Sakoma, kad, kai Dievas baudžia, pirmiausia atima protą.
Išsiaiškinkime, ką norime pasiekti „koronės karantinu“? Tikriausiai nepulsime priešgyniauti, kad svarbiausia – suvaldyti užkratą ir padaryti visuomenę stipresnę, kad ateityje ji būtų atspari įvairių virusų (tarp jų ir dvasinių) poveikiui. Todėl galvokime ne tik apie draudimus ir baudas. Nekabinėkime lapelių prie stadionų ar parkų, informuojančių, ko negalima daryti parduotuvėse, nes žmonės ten atėjo ne pirkti ir ne tam, kad čia užsikrėstų.
Dar ankstyvais rytais vaikštantys į stadionus mankštintis nėra viruso platintojai. Jie gerai žino, kaip laikytis sveikos gyvensenos. Tačiau mūsų Sveikatos apsaugos ministerija tebėra ligonių gydymo „kontora“, o ne visuomenės sveikatos saugotoja. Klerkai nesuvokia, kad karantino laikotarpį galima išnaudoti sveikos gyvensenos diegimui, o ne baimės ir sumaišties skleidimui. „STOP“ juostos yra skirtos aptverti nusikaltimo vietą, o ne reikalauti, kad gyventojai nesimankštintų.
Niekas nesiginčija, kad užsikrėtusius reikia gydyti pagal visas infekcinių ligų gydymo procedūras. Bet nė kiek ne mažiau svarbu, kad gautume teigiamų emocijų, Yra daugybė ligų, kurioms būtinos ne karantino (uždarymo), o visai kitokios procedūros. Nėra blogesnio dalyko už nieko neveikimą. Galų gale prisiminkime, kodėl šis virusas taip išplito. Išgelbės ne piliulės, draudimai ir bausmės. Aiškinkite žmogui, ką jis gali daryti dabar, o ne tik, ko negali.
J. Jasaitis
