Istorijos klastojimas ir naujų aferų grandinė
Išbandymas, su kuriuo žmonija dabar susidūrė, yra nepalyginamas su visomis iki tol buvusiomis ir mums tekusiomis sąlyginės taikos sąlygomis, t. y. kai apie Trečiojo pasaulinio karo pradžią oficialiai dar niekas nepaskelbė. Tačiau faktiškai karo veiksmai jau prasidėjo ir nereikia veidmainiškai įrodinėti, kad toks dabartinės situacijos apibūdinimas neva yra sutirštintas, arba lyginti su praeityje siautusiomis maro ar choleros epidemijomis. Dabar jau tikrai ne laikas kišti galvą į smėlį ir selektyviai vertinti tiek istorijos faktus, tiek visa tai, kas vyksta už mūsų langų. Žemės rutulyje liko gal tik viena kita salelė, kurios dar nepaveikė tai, kas vadinama iki tol negirdėtu žodžių junginiu – koronaviruso pandemija. Liko tik išsiaiškinti, ar tai jau naujo karo pradžia, ar dar tik jo „repeticija“.
Vos per du mėnesius – daugiau kaip ketvirtis milijono mirčių. Net jei atsižvelgsime į tai, kad tikrai ne visas pastarojo meto mirtis galima priskirti su koronavirusu žengiančiai giltinei. Net jei tik pusė ar dar mažiau yra šio paslaptingojo viruso aukos, būtina atsakyti, kas ir kodėl sukėlė koronaviruso isteriją ir masinę psichozę, o dabar labai efektyviai manipuliuoja ne tik persigandusių minių elgsena, bet ir tarpvalstybinių darinių bei tarptautinių organizacijų veiksmais. Milžiniškas smūgis teko pasaulio ekonomikai, eksportui, tarptautiniams santykiams, kolektyvinei gynybai ir kultūrai.
Dar neįrodyta pandemijos kilmė arba autorystė, bet matome vis įžūlesnius bandymus neigti net labai akivaizdžius faktus. Viruso genomas dar tik tiriamas. Jokių vaistų nėra, vakcina, kuri galėtų padėti ateityje apsiginti nuo epidemijos pasikartojimo (antros, trečios ar dar kažkelintos bangos), geriausiu atveju pasirodys tik po metų. Kaip virusas gali mutuoti ir kas jį vėl gali išleisti į kelionę po pasaulį, niekam nežinoma. Kartu ryškėja ir grasinimai, kad pasaulis niekada nesužinos tiesos, o tikrieji kaltininkai, jei ir būtų nustatyti, nesulauks bausmės. Antai viešojoje erdvėje jau skelbiama, kad Kinija neleis atlikti tarptautinių tyrimų regione, kur virusas pastebėtas pirmą kartą ir iš kurio akimirksniu pasklido po pasaulį. Bet jei neturi ko slėpti, tai kodėl reikia aiškinti, kad bus neleista atlikti tyrimų?
Matome ir kitus bandymus trukdyti susigaudyti, kas vyksta ir kelia vis didesnį nerimą. Bet koks bandymas apibendrinti situaciją ir palyginti su praeityje buvusiais išbandymais, vos tik pasirodęs, apšaukiamas kaip „sąmokslo teorija“ ar net paranoja. Iš tikrųjų turėtume sakyti ne „sąmokslo teorija“, o hipotezės, nes tai – jokia teorija, o tik teiginiai, kurių pagrįstumą dar reikia įrodyti. Šiuo atveju įrodymų gausa – tokia milžiniška, kad abejoti jų patikimumu galima, tik siekiant vilkinti tiesos paieškas.
Kokiame kontekste stebime šį antpuolį prieš žmoniją?
Po Antrojo pasaulinio karo praėjo jau daugiau kaip trys ketvirčiai amžiaus. Visa jo eiga aprašyta įvairių sričių studijose. Tačiau karo sukėlėjai vis dar traktuojami skirtingai. Vis dar yra jėgų, kurios bando savaip traktuoti viso pasaulio likimą pakeitusius įvykius. Pavyzdžiui, 50 metų trukusią Baltijos valstybių okupaciją vadina jų išvadavimu, svetimos ginkluotos jėgos į valdžią pasodintas struktūras traktuoja neva kaip demokratinių jėgų veiklos rezultatą, milijonų žmonių turto nusavinimą ir šimtų tūkstančių gyventojų su ką tik gimusiais vaikais bei paskutines dienas gyvenančiais seneliais ištrėmimą iš gimtųjų namų bandoma pristatyti kaip tvarkos atkūrimą, ekonominės ir politinės pažangos diegimą. Dar daugiau: žiauriausio pasaulyje stalininio teroro užpultas valstybes bandoma vaizduoti kaip pasaulinio karo iniciatores.
Ir kodėl nemeluoti viliantis, kad žmonių atmintis – labai trumpa? Juk dauguma dabartinių planetos gyventojų to karo nematė, o studijuoti istorijos faktus daugelis nuolat skubančių ir tik artimiausia ateitimi besirūpinančių paprasčiausiai tingi. Tai, kas šiuo metu skelbiama vadinamuosiuose socialiniuose tinkluose, atrodo ne tik įdomu, bet ir labiau patikima, nei tai, kas rašoma mokykliniuose vadovėliuose, juo labiau kad ir pats mokytojas nėra tų įvykių liudininkas, be to, namuose apie tai niekas seniai nekalbėjo. Karą didžioji dalis Europos gyventojų matė tik filmuose, kai kulkos švilpia, bombos krinta, gyvenamieji namai ir fabrikai žaismingai griūva tik televizoriaus ekrane, o kai rodoma, kaip kario kūnas akimirksniu sudraskomas į gabalus, tarp žiūrovų pasigirsta juokas.
