Vienytojai, parodykite, kad patys gebate susivienyti
Jau per vėlu aiškintis, ar neeilinę valstybės sukaktį sutikome taip, kaip derėjo, ir iš naujo diskutuoti apie tai, ką dar turėjome šia proga padaryti, bet nepadarėme. Nepaisant visų skirtingų vertinimų, jau įžengėme į 31-uosius valstybės gyvenimo metus. Begalinis skepticizmas, negatyvūs vertinimai ir absoliuti kritika niekur neveda. Paaiškėjo tik tai, kad nemokame pasidžiaugti tuo, kuo būtina ir džiaugtis, ir didžiuotis.
Nė vienas nenorėtume „bilieto į 1985-uosius“. Kai seniai girdimi ir naujai iškepti kritikai vardija tik tai, ko neturime, tačiau nieko konkretaus nesiūlo, kad būtų geriau, aišku, kad jie niekur ir nenuves. Su tokia nuotaika kuriami „susivienijimai“ nieko nesuvienys, nes kvietimai vienytis skamba itin veidmainiškai, kai patys kvietėjai įnirtingai aiškina, kad tik jie vieni žino, kaip vienyti, todėl tik aplink juos reikia telktis.
Skaitydami dabar registruojamų naujų „partijų“ siūlomas programines nuostatas, matome, kad visur kartojama ta pati ligšiolinio gyvenimo kritika, visur kalbama apie tas pačias vertybes, kuriomis esą derėjo vadovautis, bet niekas iki šiol nesivadovavo. Sunku rasti, kuo visi šie „naujadarai“ skiriasi. Todėl kyla paprasčiausias siūlymas – susivienyti patiems vienytojams. Štai jeigu tie dabar mažiausiai trys besiskelbiantys nauji politiniai junginiai (A. Juozaičio–N. Puteikio, R. Dagio ir V. Radžvilo) sugebėtų susitelkti ir kartu parengti aiškią programą, kaip jie siūlo spręsti didžiausias valstybės problemas – sustabdyti žmonių išteklių praradimą, optimaliai panaudoti turimus išteklius, kuriant naujus ūkio sektorius ir perspektyvius ekonomikos tinklus, naujausiomis technologijomis pagrįstas įmones ir darbo vietas, naujas gyvenvietes, mažinti socialinę atskirtį ir stiprinti pasitikėjimą savimi, didinti valstybės patrauklumą, parengti specialistus, kurių reikia jau dabar ir dar labiau reikės rytoj – greitai pajustume, kad visuomenėje jau kyla nauja galinga jėga, galinti visa tai spręsti, o ne tik pliaukšti, kad „kažkas kažkada turėtų kažko imtis“. Visų – tiek vidinių, tiek ir išorinių – išbandymų akivaizdoje pozityvių pokyčių išsiilgusi visuomenė gali susitelkti lygiai taip pat, kaip po Sąjūdžio pirmojo suvažiavimo.
Bet jei ir toliau aiškinsitės, kas yra tauta ir kas yra „nacija“, jei ir toliau įrodinėsite, kas iš jūsų didžiausias krikščionis, tai būsimųjų rinkimų rezultatai ties jūsų darinių pavadinimais parodys tik nulius. Jei iki šiol nesuvokėte, kas yra visuomenės baziniai socialiniai poreikiai, negalite tikėtis, kad tą visuomenę išjudinsite.
Baisiausi virusai
Už bet kokius virusus, už bet kokias epidemijas pavojingesnis yra visuomenę dabar apėmęs nepasitikėjimo nei kitais, nei savimi virusas. Atrodo, tarsi ir Dievas siunčia vis aiškesnius signalus, kad situacija aplink mus labai smarkiai blogėja, nes visuomenę vis labiau užvaldo individualizmo, abejingumo kitiems ir gyvenimo prasmės praradimo, gyvenimo tik šia diena bacilos. Dorai besielgiantis žmogus ima atrodyti naiviu keistuoliu, nes sąžinės neva jau niekam nebereikia. Net bandantis laikytis kelių eismo taisyklių ir kitų eismo dalyvių nešiurpinantis vairuotojas suvokiamas ne kaip sektinas pavyzdys, bet kaip kliuvinys kitiems.
Per Lietuvą nuo pajūrio iki sostinės, plėšydami stogus ir laužydami medžius, kaukdami švilpia viesulai, jūra užlieja didžiules uosto prieigas, jokių sienų ir jokių apsaugos programų nepaisanti pandemija skverbiasi į nuošaliausias gyvenvietes, o žmones vis labiau daužo baisiu greičiu didėjantys užsikrėtusių ir mirusiųjų skaičiai. Jokie karantinai nepadės sustabdyti šių nelaimių, jei, užuot tapę solidarūs ir vienas kitą remiantys, ir toliau diskutuosime, kaip sulaužyti ir neva modernizuoti šimtmečių išbandymus atlaikiusią šeimą, jei ir toliau idiotiškai griausime tėvų ir vaikų pareigų sampratą, jei į meilę žvelgsime tik kaip į trumpalaikių pasismaginimų šaltinį. Tačiau tai, ką matome dabar, yra tik įspėjimai, galimų visuotinių ateities nelaimių pranašai.
