Ekonomistai – Vilniaus universiteto doc. dr. Vincentas Lukoševičius (1937–2009) ir Lietuvos žemės ūkio universiteto prof. dr. Mečislovas Treinys (1941–2008) – parengė ir 1998 m. išleido knygą „Domas Cesevičius“. Ji skirta įamžinti atminimą vieno iš iškiliausių Lietuvos ekonomisto teoretiko, valstybininko, politiko, du kartus Sibiro kalinio ir tremtinio, baigiantis praėjusio šimtmečio ketvirtajam dešimtmečiui padėjusio kurti modernią Lietuvą. Jo ir bendraminčių taurius siekius sužlugdė Antrasis pasaulinis karas ir besikeičiantys okupantai. Sovietmečiu šių žmonių darbai buvo nepageidaujami, mažai minimi. Tačiau mus pasiekė jų mintys, raštai, studijos ir projektai. Šis paveldas dėl mūsų puikybės ar abejingumo yra primirštas, ne visada analizuojamas, vertinamas ir panaudojamas.
D. Cesevičius gimė 1902 m. Panevėžio aps. Smilgių valsč. Dapšionių kaime. 1924 m. baigė Panevėžio gimnaziją, 1924–1928 m. studijavo Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Filosofijos ir pedagogikos skyriuje, 1928–1932 m. Vokietijos Kelno universitete studijavo socialinius mokslus. Čia 1933 m. apgynė disertaciją „Das Finanzsystem Litauens“ ir gavo ekonominių valstybės mokslų daktaro laipsnį. Šeimos neturėjo.
Tais pačiais metais D. Cesevičius buvo priimtas dėstyti Vytauto Didžiojo universitete. Nuo 1935 m. – privatdocentas. Ekonomikos klausimais aktyviai rašė tokiuose leidiniuose, kaip „Lietuvis“, „Vairas“, „Ekonomika“, „Lietuvos aidas“. 1934–1937 m. buvo „Lietuvos aido“ Ekonomikos skyriaus redaktorius, 1939 m. trumpai ėjo vyriausiojo redaktorius pareigas. 1938–1939 m. stažavosi Anglijos ir JAV universitetuose, buvo Rokfelerio fondo stipendininkas. Mokėjo keturias kalbas. 1939–1940 m. buvo Lietuvių tautininkų sąjungos pirmininkas.
1940 m. birželio mėnesį į Lietuvą įžengus Sovietų Sąjungos kariuomenei ir prasidėjus faktinei šalies okupacijai, tų pačių metų liepą D. Cesevičius buvo suimtas ir 1941–1945 m. įkalintas Komijos lageriuose. Grįžusiam į Lietuvą kaliniui sovietų valdžia tarsi suteikė galimybę tęsti mokslinę veiklą: 1945 m. vasarį jam leista įsidarbinti Vilniaus valstybinio universiteto Politinės ekonomijos katedros docentu ir kurį laiką vadovauti nedidelei Pramonės ekonomikos katedrai.
Tačiau D. Cesevičius neturėjo sąlygų gyventi ir dirbti laisvai, nes buvo nuolat sekamas. Už planinės ekonomikos kritiką viešuose pasisakymuose 1950 m. rugpjūtį doc. D. Cesevičius vėl buvo areštuotas ir 1951–1954 m. ištremtas į Krasnojarsko kraštą. Grįžęs į Lietuvą, nuolatinio ilgalaikio darbo neturėjo, gyveno iš sutartinių darbų ir vertėjavimo. Rašė Lietuvos ūkio istorijos, rinkos ir kitomis ekonomikos temomis. D. Cesevičius paliko mašinraščio tekstų – dvylika skirtingos apimties studijų (nuo 14 iki 554 lapų), sovietmečiu negavusių leidimo paskelbti. Prof. M. Treinio žiniomis, visas jo palikimas – per 2000 puslapių rašytinio teksto. Ne mažiau kaip 500 puslapių apimties studijinių darbų buvimo vieta kol kas nežinoma. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, vienas jų – „Lietuvos ekonominė politika 1918–1940 m.“ – buvo išleistas atskira knyga.
1960 m. viduryje D. Cesevičius pagaliau gavo ekonomisto vietą Žemės ūkio statybos projektavimo institute. Bet jau kitų metų sausio mėnesį vėl norėta jį išvaryti, motyvuojant tuo, kad skyrius, kuriame jis dirba, esąs slaptas, todėl nepatikimas asmuo negalįs jame dirbti. Tačiau po kurio laiko buvo apsiraminta ir D. Cesevičius paliktas dirbti institute. Tik buvo pakeistas jo darbo pobūdis – jis siuntinėjamas į ilgalaikes komandiruotes rajonuose. Pirmoji išvyka – į Kėdainių rajoną rengti statybų projektus.
Tuo metu vienas strateginių žemės ūkio klausimų visoje Sovietų Sąjungoje, taigi ir sovietų valdomoje Lietuvoje, buvo visuomeninio ūkio ir jo teritorinio vieneto dydis, racionalus gamybinio centro aptarnavimas ir kiti sprendiniai, susiję su įmonių projektavimu ir gamybos bei darbo organizavimu. Žemės ūkio statybos projektavimo institute Kaune buvo įsteigtas specialus rajoninio planavimo skyrius. Jo žmonėms dalyvaujant, 1960 m. rugpjūtį Lietuvos žemdirbystės mokslinio tyrimo institute įvykusiame pasitarime nutarta kreiptis į Vyriausybę sudaryti autoritetingą tarpžinybinę komisiją, kuri tą darbą koordinuotų ir parengtų rekomendacijas.
