Sunku būtų rasti labiau aktualią temą nei žmonių tarpusavio santykiai, juo labiau šeimos ar porų santykiai.
Esame bendruomeninės būtybės, tad santykių reikšmingumas paliečia kiekvieną iš mūsų ir, deja, tik retas gali pasidžiaugti darniais santykiais tiek savo gimtojoje šeimoje, tiek ir partnerystėje. Ištisus šimtmečius filosofai ir rašytojai gvildeno santykių ir meilės klausimus, tuos pačius šimtmečius santykių ir meilės tema rašyti veikalai turėjo daugybę ištikimų skaitytojų, ieškančių atsakymų į, galimai, retorinį klausimą – kaip rasti „tą vienintelį ar vienintelę“ ir kaip išlaikyti darnius ilgalaikius santykius.
Vystantis psichologijos mokslui praėjusio šimtmečio viduryje ir pradėjus formuotis šeimos psichologijos krypčiai, prie šių klausimų gvildenimo prisijungė ir psichologai. Tad natūraliai gali kilti klausimas, ar šiandien santykių psichologijos lauke mes žinome daugiau nei prieš penkiasdešimt metų? Iš vienos pusės yra atlikta dešimtys tūkstančių tyrimų, atrasta daugybė dėsningumų, paaiškinančių santykių šeimoje ir poroje raidą. Iš kitos pusės, šios žinios neretai ignoruojamos, nes žmonių sąmonėje yra užsifiksavę keli stereotipiniai įsivaizdavimai, galintys trukdyti siekti darnių santykių.
Vienas iš stereotipų yra susijęs su tikėjimu, kad užtenka mylėti ir santykiai patys savaime bus darnūs. Labai dažnai manoma, kad meilė yra pagrindinė poros santykių dedamoji, kurios vienareikšmiškai pakanka – „mylėsiu, būsiu mylimas ir viskas bus gerai“. Esu ne vieną kartą susidūrusi su studentų nuostaba šeimos psichologijos paskaitose, kai jie išgirsta, kad moksliniai santykių tyrimai jau daug kartų yra įtvirtinę akivaizdų dėsningumą, jog išlieka tik tos poros, kurios „dirba“ ties savo santykiais, t. y. deda pastangas, kad jie būtų darnūs, ir kuo daugiau pastangų, tuo daugiau galimybių, kad santykiai bus sėkmingi. O tai reiškia, kad ilgalaikėje perspektyvoje ne tiek meilė, kiek pastangos yra sietinos su santykių sėkmingumu. Neretai netgi tenka išgirsti ir studentų nepasitenkinimą: „Jei visur ir visada dirbti, tai kada gyventi ir mėgautis?“
Žinoma, niekas mėgautis netrukdo, tačiau patirtis rodo, kad mėgavimasis dažnai yra egocentriškas, nukreiptas į asmeninių poreikių tenkinimą, tikintis, kad partneris tai supras ir darys tai, ko iš jo tikimasi. Tačiau paprastai taip nebūna, nes, pasirodo, kad ir partneris turi ir savo poreikius ir taip pat nori, kad jie būtų tenkinami. Ir kai abi poros pusės nori, kad kitas kažką duotų, bet patys nenori duoti, labai greitai mėgavimasis pavirsta trintimi, nepasitenkinimu, pykčiais ir galiausiai skyrybomis. Tada vėl viskas prasideda iš naujo.
Ne kartą teko konsultuoti suaugusius asmenis, kurie jau patyrė ne vieną nesėkmę, kurdami romantinius santykius. Dažniausiai pradžioje jie būna linkę kaltinti buvusį ar esamą partnerį, ieškoti atsakymų, kas su tais partneriais negerai, kol galiausiai pradeda aiškėti, kad ne tik nebuvo pakankamai galvojama apie partnerio poreikius, bet ir nebuvo kalbama apie santykius, kokių nori abu partneriai, ir kaip abu jie gali prisidėti prie tokių santykių kūrimo. Tačiau tik kalbėjimas apie santykius ir „mus šiuose santykiuose“ sudaro prielaidas tikslingai dėti pastangas siekiant darnesnių santykių.
Santykių tyrimai taip pat atskleidžia, kad meilė (susižavėjimas, aistra, įsimylėjimas) nesitęsia amžinai, ji turi tendenciją transformuotis, priklausomai nuo įvairių patirčių partnerystėje. Sėkmingiausia transformacija pasireiškia abipusišku prisirišimu ir pagarba vienas kitam, nes tik tokie santykiai įgalina įveikti išbandymus, su kuriais neišvengiamai susiduria kiekviena pora, kaip antai: tėvystė, vaikų auklėjimas, finansiniai sunkumai, asmeninės nesėkmės, sveikatos problemos ir pan., ir toliau puoselėti darnius santykius. Ši transformacija yra nelengvas iššūkis – ji neįvyksta savaime, o tik per diskusijas ir kompromisas, t. y. aktyviomis pastangomis.
Antrasis stereotipas yra susijęs su tikėjimu, kad „priešingybės traukia viena kitą“ ir darnūs santykiai būna tada, kai partneriai yra skirtingi ir taip vienas kitą papildo. Psichologijoje netgi būta teorijų, kurios siekė įtvirtinti šį stereotipą, kaip mokslu pagrįstą dėsningumą. Buvo remiamasi gyvūnų pasaulyje stebimais dėsningumais, kad vyriškos ir moteriškos lyties atstovai savo išvaizda ir elgsena gerokai skiriasi ir būtent šis skirtingumas padeda „pamatyti“, išsiskirti iš minios ir galiausiai poruotis.