Šiandien karą matome tik televizijos laidose ir laikraščių nuotraukose. Šiurpūs namų ir gamyklų griuvėsiai, marškomis užkloti neštuvuose gulintys lavonai – dar ne pas mus. Bet juk kasdien matome sumaitotus automobilius, prie kurių abejingai trypčioja tiek jauni, tiek garbaus amžiaus asmenys, ką tik sėdėję prie vairo, tiek besidairantys girtomis akimis, tiek blaivūs, naiviai mekenantys, kad ką tik užmuštos moters ir keliasdešimt metrų nusviesto vaiko nepastebėjo, nes šios aukos „staiga išėjo iš už pirmoje eilėje prie perėjos sustojusio automobilio“, nutylėdami, kad ką tik patys lėkė dvigubai didesniu, nei leistina, greičiu. Kaukdamos ir cypdamos viena už kitos lekia kelios lenktyniaujančios mašinėlės, nes jose sėdintys piemengaliai, ką tik įsitikinę, kad šioje atkarpoje „trikojų“ kol kas nėra, nusprendė pasilinksminti, užimdami net priešpriešinę eismo juostą. Matyti, kaip prašvilpdami jie kvatojasi, nes dar… nieko neužmušė. Ir tai vyksta nebūtinai Vilniuje, kuriame chuliganiškas vairavimas seniai tapo „norma“, bet ir Šiauliuose, Panevėžyje ar bet kur kitur. Juk neatspėsi, kam kilo noras pasilinksminti gatvėje ar padegti nuošaliau stovintį medinį namelį, apstumdyti senolį ar išplėšti rankinę iš pensininkės, grįžtančios iš pamaldų („štai Dievas tavęs ir neapsaugojo“).
Prieš kelerius metus keliuose universitetuose tyrėme, koks bendravimas sieja gana artimus bendraamžius giminaičius (pusbrolius, pusseseres), kokios giminystės tradicijos juos suartina, kaip dažnai jie susitinka per giminės ar apylinkių tradicines šventes. Paaiškėjo, kad didžioji dalis savo bendraamžių giminaičių nepažįsta. Laisvalaikis leidžiamas su atsitiktinių draugų kompanijomis, o gimtinės ar tėviškės sąvokos jiems nieko nereiškia.
Mes vis dažniau matome socialines grupes, kurioms labiausiai patinka nuostata „be įsipareigojimų“, kur viskas grindžiama, vadovaujantis trumpalaikės naudos arba malonumo poreikiu. Daugėja asmenų, perkopusių 40-mečio slenkstį, bet net nebandžiusių kurti savo šeimos. Tai žmogeliai, kuriuos seniai apėmė nevisavertiškumo ir atsakomybės praradimo virusai.
Teisingumas – valstybės pamatas
Per trisdešimt metų išsiauginome masę tokių, kuriems nereikia nei savo šeimos, nei savo valstybės. Jiems nesuvokiama net gimtosios kalbos reikšmė. Viskas matuojama dabar gaunamos algos dydžiu. Ne vienas, po 10–14 valandų besilankstantis tarp daugiaaukščių vištų narvų kažkur už Londono, retkarčiais pro sukastus dantis pripažįsta, kad, jei ir Lietuvoje būtų buvęs taip įkinkytas į darbą, greičiausiai ir ten būtų daug daugiau uždirbęs, bet čia pat sako, kad „Lietuvoje tokių pinigų niekas nemoka“. Todėl ir tempia naujųjų laikų vergo naštą, tikėdamasis kada nors prasigyventi.
Kaip išaiškinti šiuolaikiniam abiturientui, kad emigracija nesuteiks nei daugiau asmeninio saugumo, nei ilgalaikių geresnės ateities perspektyvų, kad svetimame krašte visada liksi svetimas ir antrarūšis? Kaip jam įrodyti, kad jokios „globalios Lietuvos“ niekur nėra, nes krašto ir tautos tradicijas formuoja šimtmečiai? Kaip įtikinti, kad už savo krašto ateitį labiausiai esi atsakingas pats ir permainas pirmiausia reikia pradėti nuo savęs? Tik tada, kai suprasi, kad atsakomybė ir pareiga prasideda nuo tavęs, paaiškės ir giluminis tokių sąvokų, kaip savivalda, darni regionų raida ir valstybės pažanga, turinys.
Tiek vadinamųjų naujų „partijų“ kūrėjams, tiek būsimiesiems rinkėjams pirmiausia reikia savęs paklausti, ar esu vertas to valstybės 30-mečio, kurį ankstesnės kartos man jau davė. Ir tada natūraliai iškils du neatskiriami klausimai:
„Ko aš noriu iš savo valstybės?“
„Ką padariau ir dar galiu padaryti, kad mano siekiai taptų tikrove?“
Jei sugebu tik rėkauti, kad turime blogą valdžią, ką galiu padaryti, kad būtų kitaip? Gal šiandienių bėdų kaltininkas netikėtai pasirodys… veidrodyje? O jeigu pats pasiūlytum sau susitelkti apie Prezidentą, kurį tokia didžiule balsų persvara neseniai išrinkome ir kuris kviečia kurti gerovės valstybę savo rankomis? Gal ta nauja jungtinė partija taptų atsvara ne tik Prezidentui, bet ir patiems? Visai tautai.
Prof. dr. Jonas Jasaitis