Dirbti šia tema turėjo visos mokslinio tyrimo ir planavimo institucijos, susijusios su žemės ūkiu. Vyriausybei pritarus, komisijos pirmininku buvo paskirtas Lietuvos žemdirbystės mokslinio tyrimo instituto direktorius doc. P. Vasinauskas. Sutarta reikalingus skaičiavimus ir eksperimentus rengti Vidurio Lietuvai būdingas gamtos sąlygas turinčiame Kėdainių rajone. Ypač daug dėmesio ir laiko buvo skirta sprendžiant gamybinio padalinio dydžio, gamybos ir darbo jame organizavimą.
Dirbdamas Kėdainiuose ir Dotnuvoje, D. Cesevičius artimiau susipažino su Lietuvos žemdirbystės mokslinio tyrimo instituto direktoriumi ir tarpžinybinės komisijos pirmininku doc. P. Vasinausku, kuris jį netrukus įtraukė į visuomeninio ūkio dydžio tyrimus. Tada D. Cesevičius buvo atnaujinęs ryšius su žymiu Lenkijos ekonomistu prof. O. Lange, kurį pažinojo dar nuo studijų Vokietijoje ir stažuotės JAV laikų. Jis paprašė atsiųsti kolegos parašytą ūkio dydžio paskirčiai skirtą knygą, išleistą Lenkijoje, o gavo dvi: vieną jo paties, antrą – prof. J. Kosickio. Pasak V. Daugnoros, dirbdamas šioje komisijoje, ekonomistas D. Cesevičius daug prisidėjo prie gamybos valdymo klausimų tyrinėjimo skirtingo dydžio padaliniuose.
1961 m. doc. P. Vasinausko vadovaujama komisija baigė darbą. Vadovas parašė ataskaitos tekstą, apibendrinimus ir išvadas, kuriomis remiantis buvo galima pradėti sudarinėti ūkių planavimo schemas ir perspektyvinius organizacinio–ūkinio tvarkymo planus rajonuose. Siūlyta visų tipų ūkiuose organizuoti gamybą teritorinių, mechanizuotų, kompleksinių padalinių pagrindu: kolūkiuose – brigadų, valstybiniuose ir tarybiniuose ūkiuose – skyrių. Buvo siūloma, kad brigados arba skyriaus racionalus dydis neturėtų viršyti 500 ha bendro ploto. Jų teritorijos viduryje numatyta projektuoti sodybą, kurią sudarytų du sektoriai – gamybinis ir gyvenamasis. Pasiūlyta, kad Vidurio Lietuvoje ūkį sudarytų 5–7 padaliniai, o jis pats būtų 2500–3500 ha bendro ploto. Taip sudarytose administracinių rajonų planavimo schemose žemdirbiai galėtų gyventi ten, kur dirba. Prioritetas buvo atiduotas gamybiniam, o ne kultūriniam–buitiniam veiksniui. Buvo parengta ir pirmoji respublikoje Kėdainių rajono planavimo eksperimentinė schema.
Tačiau tuometinė Lietuvos TSR Ministrų Taryba Kėdainių rajono plano nepatvirtino, kadangi nenorėjo prisiimti visos atsakomybės ir galimų pasekmių dėl doc. P. Vasinausko vadovaujamos komisijos parengtų rekomendacijų tvirtinimo, koregavimo ar atmetimo. Todėl nutarta nenutraukti projektavimo darbų, o projektuotojams nurodyta, kad, parinkdami perspektyvias sodybų vietas, atsižvelgtų ir į ūkių bei rajonų vadovų pageidavimus. Tik po trejų metų nuo komisijos parengto dokumento įteikimo Maskvai Sąjunginis žemės ūkio ekonomikos mokslinio tyrimo institutas suderino, atspausdino ir išplatino oficialias laikinąsias rekomendacijas. Jose buvo nurodytas racionalus padalinio plotas Lietuvos TSR ūkiuose – 400–640 ha žemės ūkio naudmenų. Rekomendacijos nedaug skyrėsi nuo doc. P. Vasinausko vadovautos komisijos rekomendacijų. Tik tada tuometinė Vyriausybė nustatė rajonų planavimo schemų tvirtinimo tvarką, ir atitinkamos žinybos ėmėsi darbo.
Planuojant paaiškėjo, kad projektuotojai per daug atsižvelgė į rajonų ir ūkių vadovų pageidavimus nepaisyti doc. P. Vasinausko vadovautos komisijos rekomendacijų kurti teritorinius mechanizuoto kompleksinio padalinio vienetus: kolūkiuose – brigadas, valstybiniuose ir tarybiniuose ūkiuose – skyrius. Po kelerių metų bandyta juos pakeisti vadinamaisiais technikos kiemais ir pasisakyta už centralizuotą technikos valdymą – traktorines brigadas. Komisijos tyrimų duomenimis, tokia gamybos ir darbo organizavimo forma buvo pati neefektyviausia ir neperspektyviausia iš visų galimų. Tačiau šių rekomendacijų oponentai komisijos siūlymus vadino klaidingais ir juos siejo vien su P. Vasinausko asmeniu. (Pabaiga – kitame numeryje)
Prof. habil. dr. Algirdas Juozas Motuzas