, prognozavimo ir naikinimo radikalių metodų nustatymui. Nėra atsakymo, nuo ko pradėti labai piktžolėtame lauke: ar pirma nuo sluoksninio arimo, o paskui lengvos kasmetinės gynimosi herbicidais, ar pirma nuo didelės dozės herbicidų, o paskui tenkintis tik tinkamu žemės dirbimu. Esu linkęs manyti, kad kai kurie agronomai ant lašinių tepa sviestą. Laukas apšvarintas, o jie purškia ir purškia. Gerai, kad ten būtų sviestas, tačiau jie purškia nuodus.“
Daugiamečiais sėjomainos tyrimais A. Stancevičius siekė pagrįsti žemės ūkio augalų kaitymo principus, kad sėjomaina leistų žemdirbiui gauti didelius kultūrinių augalų derlius ir nealintų dirvožemio. Profesorius A. Stancevičius siūlė vadovautis tokia visų sėjomainos grandžių sandaros paradigma: grandis turi prasidėti dirvožemio našumą didinančiais ar palaikančiais, o baigtis sunaudojančiais augalais. Todėl grandies narių skaičius priklauso nuo poveikio dirvožemio derlingumui trukmės.
Publikacijos mokslo raidai ir visuomenės švietimui
Prof. A. Stancevičius ir jo mokiniai pristatė žemdirbystės ir sėjomainų sistemų bei ankstesnius tyrimus bendruose moksliniuose pranešimuose ir labai gausiose publikacijose. Sukaktuvių proga VDU ŽŪA biblioteka surengė profesoriaus spausdinių parodą. Suskaičiuota, kad jis paskelbė 38 knygas bei brošiūras ir 807 straipsnius: 194 mokslinius, 335 mokslo sklaidos, 104 universitetinių studijų ir 174 visuomeninius. 1971–1990 m. kartu su disertantais kasmet paskelbdavo po 6–7 mokslines publikacijas. Buvo metų, kai išleisdavo po tris knygas. Daug prisidėjo, leidžiant Žemės ūkio ir Visuotinę lietuvių enciklopedijas. Atliktų tyrimų rezultatus planavo apibendrinti habilituoto daktaro disertacijoje, tačiau dėl užtrukusios visuomeninės veiklos to padaryti nebespėjo.
Mokslinės mokyklos kūrėjas
Aukštojoje mokykloje, ypač Agronomijos fakultete, už įvairiapuses žinias profesorius A. Stancevičius buvo labai gerbiamas ir vadinamas enciklopedininku, buvo visų dėstytojų neformalus vedlys visose gyvenimo sferose. Įgijęs profesoriaus vardą, buvo Lietuvos žemės ūkio akademijos (universiteto), Lietuvos žemdirbystės instituto ir Botanikos instituto mokslinių tarybų narys.
Profesorių labai gerbė ir studentai. A. Stancevičius buvo Studentų mokslinės draugijos pirmininkas (1991–1996), kelias kadencijas Akademijos (Universiteto) renkamas Tarybos nariu ir jos pirmininku. A. Stancevičius – šios aukštosios mokyklos Garbės daktaras (Doctor honoris causa vardas suteiktas 1994 m.). 1991–1996 m. ir 2003 m. puikiai atstovavo Lietuvos žemės ūkio akademijai (universitetui) Lietuvos mokslo taryboje, nuo 2001 m. iki mirties – Žemės ūkio mokslo taryboje. 2005 m. jam suteiktas Lietuvos žemės ūkio universiteto profesoriaus emerito vardas.
Profesoriaus A. Stancevičiaus interesų ratas buvo labai platus, jį pažinojusių žmonių būrys – labai didelis. Jis bendravo su dailininkais, kompozitoriais, teatro žmonėmis. Buvo neblogas psichologas, apie žmones ir jų darbus turėjo savo tvirtą, sunkiai palenkiamą nuomonę. Giliai širdyje jautė didelį rūpestį dėl paprastų žmonių gyvenimo atsikuriančioje nepriklausomoje Lietuvoje, ypač – jos kaime. Tada pagal Valstiečių ūkio įstatymą pradėjo savo veiklą ūkininkai. Steigėsi naujos ir buvo atkurtos tarpukariu veikusios žemdirbių visuomeninės organizacijos. Inicijuodamas Žemės ūkio rūmų atkūrimą, profesorius siekė remti privačios nuosavybės pagrindu veikiančius ūkininkus ir atkurti jų interesus ginančią organizaciją. Iniciatorių rūpesčiu, 1991 m. buvo surengta Žemės ūkio rūmų atkuriamoji konferencija, patvirtinti jų nuostatai, išrinkta 27 narių taryba. Prof. Antanas Stancevičius 1991–2000 m. buvo šių rūmų pirmininkas.
