Dėl koronaviruso – COVID-19 – pasaulis atsidūrė išskirtinėje padėtyje. Paskelbta pandemija, valstybės griebiasi griežčiausių priemonių padėčiai suvaldyti. Tai skatina skirtingas politines jėgas susitelkti bendram labui. Arba priešingai – susipriešinti. Kaip Lietuvoje…
Vasario 26 d. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis iškėlė mintį ir pasiūlė partijoms susitarti, nekelti panikos dėl koronaviruso ir dirbti vieningai, kad būtų įveiktas šis, artėjantis Lietuvos link, iššūkis, jau užklupęs kitas šalis. Anot R. Karbauskio kvietimo, „šalies politikai turėtų įsipareigoti neskleisti panikos ir dezinformacijos, būti politiškai korektiški ir objektyvūs, dirbti vieningai žmonėms, nesinaudoti koronaviruso situacija savo politiniams tikslams pasiekti. Susitarimą pasirašyti kviečiamos visos parlamentinės partijos“. Bet akivaizdu, kad opozicinių partijų siekis – kuo didesnės valdančiųjų nelaimės, tuo jie laimingesni. Tokia politinė tikrovė.
Tą pačią vasario 26 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė pirmoji Europoje paskelbė ekstremaliąją situaciją visos šalies mastu, prevenciškai dėl galimo užkrato paplitimo šalyje, nors dar nė vienas užsikrėtimo atvejis nebuvo nustatytas Lietuvoje. Italija apie ekstremaliąją situaciją visos šalies mastu paskelbė tik kovo 9 d., kai užkratas jau buvo plačiai pasklidęs. Pirmasis užsikrėtimo atvejis Lietuvoje nustatytas vasario 28 d.
Prieštaringai buvo sutiktas Kovo 11 d. renginio uždraudimas uždarose patalpose Seime. Neva taip tiesiogiai atšaukiama ir Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio pagerbimo šventė. Kai kas net įžvelgė, kad tai yra valstiečių noras sugriauti „sąjūdžio vakarėlį“. Dabar pasigirsta kitų kaltinimų, kodėl visai nebuvo uždraustas ir lauke vykęs nepriklausomybės atkūrimo 30 metų minėjimas. Juk šis masinis renginys įvyko, jau esant nustatytiems koronaviruso atvejams.
Kovo 12 d. ryte (tada buvo nustatyti 3 užsikrėtę, ištirti 321, o stebimų – iki 700) Vyriausybė paskelbė, kad renkasi į posėdį ir bus priimti sprendimai uždaryti ugdymo įstaigas, riboti susibūrimus ir panašiai. Tada Vilniaus meras Remigijus Šimašius suskubo, dar, nepriėmus Vyriausybei sprendimo, užbėgti viešaisiais ryšiais už akių ir spaudos konferencijoje paskelbė, kad jie jau nusprendė uždaryti mokyklas daug ilgesniam laikui. Akivaizdu, kad tai buvo tik noras išlįsti į viešumą, savivalė, bet ne noras koordinuotai su ekstremalių situacijų centru spręsti problemą. R. Šimašius pusvalandžiu anksčiau savavališkai įveda „savo karantiną“ švietimo įstaigoms, nors kovo 6–8 d. numatytos Kaziuko mugės neatšaukė. O tai buvo tiesiogiai jo kompetencija. Beje, ir vėliau Vilniaus bei Klaipėdos liberalų merai – R. Šimašius ir Vytautas Grubliauskas skelbė politinius pareiškimus, kad centrinė valdžia nesugeba valdyti padėties.
Buvo tam tikrų tarpsnių, pradėjus plisti koronavirusui šalyje, kai opozicinės jėgos atrodė tarsi mirusios. Tačiau jos nebuvo išnykusios, tiesiog kūrė intrigų, pasinaudojimo padėtimi savo politiniams kėslams planus. Kovo 21 d. „Vilmorus“ paskelbė apklausos rezultatus, kad du trečdaliai visuomenės teigiamai vertina valdžios priimtus sprendimus, suvaldant koronavirusą. Taip pat paskelbta, kad net 11 proc. punktų pakilo ministro A. Verygos reitingas. Tada socialiniame tinkle pareiškiau, kad laukime stipraus puolimo prieš A. Verygą, juk opozicija neleis kilti jo reitingams. Reikia chaoso, nepasitenkinimo, visuomenės pykčio.
