Prof. Vytauto Radžvilo komentaras
Į klausimą, ką turime rinktis – žmogaus teises ar natūralią atranką – atsakyti labai paprasta. Tik ką perskaičiau, kad, pavyzdžiui, Prancūzijoje iš namų galima išeiti per dieną tik vienai valandai ne toliau kaip vieno kilometro atstumu, užpildžius anketą, kurioje pagrindžiamas toks išėjimas. Turbūt niekas negalėtų apkaltinti šios revoliucijomis ir maištais garsėjančios valstybės, kad ji nesupranta, kas yra laisvė, ir jos nebrangina.
Tačiau tie dalykai, kurie yra akivaizdūs Vakarų šalių visuomenėms, Lietuvoje kelia beprasmiškas diskusijas – asmens laisvė ar natūrali atranka. Ir tai, kad esame priversti kelti tokį klausimą, rodo, kas su mumis yra įvykę. Mes esame, tiesiogine to žodžio prasme, apnuodyti vadinamąja radikalaus individualizmo ideologija. Šis nuodijimas truko 30 metų ir buvo reikalingas tam, kad, visiškai pagrįstai kritikuojant sovietinio totalitarizmo kolektyvizmą ir jo absurdus, būtų galima išlaisvinti žmones, pačia blogiausia to žodžio prasme, tai yra, sunaikinant bet kokį ryšio su visuomene ir atsakomybės kitiems žmonėms jausmą. To reikėjo, kad būtų galima išvogti Lietuvos turtą ir plėšti kraštą. Šiandien skiname viso to vaisius: bet koks valstybės sprendimas viešojoje erdvėje vis dar traktuojamas kaip blogis savaime. Ir todėl, net matydami siautėjančius, akivaizdžiai keliančius pavojų ne tik sau, bet ir aplinkiniams chuliganus, diskutuojame, ar jų atžvilgiu galime taikyti prievartą ir ar nebus pažeistos jų, kaip piliečių, teisės.
Tiesiog priėjome ribą, kai turi prabusti sveikas savisaugos instinktas, kuris visais laikais gelbėdavo panašių sudėtingų situacijų atvejais, todėl iš tikrųjų tai yra klausimas, kurį galima performuluoti taip: ar mes esame protaujanti, suvokianti atsakomybę už savo ateitį ir gebanti valdyti savo likimą žmonių bendruomenė, ar degradavusių savižudžių visuomenė.