Pasaulį apėmus koronaviruso pandemijai, kaip niekada anksčiau tapo aišku, kad svarbu nepritrūkti vietinių maisto produktų. To garantas būtų šalies regionuose sukurtos ir aktyviai veikiančios vietos maisto sistemos. Vis dėlto šalies prekybos centruose, viešojo maitinimo įstaigose, turgavietėse ir gyventojų namuose šiuo metu dominuoja įvežtiniai maisto produktai. Net tokie tradiciniai, kaip svogūnai ar česnakai.
Įvežtinė net ekologiška produkcija
Vartotojai ypač stokoja biologiškai vertingų sezoninių vaisių ir daržovių. Įvežama daug, tačiau vyrauja mažos biologinės vertės, perdirbti, chemiškai apdoroti maisto produktai. Net dalis ekologiškos produkcijos, suvartojamos Lietuvoje, yra įvežtinė. Gyventojai kasdien perka didžiulius maisto kiekius, kurių dalį vėliau išmeta. Tai rodo, kad nevietiniai produktai teikia mažą naudą vietos ekonomikai, netausoja aplinkos ir nėra palankūs žmonių sveikatai. Iš kitų šalių atvežtų produktų „nukeliauti kilometrai“ neišvengiamai didina oro taršą, anglies dvideginio išmetimą į atmosferą.
Susiformavusi gyventojų maisto produktų pirkimo ir vartojimo priklausomybė nuo įvežtinių, produktų nepalankia kryptimi keičia apsipirkimo ir vartojimo kultūrą. Tai nėra palanku nei vietos ekonomikai, nei visuomenės sveikatai. Ši tendencija būdinga visoms Lietuvos savivaldybėms. Net ir tų regionų, kuriose dominuojanti ekonominė veikla yra darbas žemės ūkyje, o svarbiausias išteklius – žemė.
Prarandame kultūrinę tapatybę
Dar viena pastarųjų metų tendencija – maisto produktų rinkos „dykumėjimas“, kitaip tariant, rinkos degradacija, kurią lemia šviežių, vietinių, didelės biologinės vertės produktų stoka. Dykumėjimą sukelia gamybos, perdirbimo ir prekybos kapitalo koncentracija, lemianti masinės produkcijos dominavimą. Rinkos įvairovės ir gyvybingumo nykimą skatina vartotojų elgsenos pokyčiai, susiję ir su kultūrinės tapatybės praradimu.
Žemės ūkio produktų gamyba ir vartojimas glaudžiai siejasi su įvairiais globaliais ir lokaliais ekonominiais, socialiniais ir aplinkosaugos pokyčiais. Akivaizdu, kad tokios plėtros, kokia yra įvykusi, galimybės jau išsemtos. Ir jeigu valstybės bei savivaldos institucijos, privatus ir nevyriausybinis sektoriai nesiims bendrų veiksmų iš esmės pakeisti esamą maisto ir mitybos sistemą, gresia ilga ir gili krizė, kuri stipriai sumažins visuomenės saugumą.
Pokyčiai – žemdirbių, savivaldos ir vartotojų rankose
Išeitis iš esamos situacijos yra. Reikia žingsnis po žingsnio kurti atsparias vietines (regiono) maisto sistemas, kurios leistų išvien veikiantiems žemės ūkio subjektams ir bendruomenėms sušvelninti krizines situacijas.
Nėra abejonės, kad žingsniai, daromi žmonių sveikatos ir aplinkosaugos labui, gali sukelti didelį verslo, užsiimančio importu, pirmine žemės ūkio gamyba, iškastinio kuro gavyba, perdirbimu ir prekyba, pasipriešinimą. Tai įveikti įmanoma, tik profesionaliai valdant teritorinius pokyčius, vieningų ir aktyvių bendruomenių jėgomis. Ekonominiai reiškiniai ir procesai yra susiję tarpusavyje. Jiems valdyti reikia atsakingo kolektyvinio veikimo ir geografinių teritorijų integracinių ryšių (žr. schemą „Maisto gamybos portfelio konstravimas“). Trumposios maisto tiekimo grandinės yra pamatas, kuriant vietines maisto tiekimo sistemas. Atsikovoti įvežtinių produktų užimtą rinkos dalį vieni žemdirbiai, be vartotojų paramos ir palankių valdžios sprendimų, sunkiai pajėgtų arba tai užtruktų labai ilgai. Todėl šiandien reikia revoliucinių pokyčių ir gamyboje, ir vartojimo įpročiuose, ir vietos savivaldoje.