Ilgai laukti nereikėjo. Po kelių dienų, kovo 23 d., Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis sukvietė opozicinių partijų atstovus į spaudos konferenciją, kurios pagrindinė mintis – valdžia nesusitvarko su padėtimi ir yra praradusi pasitikėjimą (nors ką tik paskelbta apklausa rodo ką kita). Todėl esą reikia pakeisti Valstybės ekstremalių situacijų centro vadovą. Po valandėlės viešai pasirodė toks pat Lietuvos medikų sąjūdžio reikalavimas Čia – sutapimas? Lengva kritikuoti tuos, kurie dirba sunkų darbą ir savaitgaliais, ir naktimis.
Žiūrėkime į dar platesnį kontekstą. Žiniasklaidoje labiausiai apie koronavirusą kalbinamas gydytojas prof. Vytautas Kasiulevičius, Vilniaus universiteto dėstytojas ir šeimos gydytojas, nėra nei virusologas, nei epidemiologas. Prisiminkime, kaip šis gydytojas Lietuvoje išgarsėjo. Juk jis – Lietuvos medikų sąjūdžio iniciatorius, kuris rengė medikų mitingus dar 2018 m. pradžioje.
Medikų sąjūdis, pareiškęs, kad reikia keisti A. Verygą, savo pareiškime taip pat reikalauja sugriežtinti karantino sąlygas, neva A. Verygos planas – per švelnus. O štai liberalas Vilniaus meras R. Šimašius, priešingai, reikalavo atšaukti nuo kovo 24 d. įvedamą grįžusiems iš kitų šalių karantiną savivaldybės numatomose patalpose. Pagrindinė konservatorių ir liberalų partnerė su „tulpių paštu“, Prezidentė Dalia Grybauskaitė A. Verygą prilygino asilui, kuris ne tik kad nepatempia koronaviruso plitimo krūvio, bet dar stabdo pažangą. Čia jau buvo peržengta bet kokia cinizmo riba.
Pažiūrėkime į tikrą padėtį kitose valstybėse. Palyginkime skaičius, kurie, spausdinant straipsnį, jau bus kiek pasikeitę. Bet tendencijos – akivaizdžios: Lietuvoje padėtis valdoma normaliai, kiek tai įmanoma kitų šalių kontekste. Užsikrėtusių skaičius auga ir augs tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse, tik svarbu, kokia sparta, lyginant su kitomis šalimis. Reikėtų žiūrėti santykinį dydį, kiek užsikrėtusių tenka tūkstančiui gyventojų. Keli pavyzdžiai: Šveicarijoje (per 8 mln. gyventojų) – 8 800 užsikrėtusių, Kipre (per milijoną gyventojų) – 116 užsikrėtusių, Maltoje (apie 500 tūkst. gyventojų) – 106 užsikrėtę. Estijoje (milijonas 300 tūkst. gyventojų) nustatyta 350 užsikrėtusių, Latvijoje užsikrėtusių yra panašiai kaip ir Lietuvoje, nors Lietuvoje gyventojų – apie 2 mln. 800 tūkst. Taigi pirmiausia būkime objektyvūs ir neskatinkime nereikalingo susipriešinimo.
Kol kas 95–96 proc. užsikrėtusių koronavirusu (kovo 24 d. duomenimis) yra įvežtiniai, kita dalis atsekama pagal užsikrėtimą nuo parvykusių iš užsienio grandinę. Tad susitelkime, kad užkratas būtų kontroliuojamas.
Bet dar tolimesnis klausimas, kada rimtai pradėsime mažinti lėtinių neinfekcinių (neužkrečiamų) ligų skaičių, kuris Lietuvoje nuolat yra labai aukštas. Tik su juo mes esame apsipratę. Nuo rūkymo, besaikio alkoholio vartojimo, nesveikos mitybos (persivalgymo), fizinio aktyvumo trūkumo, neigiamo mąstymo ir pykčio kasmet miršta tūkstančiai. Bet juk sakoma, kad vieno žmogaus mirtis yra tragedija, o tūkstančių – tik statistika. Ir šia koronaviruso nelaime politikai neturėtų ciniškai naudotis savo žinomumui parodyti. Autorius yra Sveikatingumo metų iniciatorius.
Juozas Dapšauskas
Šaltinis: www.alkas.lt, 2020 03 25