Pagaliau verta žinoti, kad apie praėjusio Antrojo pasaulinio karo įvykius ne tik kažkur Afrikoje, bet ir ne vienoje Centrinės, Pietų Europos valstybėje ar JAV mokyklose net ir mokytis beveik neteko. Dirbant JAV, teko asmeniškai įsitikinti, kad tiek abiturientų, tiek universitetų studentų žinios apie Antrąjį pasaulinį karą praktiškai apsiriboja tik paviršutinišku supratimu apie holokaustą. Apie tai, kas buvo sovietinio režimo įkurtos mirties stovyklos („gulagai“), absoliuti dauguma nėra net girdėjusi. Kai lietuviškų šaknų turinti rašytoja Rūta Šepetys bandė išleisti savo knygą „Tarp pilkų debesų“, kelios dešimtys leidėjų su pasibaisėjimu atmetė rankraštį sakydami, kad tai kažkoks nevykęs siūlymas prastumti eilinį, bet gana silpną „siaubo romaną“. Jie įnirtingai tvirtino, kad tokių įvykių niekur ir niekada negalėjo būti. Laimei, dabar ši knyga net tik išleista, bet ir išversta į daugiau kaip 30 pasaulio kalbų, o kai kuriose valstybėse net įtraukta į vidurinių mokyklų programinius šaltinius. Paaiškėjo, kad ši autorė pasauliui atskleidė daugiau, negu pulkai iš to duoną valgančių vadinamųjų profesionalų.
Sveikas protas ar epideminė isterija?
Bet štai, praėjus beveik aštuoniems dešimtmečiams po Antrojo pasaulinio karo, visas pasaulis staiga sustingo, užpuolus koronavirusui, apie kurį žinoma tik tiek, kad jis pasklido iš labai sparčiai augančios galybės – Kinijos. Staiga užsidarė dar taip neseniai nuolat varstomos valstybių sienos, oro uostuose riogso lėktuvai, nebegabenantys nei krovinių, nei keleivių (išimtis padaryta tik keliems jūrų keltams), ne tik ištuštėjo viešbučiai ir kavinės, bet ir nutilo gamyklų įrenginiai, o persigandusios vyriausybės aiškina, kad pasiskolins milijardus ir neleis piliečiams mirti iš bado, nors apdairesni žmonės primena, kad pasiskolinti pinigai – ne pajamos.
Dar įdomesnis paradoksas, kad, užuot pateikus sąskaitą už milžiniškus viso pasaulio ekonomikos nuostolius, sutraukytus ekonominius ir kultūrinius ryšius, iš Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) ir kitų tarptautinių organizacijų sklinda pagyrimai valstybei, iš kurios jau tikrai ne pirmą kartą pasklinda mirtiną grėsmę nešantys virusai, pažymėti keistais raidžių ir skaičių deriniais. Neva ji labai operatyviai suvaldė viruso plitimą, beje, naudodamasi tokiais veiksmais, kuriuos iki šiol pasaulis vertino tik kaip grubiausią pasikėsinimą į pamatines demokratijos vertybes. Čia pat skamba perspėjimai, kad pandemijos gali nepavykti suvaldyti ir per keliolika metų, kad pasaulis esą jau niekada nebebus toks, koks buvo iki jos. Smogta ir tarptautinėms gynybinėms organizacijoms: dabar būtų daug sunkiau organizuoti tarpusavio pagalbą užpuolimo atveju.
Dar labiau keista girdėti PSO pagyras už skubiai suteiktą pagalbą pandemijos užpultoms valstybėms. Pandemija ne tik labai pažeidžia ekonomikos raidą, žlugdydama tarptautinių pramonės ir prekybos susivienijimų veiklą, bet ir kardinaliai keičia gyvenimo būdą, brukdama ir iki šiol sparčiai plitusį susvetimėjimą ir užsidarymą (vadinamąją saviizoliaciją), diskriminaciją dėl amžiaus ir pan. Išryškėjo ir tai, kaip greitai prie tam tikrų elgsenos modelių priprantanti visuomenė ima tikėti keistų mąstymo klišių patikimumu. Kaip dar visai neseniai būtume vertinę politikus, kurie ima kartoti tokias jokia logika nepasižyminčias frazes, kaip antai: „Kas svarbiau, ar nepažeisti tariamų žmogaus teisių, ar išsaugoti sveikatą?“ O štai kaip vertinti vieno į naujuosius švietimo strategus pretenduojančio valdininko aiškinimą, kad nuo rugsėjo pradžios, jei viruso plitimas ir bus sustabdytas, mokyklose su mokiniais dirbs tik jauni pedagogai, o vyresnieji (dar būtinai pridedama: „priklausantys rizikos grupei“) teiks ugdymo paslaugas tik nuotoliniu būdu. Ar jaunesnėms gyventojų kartoms čia brukama nuostata, kad bendrauti su tėvais (ir neduok Dieve, seneliais) mirtinai pavojinga tiek vieniems, tiek kitiems? Ar bandoma nutraukti skirtingo amžiaus kartų ryšius, įspraudžiant juos tik į „nuotolinius kontaktus“?
Kas už viso to stovi? Ar čia tik atsitiktiniai sutapimai?
Prof. dr. Jonas Jasaitis