„Tikrą genijų nesunku pažinti: vos jam pasirodžius, visi bukagalviai prieš jį susimoko.“ Ralfas Voldas Emersenas
Apie begalinės pagarbos vertą gerb. Bronislovą Burgį dorieji Tėvynės žmonės kalba, jį prisimena su didžiule širdgėla. Lietuva apiplėšė save, nes ji neapgynė šviesuolio. Niekas Jo negynė taip, kaip reikėjo ir kiek reikėjo. Jis gynėsi vienas nuo mergšės, o ne nuo moksleivės ir jos tėvų, nuo Kauno apylinkės teisėjų bukaprotiškumo (kurie irgi visuomenei nežinomi, bet Dievui tai tikrai žinomi). Jis buvo vienas.
Iš Jo atėmė Jo sukurtą kūdikį – gimnaziją, kaip Lietuvoje atima vaikus iš šeimų, o Jį patį išmetė. Koktu ir skaityti aptakius nekrologus, kuriuose nė per nago juodymą nematyti gerbiamo Direktoriaus tragedijos, dėl kurios Jis pats – nekaltas. Jo vizija buvo išugdyti Lietuvos išprususį politinį ir kultūrinį elitą, kad jis garsintų Lietuvą išmintimi ir dora. Daugeliui ši vizija labai nepatiko. Todėl, kai dirva jau išpurenta, vežimas gerai įsibėgėjęs, kodėl neatsikračius steigėjo ir neužėmus Jo vietos? Nė vienas garbingas žmogus nebūtų drįsęs sėsti į gerb. B. Burgio kėdę. Anaiptol, jis būtų reikalavęs, kad Direktorius būtų sugrąžintas. Bet atsirado, kas tūptelėjo.
Kaip dabar turėtų jaustis visi tie, kurie pražudė gerb. Direktoriaus gyvenimą? Jie užmušė Jį. Žmogaus kūnas labai trapus. Kai užgriūva gauja šakalų, neįmanoma atsilaikyti – visos baisiausios ligos čia pat, ant slenksčio, o kiek dar būtų galėjęs išugdyti garbių jaunų žmonių! Jis buvo pedagogas – genijus, kokių taip mažai mūsų mažoje Lietuvoje. Lietuva, budėk ir daugiau niekada nepražudyk savųjų genijų – savosios ateities. Budėk ir genijus apgink. Parengta pagal www.pozicija.org, 2020-05-03