„Tas gyvas dabartyje ir ateitį tik tas regės,
Kas savo praeitį pažįsta ir brangina…“
Konfucijus
Grigas, Romualdas. (2019). Lietuvos piliakalnių paslaptys ir jų atodangos. Vilnius: Diemedžio leidykla.
Tokiu epigrafu pradedama naujausia akad. Romualdo Grigo knyga. Tai antrasis, papildytas leidimas. Pirmasis – „Lietuvos piliakalnių paslaptys“ (2018) – buvo mokslininkų ir plačiosios visuomenės sutiktas su dideliu susidomėjimu. Atsiliepdamas į skaitytojų pastabas, akademikas knygą gerokai papildė. Vasario 24 d. naujoji jo knyga buvo entuziastingai sutikta, susirinkus gausiai skaitytojų auditorijai dailininko Kazio Varnelio namuose.
„Lietuvos piliakalnių paslaptys ir jų atodangos“ – jau tryliktoji akad. Romualdo Grigo knyga, skirta lietuvių tautos ir jos sukurtos valstybės istorijai, jos išlikimo globalėjančiame pasaulyje problemoms. Iki jos buvo: „Pralaimėjęs Kainas“ (1991), „Tautos savigyna“ (1993), „Tautos likimas“ (1995), „Prolegomenai. Politikui ir piliečiui“ (2002), „Tautinė savivoka“ (2002), „Savasties ieškojimas arba laiškai lietuviams“ (2004). Jo iniciatyva parašytos ir jo redaguotos knygos „Tautinės tapatybės dramaturgija“ (2005), „Tautiškumas ir pilietiškumas“ (2007), monografija „Senieji lietuviai: tapatybės bruožai ir jų kitimas“ (2009), „Dienoraščio langą pravėrus. 10 mano jaunystės metų (1956–1966)“ (2011), rubajatų knyga „Akivarų atspindžiai“ (2010) ir jau minėta „Lietuvos piliakalnių paslaptys“ (2018).
Kiekviena iš šių knygų sulaukė įdomių recenzijų, aptarimų jų sutiktuvėse ir konferencijose, daugybės citavimų kitų Lietuvos autorių leidiniuose. Autoriui pavyko sukurti Lietuvos moksle tautotyros mokslinę kryptį ir sutelkti į ją įsiliejusių tautotyrininkų būrį, kurį mokslotyrininkas, amerikiečių mokslininkas Direkas de Sola Praisas (Derek John de Solla Price) pavadintų „nematomuoju koledžu“. Nematomasis koledžas – neoficiali mokslininkų bendruomenė, dirbanti vienoje mokslinėje kryptyje ir besigilinanti į svarbiausias tos krypties problemas.
Akademiką Romualdą Grigą jau dabar galima drąsiai vadinti XX Lietuvos šimtmečio pabaigos – XXI šimtmečio pradžios lietuvių tautos patriarchu, kaip dr. Joną Basanavičių vadiname XX amžiaus pradžios tautos patriarchu. Neabejoju, kad tos mokslinės krypties problematika plėsis, dalinsis į atskiras temas ir potemes, kurios bus analizuojamos, rašant daktaro disertacijas ir kitus darbus, kai į aktyvų mokslinį gyvenimą ateis dabartiniai aštuoniolikmečiai–dvidešimtmečiai ir kai Lietuvos mokslui bus sugrąžintas jam deramas prestižas ir pagarba.
O kol kas Lietuvoje, sukaustytoje materializmo ir hedonizmo, trokštančioje tik duonos ir žaidimų, nėra kam užsiimti rimtais likiminiais darbais. Su širdgėla prisimenu prof. R. Grigo žodžius, pasakytos Tautos šventėje Veliuonoje ant Ramybės piliakalnio: „Dabar nei mano, nei jūsų, profesore, darbai niekam nereikalingi… Bet vis tiek dirbkime…“ Dar daugiau: Lietuvoje tokie darbai yra pavojingi… Kosmopolitiškai nusiteikę politikai juos vertina, kaip ėjimą prieš srovę, t. y. prieš oficialiąją ideologiją, siekiančią tautą kuo greičiau nutautinti. Jų leidyba nėra finansuojama, visuomenė skatinama jų „nepastebėti“, o autoriai nustumiami į mokslo ir visuomenės gyvenimo pakraščius. Oficialiose mokslo institucijose (pavyzdžiui, Tarptautinių santykių ir politikos institute) visokiausiais būdais trukdoma ginti disertacijas tautotyros tematika.