Deja, žmonių pasaulyje ne viskas taip paprasta, o stereotipas ir liko stereotipu, nes žmonių ilgalaikiai santykiai nesiremia tik „poravimusi“ ir išvaizda. Žmogų formuoja ne instinktai, o patirtis, mąstymas, emocijos, asmenybės bruožai. Na, o susiformavusi asmenybė turi unikalių poreikių ir tam tikrų įtvirtintų šių poreikių siekimo būdų. Moksliniai tyrimai vėlgi gana vienareikšmiškai įtvirtina dėsningumą, kad kuo panašesnį požiūrį į pasaulį turi partneriai, panašesnes vertybes, asmenybės struktūrą, patirtį šeimoje, įsivaizdavimą apie šeimą ir vaikų auklėjimą, panašesnius pomėgius, tuo daugiau galimybių, kad jie ne tik išliks kaip pora, bet ir jų pastangos (jei tokios bus) kurti darnius santykius bus apvainikuotos sėkme.
Ir, priešingai, kuo daugiau skirtingumų, tuo mažiau galimybių išlaikyti ilgalaikius santykius, nes didesni skirtingumai sudaro mažiau palankias sąlygas „susikalbėti“, įsiklausyti ir suprasti vienas kitą ir reikalauja įdėti daugiau darbo, kad santykiais būtų galima mėgautis. Be to, kuo skirtingesnės asmenybės, tuo skirtingesnis jų požiūris į santykius ir pastangas, šiuos santykius puoselėjant. Taip gaunasi užburtas ratas, kuris dažniausiai veda prie santykių iširimo.
Šie stereotipų santykiuose pavyzdžiai aiškiai parodo, kad meilės partneriui toli gražu nepakanka. Kad santykiai klestėtų, reikia daug daugiau – aktyvių abiejų pusių pastangų, įveikiant tiek paprastus kasdienius iššūkius, kurių rutininiame gyvenime apstu, tiek ir dideles problemas bei konfliktus. Moksliniai tyrimai atskleidžia, kad porų santykiuose yra keturios labai svarbios sritys, kuriose yra kritiškai svarbus „susikalbėjimas“ ir abipusiškumas: intymumas ir šiltų jausmų partneriui demonstravimas; elgesio sąveikos, nukreiptos į įvairių funkcijų įgyvendinimą; kasdienių ginčų gvildenimas ir problemų bei konfliktų sprendimas.
Pastebima, kad ilgalaikius darnius santykius turinčios poros nesiliauja vienas kitam rodyti šiltus jausmus (pasibučiavimai, apsikabinimai, prisiglaudimai, šiltų jausmų išreiškimas žodžiu ir pan.); padeda vienas kitam buityje, kartu leidžia laisvalaikį, turi tą patį pomėgių ir interesų lauką, kartu užsiima vaikų auklėjimu ir pan.; konstruktyviai sprendžia kasdienius ginčus nuo jų nebėgdami, nesistengdami dominuoti, o stengdamiesi iš jų pasimokyti; ir galiausiai ieško konstruktyvių būdų spręsti rimtas problemas ir konfliktus, vienas kito neįžeidinėdami, nežemindami, o stengdamiesi vienas kitą išklausyti ir ieškoti abiem tinkančio sprendimo.
Ir visa tai skamba kaip iš tiesų didelis kasdienis darbas, nes dažnai daug lengviau nesikalbėti, nesitarti, reikalauti ar, priešingai, nusileisti ar pabėgti, kaip sakoma, „dėl šventos ramybės“, tik, deja, ramybė yra apgaulinga ir laikina, kaupianti savyje nepasitenkinimą, įžeistus jausmus, pyktį, kartais ir dar sunkesnius išgyvenimus, kurie neišvengiamai veda arba prie atšalimo ir atsitraukimo, arba prie intensyvių neišsprendžiamų konfliktų. Abiejų baigtis paprastai yra santykių nutrūkimas. Taigi, apibendrinant, santykių tema kiekvienam iš mūsų yra aktuali. Psichologijos mokslas jau yra aprašęs nemažai dėsningumų, kurie norintiems gali padėti geriau suprasti turimus santykius ir juos puoselėti, t. y. sudaro prielaidas darniems santykiams tapti įmanomiems. Vis tik, be aktyvių nuolatinių pastangų ilgalaikiai darnūs santykiai, kuriais abu poros nariai būtų patenkinti, yra neįmanoma misija.
Mokslas nestovi vietoje. Šeimos psichologijos atstovai ir toliau vykdo tyrimus, siekdami geriau suprasti įvairius veiksnius, kurie leidžia prognozuoti santykių ilgalaikiškumą ir gerą kokybę, nes tai padeda kurti įvairias intervencines priemones, skirtas poroms, kurios nori darnesnių santykių. Vytauto Didžiojo universiteto Psichologijos katedros mokslininkai taip pat vykdo šeimos psichologijos tyrimus ir šiuo metu kviečia poras dalyvauti moksliniame tyrime, kurio tikslas yra tyrinėti įvairius veiksnius, susijusius su patirtimi gimtojoje šeimoje ir dabartinėje partnerystėje, kurie gali paaiškinti įvairius poros santykių ir tėvystės aspektus. Dalyvavimas tokiuose tyrimuose paprastai yra gera galimybė, atsakant į tyrimo klausimus, kryptingai apmąstyti savo patirtį. Šio tyrimo dalyviai taip pat turės galimybę dalyvauti ir internetinėje intervencijoje, skirtoje poroms, norinčioms stiprinti savo santykius. Visą informaciją apie tyrimą galima rasti https://www.soscisurvey.de/pora/?q=Pradzia
Doc. Viktorija Čepukienė
Autorė yra psichologė, Vytauto Didžiojo universiteto Psichologijos katedros docentė