Dar gana neseniai solidžia monografija ir gausiais renginiais paminėjome Senovinės technikos muziejaus veiklos 15 metų sukaktį.
Tačiau tie, kuriems yra tekę dalyvauti, steigiant muziejinei veiklai skirtus objektus, puikiai žino, kad iki pirmųjų viešų ekspozicijų būna gana ilgas pasiruošimo laikotarpis, reikalaujantis didžiulio, tačiau eiliniam lankytojui nematomo darbo. Pirmosios parodos buvo parengtos, dar likus penkeriems metams iki muziejaus, kaip viešosios įstaigos, oficialaus įregistravimo. Šiais, 2020-aisiais, metais jau galėsime paminėti muziejaus, šiuo metu turinčio per 24 tūkst. eksponatų, faktinės veiklos 20-metį.
Tačiau tokį svarbų jubiliejų pasitinkame dvejopai: ir džiugiai, ir su nerimu. Džiugu todėl, kad vyksta nuolatinė labai kryptinga eksponatų paieška ir esamų ekspozicijų tobulinimas. Jau šią gegužę esame numatę tęsti praėjusiais metais pradėtą Nemuno laivininkystės ir žvejybos įrangos ekspozicijų komplektavimą. Mūsų paruoštame muziejaus tvenkinyje ir šalia jo bus įrengta įvairių konstrukcijų ir skirtingus istorinius laikotarpius atspindinčių plaukimo priemonių – valčių, katamaranų, plaustų ir kt. – ekspozicija. Rengiama ir gausi žvejybos priemonių paroda. Jau sukaupėme daugumą jos eksponatų. Tvenkinio krantus turėtų papuošti burlaiviai – veteranai. Šie turtai atkeliauja iš Kauno marių ir įvairių Lietuvos ežerų.
Greitu laiku prasidės mokomojo bityno modernizavimo darbai. Artėja vasara ir veiklą jau antrus metus pradės Jurbarko rajono savivaldybės sprendimu ir pagalba įsteigta bitininkystės mokykla. Tikimės, kad karantinas netrukus bus atšauktas, ir čia pasipils jaunųjų bitininkų būriai, o netolimoje ateityje turėtume atidaryti ir būsimųjų profesionalių bitininkų skyrių. Čia vėl prasidės mokymai, į kuriuos suvažiuos ne tik Jurbarko, bet ir kitų rajono atstovai.
Balandžio mėnesį mus pasiekė žinia, kad buvęs Smalininkų žemės ūkio technikumo auklėtinis Vytautas Gurskas, beje, mokęsis vien geriausiais pažymiais (tuo metu tai buvo penketai), o vėliau Kauno politechnikos institute (dabar – KTU) įgijęs automatikos specialybę, surado ir nutarė praturtinti mūsų muziejų unikaliu eksponatu – 1960 m. gamybos traktoriumi FIAT. Traktorius sukonstruotas ir pagamintas Italijoje, karinėje tankų gamykloje ir yra visiškai nepanašus į mūsų matytus traktorius. Jis – vikšrinis, sveriantis apie 4 tonas. Vytautas su draugais, kurių vardai bus paskelbti spaudoje, dar šios vasaros pradžioje pristatys jį eksponuoti muziejuje. Į Smalininkus jau keliauja iš Vokietijos gauta prieš 36 mln. metų gyvenusio suakmenėjusio gyvūno fosilija, kuri labai gerai derinsis prie jau dabar esančios gausios archeologinių radinių ekspozicijos.
Muziejus eksponuoja apie 11 tūkst. knygų ir dokumentų. Visai nesenai įsigijome naują knygą – 300 puslapių albumą „Mažoji Lietuva istorijos šviesoje“. Jame aprašyti istoriniais faktais pagrįsti įvykiai ir asmenybės nuo 1236-ųjų ir Martyno Jankaus laikų. Tai unikalus leidinys, kuriame mums žinomas Vydūnas (Vilhelmas Storosta) aprašomas kaip neeilinė asmenybė tarp daugybės to meto šviesuolių. Muziejus turi ir keletą inkunabulų – kelių šimtų metų senumo knygų, kurių kiekviena yra nepakartojama vertybė.
