Karantinas – proga sustoti ir pamąstyti apie tai, kur atėjome ir kur norime eiti. Neįmanoma kalbėti išimtinai apie Lietuvos kelią: mūsų šalis juda drauge su kitomis Europos ir Vakarų pasaulio valstybėmis, nors nebūtinai lygiuodamasi į jas.
Nuo antikos laikų demokratija siejama su viešuma: respublika ir reiškia res publica, t. y. visuomenės reikalą. Kitaip tariant, esame piliečiai tiek, kiek dalyvaujame savo valstybės kūrime. Iki šiol negirdėtas karantino paradoksas tas, kad, viešai nieko neveikdami, daugiausia pasitarnaujame visuomenei – neapsikrečiame ir neapkrečiame kitų. Juk ne kiekvienas turi galimybę tapti apsauginių kaukių akcijos šaukliu.
Kalbant apie karantino precedentus, pirmiausia man šauna į galvą ne 2008 m. ekonominė krizė ar XX a. trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečių ekonominė depresija, kurią atsimena nebent mūsų seneliai. Ryškiausias precedentas – labiau lokalus nei globalus – ekonominė blokada, Lietuvai paskelbus nepriklausomybę. Panašu tuo, kad patyrėme ekonominių bėdų, kurios buvo primestos: tada – svetimos šalies, dabar – nenugalimos jėgos. Vis dėlto lieka atviras klausimas, ar ši jėga nebuvo sukelta žmogaus. Kalbant apie blokadą, mūsų reakcija buvo neįprasta, bet simptomiška. Pirma, blokadą sutikome entuziastingai (kito žodžio nerandu), nes tai buvo neoficialus mūsų suverenumo pripažinimas ir netgi signalizavo apie milžino ant molinių kojų kapituliaciją. Antra, mūsų jauna valdžia pakvietė įkurti Blokados fondą. Buvome pakviesti atsisakyti sukaupto aukso, kad pasijustume laisvi nuo ekonominių bėdų.
Atgimimas apnuogino kontrastą tarp beribiškumo pojūčio ir siauro pasirinkimo plėtoti verslą. Atrodė, staiga mums atsivėrė pasaulis su visomis galimybėmis, viena (bet tik viena) kurių – plėtoti verslą. Kirbėjo abejonė – ar, pasirinkę vieną, neprarasime visų kitų? O gal atvirkščiai – verslininkai, protingi žmonės, suprantantys, kad pinigai neteikia laimės, yra donkichotai, bergždžiai kovojantys už visuomenės ekonominę gerovę ir dėl jos besiaukojantys? Prisiminkime Arvydą Šliogerį: judėjome greitkeliu, kuriame verslas, privatizavimas ir aferos sumišusios.
Ar laimę suteikia vien klestinti ekonomika? Kaip minėta, ekonominės blokados pamoka – kitokia. Kuo garsi Lietuva? Dviem dalykais: pažangiais lazeriais ir dideliu savižudybių skaičiumi. Ar ir kaip tai susiję? Emigracija – dar vienas mus garsinantis rodiklis. Emigracija rodo mūsų judrumą, ieškant ekonominės naudos, ar bandymą aprėpti tai, kas neaprėpiama. Pasaulį? Vien katastrofos ir pandemijos verčia mus grįžti? Beje, grįžti ten, kur beveik nėra ekonomikos.
Ką gavome su nepriklausomybe? Ne tik žodžio ir veiksmo laisvę, bet ir atsakomybę. Paradoksalu, bet ši atsakomybė už savo šalį nėra lokali. Kur judame? Vartojimo laisvės link, netgi viršijančios mūsų finansines galimybes, pažangaus buvimo link, laiduojančio technologijų plėtrą, o gal katastrofos link? Tarkime, ekologinės. Tol, kol jos nesustabdys kitos katastrofos? Ar mums būtinas koronavirusas, kad mūsų pasaulio tarša sumažėtų? Prisiminkime Algį Mickūną: lekiame ant pažangos tigro – nušokti neįmanoma, nes jis tave suės. Ar būsime suėsti, jei nušoksime nuo vartojimo ir ekonominės gerovės vaikymosi tigro?
Vis dėlto ne bėgimas, strimgalviais vaikantis ekonominės gerovės ar technologinės pažangos, o stabtelėjimas verčia mus kurti. Ne tik ir ne tiek savo verslo strategijas, kiek savo gyvenimą, kurio dydis dabar matuojamas mažumu, būnant su savo šeima namuose. Savižudybių daugiausia įvyksta ekonominės gerovės, o mažiausiai – karų ir katastrofų metu. Koks didesnis išbandymas, verčiantis mus pasiduoti? Ekonominio klestėjimo ar ekonomikos žlugimo? Ar žlungančios kūrybinės industrijos signalizuoja apie kūrybos visuomenę? Kūrybos visuomenė įsivyraus tuomet, kai ateis tylios kūrybos metas, mums pergyvenus kūrybos infliacijos ir devalvacijos laikus?
Pabaigsiu keliais klausimais. Ar viruso lazeris sutelkė mūsų dėmesį į svarbiausius dalykus? O gal užklupęs virusas kaip tik išryškino mūsų seniai sergančios visuomenės ligos simptomus? Ar nėra taip, kad sergame ne tik ir ne tiek gamtos eksploatavimo manija, kiek netinkamu mąstymu, kuriam pirmiausia reikia drenažo? Galbūt apsikrėtėme solidarumu, kai esame atskirti vieni nuo kitų? Galbūt platesnėmis – ne vien ekonominėmis – nuostatomis? Gal pradėjome labiau branginti gyvybę? Kas svarbiausia mūsų gyvenime? Jei vis dar manome, kad pinigai, gal turime juos kam nors paaukoti, pavyzdžiui, fondui, organizuojančiam pagalbą karantino metu? Karantino, kuris keistai verčia mus daugiau bendrauti, skaityti ir mąstyti? Tyliai kurti?
Prof. habil. dr. Tomas Kačerauskas
Autorius yra VGTU profesorius, Filosofijos ir kultūros studijų katedros vedėjas