Kas šiems pokyčiams trukdo? Galima įvardyti daugybę „spynų“, tačiau tvirčiausios jų, labiausiai ribojančios vietinių maisto sistemų kūrimą, yra galios koncentracija pigaus, įprastinio maisto tiekėjų rankose. Ne tik vidutinių, bet ir mažų žemės ūkių orientacija į eksportą, priklausomybė nuo tradicinio veikimo būdo (įprotis daug kalbėti, mažai darant), įsitikinimo, kad vienas žmogus sistemos nepakeis, todėl jo balsas nieko vertas, ir pan.
Atsižvelgiant į tai, kad konkrečiose geografinėse Lietuvos teritorijose pagamintų, perdirbtų ir suvartotų maisto produktų dalis yra labai nedidelė, pirmasis žingsnis turėtų būti trumpųjų maisto tiekimo grandinių plėtra visoje Lietuvos teritorijoje. Šių grandinių organizavimas yra privati iniciatyva, priklausanti nuo ūkininkų pasirinktos veiklos strategijos, žinių ir kompetencijos. Sektinų pavyzdžių, kaip šalies žemdirbiai geba sėkmingai nusitiesti kelią „nuo ūkio iki vartotojo stalo“, tikrai turime. Tačiau vietinei (regiono) maisto sistemai organizuoti privačios ūkininkų iniciatyvos neužtenka. Šiuo atveju rezultatas priklauso nuo viešojo ir privataus sektorių bei pilietiškai nusiteikusios bendruomenės partnerystės, suinteresuotų šalių žinių ir kompetencijos, palankios teisinės ir politinės aplinkos.
Vietinė maisto tiekimo sistema, funkcionuojanti savivaldybės mastu, gali pasižymėti organizacinių formų įvairove, tačiau pats modelis turėtų sujungti namų ūkius, ūkininkus, vartotojus ir sutelkti tam tikroje geografinėje vietovėje veikiančias institucijas.
Šaltinis: V. Atkočiūnienė, I. Kiaušienė, G. Vaznonienė, R. Čiūtas, 2018. „Vietos gamybos žemės ūkio ir maisto produktų vartojimo
didinimas, plėtojant trumpąsias maisto tiekimo grandines ir formuojant vietos maisto tiekimo sistemas savivaldybių lygiu“
Kaimo raidos strategijos
Pateiktoje schemoje nėra išvardyti visi vietos maisto sistemos elementai. Vietos ekonomikos vystymu suinteresuotos šalys, formuodamos aprūpinimo maistu sistemas, gali konkrečiai nutarti, kokius elementus būtina sukurti, kokių elementų veiklą reikia viešosiomis lėšomis remti ir pagerinti, o kokios veiklos verta atsisakyti. Svarbu, kad vietos maisto sistemos kūrimas ir organizavimas apimtų visus sistemos etapus: pirminę gamybą, produktų perdirbimą ir saugojimą, paskirstymą, prieigų vartojimui sukūrimą ir patį vartojimą. Pastarasis užtikrintų vietos produkcijos realizavimo sėkmę. Svarbu savivaldybės mastu suderinti skirtingo lygmens vietos maisto sistemos (ūkio, bendruomenės, socialinės partnerystės ir savivaldybės) veiklą ir siekti šių skirtingų lygių sąveikos sinergijos.
Konkrečiose geografinėse teritorijose vykstantys reiškiniai, šiandienės ir ateities tendencijos bei procesai yra kompleksiniai. Todėl reikalingos inovatyvios, tvarią plėtotę užtikrinančios strategijos, kooperuoti veiksmai, kurie padėtų sutelkti suinteresuotas šalis, kad jos padėtų vietos ūkininkams novatoriškai ūkininkauti ir patekti į vietos rinkas. Tam reikalingos naujos žinios ir naujas mąstymas. Būtina jau šiandien galvoti ir apie šiuos išbandymus gebančius valdyti naujos kartos specialistus, skatinti jaunus žmones rinktis kaimo raidos administravimo krypties studijas.
Prof. Vilma Atkočiūnienė
Autorė yra Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos profesorė