Tačiau šis muziejus dabartiniu savo veiklos laikotarpiu pergyvena ir kitą, gana tamsią ir keliančią daug nerimo pusę. Apgailestaujame, kad mes, muziejininkai, neseniai buvome apibūdinti ne kaip kultūrinės veiklos patriotai, bet kaip potencialūs nusikaltėliai. Muziejus 2004 m. buvo įregistruotas kaip viešoji įstaiga, o 2006 m., turint omenyje muziejaus ateities viziją, buvo numatyta jo plėtra. Tam tikslui, viską derinant su savivaldybe, buvo padaryta aplinkos topografinė nuotrauka, parengtas detalusis planas, į jį įtraukiant ir tvenkinį laivybos ir žvejybos ekspozicijoms. Pradėjome statyti šios paskirties ekspozicijoms skirtus statinius, kurių statymo vietos pažymėtos detaliajame plane. Kadangi dauguma jų yra tik stoginės, be pamatų ir sienų, tai gavę rajono architektės G. Gadliauskienės leidimą, ėmėmės darbo.
Detalųjį planą su visais reikalingais leidimais patvirtino Tauragės apskrities vadovybė ir Jurbarko rajono savivaldybės taryba. Tačiau dabartinė Jurbarko savivaldybės administracija 2006-ųjų detalųjį planą įvardijo kaip niekinį, pavadindama jį sovietiniu dokumentu, nes pasirodo, kad po kelerių metų buvo parengtas naujas detalusis planas, apie kurį mes, muziejininkai, nebuvome net informuoti. Taigi, to nežinodami, praeityje jau statėme ir dabar statome, nors ir laikinus, bet neva nelegalius statinius ant valstybinės žemės. Šiomis dienomis tramdyti „nusikaltėlių“ atvažiavo Jurbarko žemėtvarkininkai.
Mes, muziejininkai, visus statinius, net ir laikinus, statėme ne sau asmeniškai, o tik tam, kad užtikrintume labai brangių eksponatų, kurie faktiškai daro turtingesnę ir pačią valstybę, saugumą. Valstybė tuo turtu ir naudojasi. Tą pilietiškai suvokiant, niekam neturėtų kilti noro prisidėti prie mūsų tautos dvasinio ar materialinio kultūros paveldo naikinimo. Bet į muziejų neseniai atvykę keli rajono žemėtvarkininkai, vadovaujami A. Baltrušaičio, staiga pareikalavo nugriauti didelę dalį muziejaus statinių, motyvuodami tuo, kad jie įrengti, neva pažeidžiant naująjį rajono detalųjį planą. Apibendrinant šią situaciją, kyla pasiūlymas: gal būtų tikslinga žemėtvarkos specialistams pravesti bent trumpalaikius kursus kultūros paveldo išsaugojimo klausimais, nes jų žinios šioje srityje iš tikrųjų yra apgailėtinai menkos.
Baigiant norisi priminti, kad per visus muziejaus veiklos metus nuolat palaikėme ryšį su rajono architekte, kuri mus ir žodžiu, ir net raštu ramino, kad viskas yra gerai ir jokių taisyklių Senovinės technikos muziejaus veikla nepažeidžia. Todėl kreipiuosi į visų rangų funkcionierius, prašydamas tik vieno – netrukdykite dirbti. Už tai jūsų laukia labai solidus atlygis: už visus mūsų atliktų darbų rezultatus ir pasiektus laimėjimus jums dėkos visuomenė. Kito tokios paskirties ir tiek eksponatų sukaupusio muziejaus nėra visoje Europos Sąjungoje.
„Mokslo Lietuvos“ pastaba: autorius yra ilgametis Vilniaus Gedimino technikos universiteto docentas ir Kauno technologijos universiteto profesorius asistentas, Senovinės technikos ir materialiojo paveldo muziejaus steigėjas ir vadovas. Baigęs savo akademinę veiklą, jis pasišventė visuomenės švietimui, jaunimo profesiniam orientavimui ir jo techninių kūrybinių gebėjimų ugdymui.