Bet vis tiek, kaip žolė per storą betono sluoksnį, kalasi tos mokslo krypties nauji daigai ir jie net spėja pražysti ryškiais žiedais: jau minėtomis akad. Romualdo Grigo knygomis, prof. Onos Voverienės monografijomis „Prie tautotyros versmių“ (V., 2009); „Tautotyros etiudai“ (V., 2011); „Lietuvos aidas“ – Tautos mokykla“ (V., 2017); „Lietuvos Respublikos šimtmečio didieji“ (V., 2018), Onos Voverienės ir Aušros Jurevičiūtės „Kovų už laisvę keliu į Amžinybę“ (V., 2018); Mariaus Kundroto „Tauta amžių kelyje“ (V., 2009); „Tautinis idealas politikoje: Keturių šalių atvejai“ (V., 2017) ir pan. Taigi, jau turime kuo ir pasidžiaugti.
Po penkių sovietinės okupacijos dešimtmečių, kai literatūra iš Vakarų sunkiai prasiverždavo pro „geležinę uždangą“, prof. R. Grigui buvo ypač nelengva atrasti objektyvius tautotyros atramos taškus. Okupacijos metais tautos klausimai taip pat buvo nagrinėjami, tačiau tik kaip jos niekinimo ir peikimo objektai, tautiškumą vadinant tik nacionalizmu ir net fašizmu, propaguojant tariamą „tautų draugystę”, kurioje, žinoma, svarbiausias vadas ir vėliavnešys buvo „didžioji rusų tauta“, ir internacionalizmą, aukščiausiu siekiniu laikant komunistinį kosmopolitizmą, sovietinės lietuviškos lakštingalos lyriškai apdainuotos: „Apsistosim, kai raudonu žiedu / Visa žemė skaisčiai sužydės.“
Prof. Romualdui Grigui, vienam iš nedaugelio Lietuvos intelektualų, pavyko išsivaduoti iš pavergto proto klampynės ir sukurti darnią šiuolaikinę lietuviškos tautotyros kryptį, kuria pagrįstai galime didžiuotis. Bet, kaip rodo jo knygų leidybos metai, jos ir tegalėjo pasirodyti tik atkūrus Lietuvai nepriklausomybę. Įdomu, kad kaip tik tuo laikotarpiu jos tapo pačiomis aktualiausiomis. Net sunku buvo įsivaizduoti, kiek lietuvių nutautino sovietmetis, paversdamas juos „pasaulio piliečiais“, mankurtais, neturinčiais nei savo Tėvynės, nei šaknų, o geriausiu atveju dar pažįstančiais tik savo tėvus ir senelius.
Romualdas Grigas gimė 1936 m. sausio 25 d. Astelkių kaime Radviliškio rajone. 1954 m. baigė Joniškėlio (Pasvalio r.) žemės ūkio technikumą, tais pačiais metais įstojo į Maskvos K. Timiriazevo žemės ūkio akademiją, ekonomikos specialybę. 1962–1965 m. mokėsi tos akademijos aspirantūroje. 1966 m. apgynė ekonomikos mokslų kandidato disertaciją, dirbo įvairiose su žemės ūkiu susijusiose organizacijose: Bartkuškio žemės ūkio technikumo direktoriumi, Aštriosios Kirsnos (Lazdijų r.) parodomojo ūkio direktoriumi, Lietuvos mokslų akademijos Ekonomikos instituto vyr. moksliniu bendradarbiu. Ten dirbdamas, pradėjo domėtis filosofijos problemomis. 1982 m. apgynė filosofijos daktaro disertaciją, perėjo dirbti į Lietuvos filosofijos, sociologijos ir teisės institutą, vėliau tapo Socialinių tyrimų instituto vadovu. 1988 m. R. Grigui buvo suteiktas profesoriaus vardas, 2003 m. jis tapo Lietuvos mokslų akademijos nariu korespondentu. Parašė per 10 monografijų, kelis šimtus straipsnių, aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, dėstė specialiuosius kursus tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete, Kauno technologijos universitete, Lietuvos teisės (M. Riomerio) universitete.
