Apmąstymai – per karantino langą besižvalgant
Taip, tai frazė iš anų laikų. Iš tos pačios operos, kaip ir „… komunizmas – tai tarybų valdžia plius visos šalies elektrifikavimas“, o vėliau dar pridėjus „… ir chemizavimas“. Tiesą sakant, ūkio elektrifikavimas ir chemizavimas, informacinių technologijų plėtojimas, gamtos išteklių tausojimas ir daugybė visokių kitokių -imų, kurie būdingi ir dabartinei pasirinktai civilizacijos krypčiai. Žinoma, įžvalgiai numatant atominės energetikos, gyvybę luošinančių trąšų, militarinių technologijų, valdymą paralyžiuojančių kompiuterių programų keliamus pavojus, gal ir galima, gerokai rizikuojant, žengti į ateitį.
Viskas, ką suminėjau, be mokslinio pažinimo, vargu ar įmanoma. Net ir dabartinės koronaviruso pandemijos sutramdymas, be medicinos, biochemijos ar biotechnologijos mokslų, nebūtų sėkmingas. Žinoma, ir verslo, gaminančio mums apsaugines kaukes ir laboratorinę įrangą, parūpinančio dezinfekantų ir geriamojo vandens, kartais padedančio greičiau ir pigiau atsisveikinti su išėjusiais Anapilin. Jau nekalbant apie logistiką, maistą auginančius, gaminančius ir parduodančius, buitines atliekas surenkančius ir išvežančius.
Manau, kad visi pastebėjo, kaip per liūdnokas karantino dienas mus ramino šaunių psichologų, psichoterapeutų ir psichiatrų pulkas, švietė žiniomis apie viduramžių ir šimto metų senumo pandemijas mūsų istorikai, atsirado įdomių ir prasmingų filosofinių įžvalgų apie pasaulio bendriją kankinančias krizes. Tai mokslo žmonės, iki šiol retokai šmėžavę žiniasklaidoje. Turbūt per visus trisdešimt metų žiniasklaidoje nebuvo tiek kartų minimas mokslas ir mokslininkai, kaip per kelis pastaruosius mėnesius. Vis girdime: „… mokslininkai svarsto, tikrina, abejoja, kuria vaistus ir vakcinas, aiškina sąmokslo teorijų absurdiškumą…“ ir panašiai.
Ir kai žinomas profesorius, atsakydamas į keblius žurnalistės klausimus (kiek, kaip, kur ir kodėl), mandagiai ir kantriai bandė paaiškinti apie nepatikrintus duomenis ir jų keliamą pavojų, būtinus papildomus tyrimus, pagalvojau, kad tokios kalbos nepatiks valdininkams. Bet gal jos nepatiks ir eiliniam skaitytojui, žiūrovui ar klausytojui? Baigsis pandeminė krizė ir vėl mokslo žmonės bus pamiršti.
Tiesą sakant, žiniasklaida visada nelabai mėgo mokslininkus. Nemėgo ir skelbti medžiagą apie jų darbus. Pašaliniam žmogui sunku juos suprasti, o ir patys mokslininkai ne visada moka tai suprantamai paaiškinti. Žinoma, bendradarbiavimas su NASA, lazerių panaudojimas pramonėje ar medicinoje, klimato kaitos recidyvų aptarimas dar prisimenami, bet dažniau – kaip aktuali naujiena. Mokslinio tyrimo rutina, ypač neeskaluojamoje problematikoje (pavyzdžiui, žemės ūkyje, mokslo istorijos ar kalbotyros baruose), plačiajai visuomenei menkai težinoma.
Kelis kartus diskusijose teko akcentuoti, kad labai sumenko mokslo populiarinimo galimybės. Štai daug dešimtmečių buvę visuomenės mėgstami ir plačiai skaitomi žurnalai „Mokslas ir gyvenimas“, „Mokslas ir technika“, „Mūsų gamta“, prisidėję ugdant bent kelias išsilavinusių žmonių kartas, nesulaukę finansinės paramos, nutraukė savo leidybą. Verslo įmonės skundėsi, kad neturėjo iš ko paremti, o vienintelis draugiškas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas, net ir persiplėšdamas, negali padėti visiems norintiems.