Ūkininkų vaidmens atkūrimas
Profesorius A. Stancevičius tvirtino, kad ūkininkai turi sudaryti kaimo vidurinį socialinį sluoksnį, suteikiantį valstybei stabilumo. Labai išgyveno dėl nepakankamos valstybės paramos besikuriantiems ūkininkams ir valstybės strategijos nebuvimo, pertvarkant žemės ūkį. Tačiau, nepaisant visų problemų, 1997 m. buvo priimtas Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmų įstatymas, aktyviai dirbti pradėjo Rūmų taryba ir prezidiumas.
Profesorius gerai išvystytą ir kooperacijos pagrindu dirbantį žemės ūkį matė kaip valstybės stabilumo pagrindą, o ūkininką – kaip pilietį, tvirtai suaugusį su gimtinės žeme ir sava valstybe. Visa tai jis dėstė šalies valdžios žmonėms, labai aktyviai pasisakė socialiniuose tinkluose, Agronomų sąjungos renginiuose. Suskaičiavome, kad profesorius apie 330 kartų pasisakė spaudoje žemės ūkio klausimais. Jis stengėsi atsiliepti apie kiekvieną naują reiškinį atsikuriančioje nepriklausomoje Lietuvoje.
Visi stebėjomės gera profesoriaus sveikata, nors ji nebuvo geležinė… 1998 m. A. Stancevičius buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu. 2000 m. Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmų suvažiavimas išrinko jį Garbės pirmininku. 2005 m. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos pradėtame rengti konkurse „Lietuvos kaimo spindulys“ prof. A. Stancevičiui įteikta nominacija „Gyvenimas – paskirtas kaimui“. Po mirties 2010 m. išleista A. J. Motuzo monografija „Profesorius Antanas Stancevičius apie gyvenimą, žmones ir save“.
Jo sukurta mokslinė mokykla – gyva
Belieka prof. Antaną Stancevičių pristatyti kaip vienos iš keturių agronomijos mokslinių mokyklų Lietuvoje vadovą. Tai – naujas iškilių mokslininkų palikimo pripažinimas, išaiškėjęs atlikus išsamius dviejų mokslinių laipsnių apgintų disertacijų mokslometrinius tyrimus. Jie buvo apibendrinti 2018 m. paskelbtoje A. J. Motuzo monografijoje „Agronomijos mokslinės mokyklos Lietuvoje (1946–2003)“. Joje prof. A. Stancevičius įvardintas Žemdirbystės sistemų ir sėjomainos mokslinės mokyklos vadovu.
Profesorius A. Stancevičius palaikė stiprius ryšius su savo mokiniais, rengė bendras publikacijas. Pastarieji dažnai citavo mokytoją. 1966–2002 m. jis išugdė 25 žemės ūkio mokslų kandidatus (daktarus). Su jaunaisiais mokslininkais dirbo labai intensyviai: 1969 m. apgintos 3, 1971 m. – 4 disertacijos. Iš prof. A. Stancevičiaus parengtų pirmojo lygio mokslininkų išaugo keturi antrojo lygio mokslininkai – habilituoti mokslų daktarai: I. Kavoliūnaitė, J. Petrulis, G. Staugaitis ir R. Velička. Pagal iki 2004 m. galiojusią metodiką, mokslininką pripažinti mokslinės mokyklos vadovu pakako trijų išugdytų habilituotų daktarų. Trys iš jų tapo profesoriais. Trys habilituoti mokslų daktarai parengė 14 biomedicinos mokslų daktarų. Prof. J. Petrulis nespėjo išugdyti mokinių. Habil. dr. I. Kavoliūnaitė išugdė 2 mokslų daktares, 2003–2018 m. profesoriai G. Staugaitis ir R. Velička išugdė po 6 mokslų daktarus.
Prof. A. Stancevičiaus mokslinė mokykla tebegyvuoja. Du jo išugdyti mokslų daktarai toliau plėtoja mokytojo mokslinės mokyklos veiklą: prof. dr. V. Bogužas 2003–2019 m. parengė 6, doc. dr. D. Jodaugienė – 2011–2013 m. 2 mokslų daktarus. Abu jie ir toliau vadovauja dabartiniams doktorantams. Iki 2019 m. buvo 47 profesoriaus A. Stancevičiaus Žemdirbystės sistemų ir sėjomainos mokslinės mokyklos atstovai.
Prof. habil. dr. Algirdas Juozas Motuzas
Autorius yra LMA akademikas, VDU ŽŪA Agroekosistemų ir dirvožemio mokslų instituto mokslininkas