Akad. R. Grigo monografija „Tautos likimas“ (1995) – visų tautotyros tyrimų pradininkė, sulaukė ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio lietuvių dėmesio. Po jos pasirodymo, ypač po aktyvios jos skaitytojų reakcijos, Romualdo Grigo knygų ir Lietuvoje jau buvo laukiama. Mokslininkas neapvylė skaitytojų. Jo knygos rodėsi viena po kitos, viena kitą papildančios ir praplečiančios tautos bei jos valstybės tematiką naujais aspektais.
Naujausios R. Grigo knygos „Lietuvos piliakalnių paslaptys“ (2018) ir „Lietuvos piliakalnių paslaptys ir jų atodangos“ (2019) – akademiko reakcija, atsiliepiant į sovietinio mentaliteto istorikų, niekinančių ir žeminančių mūsų protėvių gyvenseną ir kultūrą, išpuolius, vadinant juos paskutiniais barbarais Europoje ir tokį požiūrį apie mūsų senovę paskleidusius pasaulyje. Akad. R. Grigas savo naujausioje knygoje, remdamasis istoriniais faktais ir dokumentais, įvairiapusiškai ir argumentuotai gina mūsų protėvių garbę.
Knygoje piliakalniai vertinami, kaip viena didžiausių lietuvių tautos kultūros vertybių, unikali pasaulio tautų istorijoje. Lietuviškų vertybių sistemoje piliakalniai yra šalia gimtosios kalbos ir tautos istorijos. Kiekviena vertybė susiformuoja ir atsiranda, kaip reakcija į atklystančią negandą. Lietuvoje V–VII a., kaip, beje, ir dabartinis, buvo tautų kraustymosi iš vienos teritorijos į kitą amžiai. Tų dienų šviesuoliai, mėgindami mūsų protėvius sulaikyti nuo šios negandos, ieškojo būdų, kaip sutvirtinti lietuviškųjų genčių bendruomeniškumą ir įtikinti juos, kad savo žemių apleisti nevalia.
Kaip vieną iš to painaus psichologinio uždavinio sprendimų jie pasiūlė, kad lietuviai savo žemę turėtų papuošti piliakalniais, statomais ant gerąją energiją spinduliuojančių, dievų numylėtų žemės lopinėlių ir kalvelių, kad čia būtų galima rinktis kaimų bendruomenėms dievus pagarbinti ir bendruomeniškai tos vietovės ūkio reikalus aptarti. Taigi pirmieji piliakalniai buvo supilti gražiausiose lygiose vietovėse arba jais tapo žemėmis papildytos kalvelės ir aukštumėlės. Jų svarbiausioji paskirtis buvo vienyti bendruomenes, atliekant ant piliakalnių apeigines šventes. Vėliau ant piliakalnių buvo uždegtos amžinosios ugnys, kurias kurstydavo kaimo vaidilutės. Čia jaunimas ateidavo iškilmingai tuoktis, švęsti gamtos ir kaimo šventes, palydėti į šventąsias dausas savo mirusiuosius.
Vėliau kai kurie piliakalniai tapo gynybiniai, buvo apjuosti iškastais giliais, vandens pripildytais grioviais. Buvo statomos aukštos tvoros, taip apsunkinant priešui prieiti prie gyvenamųjų būstų. Ištikus negandai, įsibrovus priešui į Lietuvos žemę, ant piliakalnių būdavo uždegami laužai, taip pranešant kaimynams apie ištikusią bėdą ir kviečiant juos į pagalbą. 1377 m. Maišiagaloje, mirus kunigaikščiui Algirdui, jo palaikai buvo sudeginti ir palaidoti, supilant jam piliakalnį. Tokių piliakalnių, kuriuose atrandama laidojimo liekanų, Lietuvoje archeologai atrado jau nemažai.
Vėlesniais laikais piliakalniai tapo patogiomis dangaus šviesulių stebyklomis. Manoma, kad kunigaikštis Gediminas 1316 m. sausio 25 d. buvo vainikuotas ant Veliuonos piliakalnio. Gedimino dvare buvo laikomasi pagoniškų tradicijų. Ant Veliuonos piliakalnio, mūšyje su kryžiuočiais, Gediminą ir pražudė kryžiuočio paleista užnuodyta strėlė.