Minėtuose leidiniuose dažnai buvo skelbiama apie Lietuvoje vykdomus mokslinius darbus, apie tai dažnai rašė mūsų tyrėjai. Pasirodo, kad mūsų ministerijos (net ir ŠMSM), taip pat Lietuvos mokslo taryba ir Lietuvos mokslų akademija, universitetai ir mokslo centrai neturi teisės remti šių „privačių“ leidinių. O kaip juos padaryti „neprivačiais“? Gal suteikiant teisę juos leisti konkrečioms žinyboms? Turbūt, kai kurie paminėtų žurnalų autoriai prisimena buvusią keistą situaciją, kai, nunešęs straipsnį, sulaukdavo graudaus prašymo dar „pridurti“ vieną kitą tūkstantėlį (dar litais) iš savo tyrimų projekto. Bet dabar ir šios galimybės nebeliko, nes tyrimų projektuose rezultatų viešinimas nebenumatomas. O apie honorarą autoriui išvis nekalbama.
Žinoma, smagu pavartyti užsienio šalių remiamus ir globalia tematika besiverčiančius žurnalus „Nacionalinė geografija“, „Iliustruotas mokslas“, gal dar vieną kitą, tačiau juose mūsų (ir ne tik) autorių medžiagos apie Lietuvoje atliekamus mokslinius tyrimus retai kada išvysime.
Paprastai į tokį priekaištą atsakoma: naudokitės internetu, tokios galimybės! Deja, dalis svetainių ar kitiems tikslams specializuotų žurnalų yra linkę aptarti tik labiau „aktualias“ temas, remdamiesi iš anksto pateikta medžiaga, patys yra linkę parengti straipsnį (žurnalistų juk turi). Neiškentęs parašai straipsnį, pavyzdžiui, apie Žemaitijos plokščiakalvių tyrimus, ir pradedi galvoti, kam jį pasiūlyti. Kol kas tai – fundamentinio mokslo objektai, turtingi iliustracine medžiaga ir savo kilme susiję su kadaise buvusia ledynmečių gadyne, vėliau senųjų gyventojų panaudoti saugiam įsikūrimui. Nebent tokių temų nevengiančiam alkas.lt ir „Mokslo Lietuvai“.
Daug žmonių galvoja, kad populiari vadinamosios „lrt“ laida „Klausimėlis“ parengiama iš parinktų juokingesnių (ar kvailesnių) pašnekovų atsakymų, iš gausios tokių pokalbių medžiagos. Deja, tai dažniausiai yra objektyvus vaizdas. Mano keliolikos metų patirtis su pirmų kursų studentais taip pat akivaizdžiai liudija apie stulbinantį elementarių istorijos, geografijos ir kitų gamtos bei humanitarinių mokslų neišmanymą. Tokie ateina iš gimnazijų, kuriose įgytos skurdokos ir netvirtos žinios vėlesniais metais galutinai išbarstomos.
Šių dienų žiniasklaida kupina įspėjimų apie iš visų pusių sklindančias „melagienas“ ir siūlymų jomis netikėti, jas vertinti kritiškai, įsigilinant į alternatyvias nuomones ir šaltinius (oho!). Nejaugi iš tiesų norima tokiais įspėjimais ir pamokymais išbujojusį visuomenės didelės dalies neraštingumą staiga pakeisti? Deja, reikėtų grįžti prie bendrojo ugdymo mokyklinių programų ir vadovėlių, prie kasdienio mokslo žinių skleidimo.
Žinoma, ne visiems ir ne visur reikalingi išsilavinę ir supratingi piliečiai. Juk daug lengviau valdyti menkesnio intelekto, neturinčius moralinių ir patriotinių principų žmones. Tad, kaip čia neprisiminsi praėjusio amžiaus pradžioje (1907) įsteigtos Lietuvių mokslo draugijos, kuriai iki mirties vadovavo dr. Jonas Basanavičius ir kuri be lietuvių kalbos, istorijos, gamtos, medicinos ir kitų tyrimų plėtojo labai svarbų lietuvių tautinės kultūros ugdymo darbą. Šis darbas ir prikėlė tautą naujam gyvenimui, Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimui.
Akivaizdu, kad mokslas ir mokslo žinios nėra tik „gamybinė jėga“, per siūlomas naujas technologijas ir atrastus kelius skirta verslo plėtojimui, tuo sudarant prielaidas mokslo įsitraukimui į globalią rinką, nors šiandien už tai mokslas dažniausiai ir vertinamas. Deja, reikšmingų geopolitinių permainų, taip pat karinių, ekonominių, pandeminių ir kitokių krizių akivaizdoje vis tik lemiamą vaidmenį turi visuomenės brandumas ir solidarumas, atsparumas vidinėms ir išorinėms negandoms, tautinis ir valstybinis patriotizmas, kaip būtina išlikimo sąlyga margame žmonijos audinyje. O tai ugdo švietimas, mokslas ir kultūra.
Prof. Valentinas Baltrūnas
Autorius yra Lietuvos mokslininkų sąjungos tarybos narys, Gamtos tyrimų centro mokslo darbuotojas