Piliakalnių kultūros epochą lydėjo lietuviškos dainos, vaidilų atliekamos lietuviškos baladės. Skambėjo dainos, garbinančios mūsų garbingos senovės karžygius, ir giesmės, skirtos didžiajam ir vieninteliam dangiškajam Viešpačiui ir jo tarnams, tarp kurių vyriausias buvo dievaitis Perkūnas. Jis valdė net 107 dievus ir deives, atsakingus už visus gamtos ir gyvenimo reiškinius bei ūkio darbus. Iš piliakalnių epochos mus pasiekė iki šiol išlikusios sutartinės, kurios, kaip manoma, buvo dainuojamos, kaip giesmės, ant piliakalnių ir buvo pati stipriausia bendruomeniškumą ugdanti priemonė. Lietuvoje įsigalėjus krikščionybei, dažnai ir bažnyčios buvo statomos ant buvusių piliakalnių bei kitų kalvelių.
Lietuvoje užregistruota daugiau negu tūkstantis piliakalnių. Manoma, kad jų yra apie 2 400. Knygoje pateikta 100 ryškiausių Lietuvos piliakalnių nuotraukų, kai kurie jų čia ir aprašyti. Knygoje aprašytos ikikrikščioniškos kultūros moralinės nuostatos, šventės, drabužiai ir net maistas bei gėrimai. Moralinės nuostatos pagoniškoje lietuvių kultūroje buvo gana aukštos. Viena iš pagrindinių nuostatų buvo ta: kas duota Viešpaties, žmogus atimti negali. Jeigu bendruomenės žmogus nusikalsdavo ir buvo nuteisiamas mirti, niekas negalėjo jo nužudyti. Jis pats turėjo įvykdyti sau mirties bausmę – dažniausiai pasikarti. Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas, save, kaip karalių, pasauliui pristatydamas, laiškuose kviesdamas iš kitų Europos valstybių į Lietuvą atvykti visų sričių amatininkus, jiems žadėjo: „Nustatysime tokią savitarpio taiką, kad apie panašią krikščionys niekada ir negalvojo.“ Taip buvo pabrėžiama, kad tuometė pagoniška Lietuva buvo grindžiama aiškesniais ir aukštesniais moralės principais negu krikščioniškoji Europa su jos ekspansionistine kultūra. Skaistybė (ir mergaitėms, ir jaunuoliams) buvo laikoma didžiausia moraline jauno žmogaus dorybe. Ją praradęs iki vedybų, jaunas žmogus visam gyvenimui būdavo pažymimas gėdos dėme. Graikų istorikas Herodotas, lankęsis baltų-aisčių žemėse, juos pavadino „žmoniškiausiais žmonėmis“. Pagal tų laikų papročius žmogui buvo svarbu, ką jis randa, atėjęs į pasaulį, ką jis sugriauna ir ką palieka šviesaus ir gero po savęs.
Etnologė prof. Pranė Dundulienė rašė, kad „egiptiečiai pasaulyje garsėjo piramidėmis, o lietuviai – savo dainomis”. Prof. Viktoras Falkenhanas (1903–1987) atrado ir užrašė šimtus tūkstančių lietuviškų dainų, dalis kurių atėjo iš pagoniškos Lietuvos epochos. Knygos autorius vadina sutartines „gyvąja apeiginių piliakalnių atodanga“.
Akad. R. Grigas krikščionybės įvedimą Lietuvoje vertina kritiškai, kaip svetimųjų invaziją į Lietuvą. Apeiginiai piliakalniai įtvirtino lietuvių tapatybę, o LDK laikais ji pradėjo nykti. Kunigaikščiams labiau rūpėjo dinastiniai ryšiai, o ne tautos kultūrinis paveldas. Jiems rūpėjo turtai, dvarų blizgesys, o vadinamajai piliakalniškajai kultūrai buvo svetima prabanga, buvo pabrėžiamas nuosaikumas ir taupumas. LDK laikais kunigaikštis buvo vienintelis valdovas ir sprendimų priėmėjas, o karaliaus Netimero laikais, sprendžiamasis balsas priklausė bendruomenei ir kriviui. Karalius Netimeras neapsaugojo vyskupo Brunono ir jo palydovų nuo bendruomenės sprendimo juos, kaip įsibrovėlius į lietuviškas žemes, nužudyti.
XII–XIII a. Lietuvoje pradėjo formuotis feodalizmas, kūrėsi Lietuvos, Nalšios, Deltuvos, Upytės, Žemaitijos kunigaikštystės su jų diktatoriškais kunigaikščiais. Vytautas Didysis Lietuvoje įvedė baudžiavą ir bajoriškąją kariuomenę. Pagoniška kultūra pradėta neigti, o ją išpažįstančius imta persekioti. Žečpospolitos laikotarpiu (1585–1655) Lietuvoje inkvizicijos laužuose degė, upėse ir ežeruose buvo skandinamos raganos ir raganiai, jų kastai priskiriant ir lietuviškosios pagoniškos kultūros bei tradicijų žinovus. Visur ir visais atvejais buvo vadovaujamasi griežta krikščioniška šv. Pauliaus nuostata: „Jeigu žmogus priima krikščionybę, jis privalo atsiriboti nuo praeities, atgimti Kristuje ir paisyti tik jo teiginių“ (ten pat, p. 238).
Taigi knyga patvirtina rašytojo Jono Aisčio mintį: „Mūsų tautos istorija yra tragiška. Dideles pastangas sekė didelės nesėkmės.“ Iš knygos turinio akivaizdu, kad visos mūsų tautos nesėkmės ir nelaimės prasideda tada, kai pasiduodame svetimųjų įtakai, o dažniausiai – ir jų diktatui. Todėl akad. Romualdo Grigo knygą vertinu, kaip testamentinę, t. y. kaip perspėjimą lietuvių tautai: būkime mažiau maži, gerbkime ir didžiuokimės savo tauta, visur ir visada kaukimės už mūsų tautos garbę ir orumą, kurkime savo valstybę patys, be svetimųjų diktato, didžiuokimės jos istorija ir jos sukurtu jau tūkstantį metų skaičiuojančiu valstybingumu (Ona Voverienė. Tautotyros etiudai. V., 2011. p. 290–301). Tegul mums šviečia kaip kelrodė žvaigždė ir visada šildo Šventojo Tėvo Popiežiaus Jono Pauliaus II lankymosi metu Lietuvoje (2018 m. rugsėjo 22 d.) pasakyti žodžiai: „Lietuviai, būkite vieningi, nesusipriešinkite! Puoselėkite savo tautos šaknis.“ Ir pagal analogiją su jo pasakytais ir pagirtais estų dainos žodžiais estams: „Aš esu estas! Ir būsiu estas!“, visur ir visada kartokime: „Aš esu lietuvis! Ir būsiu lietuvis!“ Ir tuo didžiuokimės. Valstybės atsiranda ir išnyksta. Lietuvių tauta jau gyvuoja ir kaip idėja, ir kaip jos materialusis politinis įsikūnijimas – Lietuvos valstybė jau daugiau negu tūkstantį metų. O mūsų, šiandienių kartų, atgaivintai ir kuriamai Kovo 11-osios Lietuvai jau 30 metų. Neleiskime, jausmų aistroms liepsnojant ir piktavaliams pakurstant, jos griauti net ir rinkimų kampanijų metu. Kovo 11-osios Lietuva – tai visų mūsų kūrybos vaisius. Ir ja didžiuokimės. Būkime dėkingi knygų autoriams, tiesusiems tai Lietuvai kelią į Kovo 11-ąją, nes pirmasis nuo pat pasaulio pradžios buvo Žodis.
Straipsnio pabaigoje pakartosiu mintį, parašytą savo knygoje „Žymieji XX amžiaus Lietuvos mokslininkai“ (V., 2009): „Istorija ilgus dešimtmečius Romualdui Grigui buvusi pikta pamotė, didžiulės tautinės potencijos mąstytojui leidusi tik smilkti, Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, Jam… nusišypsojo ir Jį įšventino į Tautos dvasios riterius ir net patriarchus, žinantį kam ir vardan ko jis mąsto, pasiaukojančiai ir kūrybingai dirba, vardan ko gyvena“ (Voverienė O. Žymieji XX amžiaus Lietuvos mokslininkai. Kai Istorija, buvusi rūsti, ima ir… nusišypso. V., 2009. p. 180).
Prof. Ona Voverienė