Kalbamės su jauna mokytoja, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Gamtos mokslų fakulteto absolvente, VDU Botanikos sodo edukatore ir VDU Švietimo akademijos studente Vesta Aleknavičiūte.
Asmeninio archyvo nuotr.
Kokias didžiausias spragas matote gamtos mokslų mokykliniame ugdyme Lietuvoje? Kokių galimybių vis dar neišnaudojame?
Tarptautinių tyrimų rezultatai rodo, kad situacija gamtamokslinio ugdymo srityje gerėja, tačiau augimas nėra toks spartus, kaip norėtųsi. Didžiausia spraga – praktinės veiklos trūkumas. Svarbu, kad patys mokiniai galėtų patirti tai, apie ką mokosi, išbandyti, pamatyti, paliesti. Interaktyvių užduočių Lietuvos mokyklose šiek tiek trūksta, todėl tai kiša koją moksleiviams.
Padėtį pagerintų patyriminis ugdymas. Net ir geros mokyklos koncepcijoje minima, kad tiriamoji veikla leidžia mokiniui geriau įsisavinti jį supančio pasaulio visumą ir susieti teorinius faktus su tuo, kas egzistuoja tikrovėje. Reikia mokiniams suteikti kuo daugiau galimybių mokytis, ne tik klausant ir rašant, bet ir atliekant tyrimus. Svarbu turėti mokyklas, kuriose yra laboratorijos, kuriose mokiniai galėtų atlikti eksperimentus. Taip atsiranda ne tik žinios, bet ir gebėjimai.
Ar Lietuvos mokyklos pakankamai aprūpintos, kad vaikai galėtų atlikti gamtamokslinius tyrimus?
Gamtos mokslų klasės yra atnaujinamos, tačiau tam reikia laiko ir išteklių. Svarbi pačių mokyklų ir mokytojų iniciatyva, kad atsirastų sąlygos praktiniams užsiėmimams. Kai kurie universitetai teikia papildomo ugdymo galimybes, įleidžia mokinius į laboratorijas, parodo, kas jose vyksta. Pavyzdžiui, VDU Botanikos sodas, į kurį mokiniai gali atvykti.
Laboratorinė įranga yra tikrai brangi. Tačiau nereikėtų manyti, kad patyriminiam ugdymui būtinos tik brangios priemonės. Eksperimentus įmanoma atlikti ir įprastomis sąlygomis, nes gamtos mokslai yra aplink mus.
Kuo užsiėmimai VDU botanikos sode skiriasi nuo įprastų gamtos mokslų pamokų mokykloje?
VDU Botanikos sodo užsiėmimuose dalyvauja labai įvairaus amžiaus vaikai, pradedant darželinukais ir baigiant dvyliktos klasės moksleiviais. Didžiausią lankytojų dalį sudaro pradinių klasių moksleiviai, todėl būtent šiai amžiaus grupei siūlome daugiausiai veiklų. Mokiniai, jas atlikdami, patys gali paliesti, pamatyti, įsipilti, pamatuoti ir pan. Mes, edukatorės, esame padėjėjos. Remiamės aktyvaus ugdymo metodais: mokiniai dirba grupėse ir patys eksperimentuoja. Stovėjimo ir aiškinimo prie lentos ar skaidrių rodymo pas mus beveik nėra.
Kas mokinius sudomina? Turbūt tai, kad jie patys gali viską atlikti. Vaikai čia randa anksčiau nematytų priemonių. Jie žino, kad jas galima paimti, pačiupinėti ir tai nėra kažkas, ką edukatorės trumpam parodo ir paslepia. Patirtis padeda geriau įsisavinti gamtos mokslus. Mokykloms palinkėčiau, kad per pamokas būtų daugiau praktinių užsiėmimų.
Lietuvoje populiariausios vaikų užklasinės veiklos vis dar yra sportas ir muzika. Ar galima pastebėti augantį susidomėjimą gamtos mokslų būreliais?
Susidomėjusių būreliais ar vasaros stovyklomis tikrai yra. Labai džiugina, kad vaikai atvyksta ne tik iš Kauno. Nors muzika ir sportas yra populiaresni už gamtos mokslus, tačiau reikia atsižvelgti ir į vaiko interesus. Nėra prasmės jo versti lankyti gamtamokslinio būrelio, jei jis turi daugiau gabumų kitose srityse. Džiaugiamės, kad vaikai, su kuriais dirbame, jau yra daug ką išbandę ir pas mus atradę tai, kas juos tikrai džiugina.
Žiūrint iš edukologijos pusės, auga nauja mokytojų karta, kuri galės daug prisidėti prie gamtamokslinio ugdymo.
Kaip jūsų edukacines veiklas pakeitė karantinas?
Negalėdami vaikų priimti gyvai, ieškojome išeities, kaip kitaip pasiekti mokinius. Atsirado mintis kurti 10–15 minučių trukmės edukacinius filmukus. Kadangi Botanikos sodas – didelis, jame galima filmuoti labai įvairius objektus, todėl idėjų filmams netrūksta. Vaizdo įrašuose aš pasakoju apie tam tikrą teminį objektą, o vaikai turi atlikti užduotis, susijusias su tuo, ką išgirdo. Kai jie mato vaizdo medžiagą, kurioje kalba ir bandymus rodo pažįstama mokytoja, gerokai lengviau mokytis ir suprasti naują medžiagą. Smagu, kad net penktadienį vėlai vakare gaunu laiškų iš mokinių su atliktomis užduotimis ir komentarais, jog jie laukia kitos savaitės užduočių.
Kaip keičiasi vaikų pažintis su gamta? Juk ne visi turi progų pažinti gyvūnus, paukščius, medžius ir kitus augalus savo kasdieninėje aplinkoje?
Visuomenė keičiasi ir dauguma vaikų jau neturi galimybių išvažiuoti vasarai į kaimą pas senelius. Nors jaučiamas pirminių žinių apie gamtą sumažėjimas, tai priklauso nuo šeimos. Jeigu tėvai laisvalaikį įsivaizduoja tik kaip kino teatrus, kavines ar restoranus, tai vaikai nuo gamtos atitrūksta. Tačiau net ir neturint kaimo, galima savaitgaliais išvažiuoti į gamtą ar mišką, pasivaikščioti ir ten atrasti gamtos mokslus. Pastebime, kad vaikai daug ko neatpažįsta, pavyzdžiui, kartą vienas vaikas pamatė ožką ir sakė, kad ten yra karvė. Kai vaikai neturi tokių pagrindų iš vaikystės, mokymasis šiek tiek sudėtingesnis. Iš kitos pusės, tuomet jiems viskas yra įdomu, nes nauja ir nepatirta. Pati buvau asfalto vaikas, tačiau pasinėriau į gamtos mokslus, nes tai buvo kažkas neatrasto. Nesvarbu, kad praleidžiame mažiau laiko kaime ir gamtoje, jei vaikas nori ir domisi, jis atras save šioje srityje.
Ar vis labiau aktualėjančios klimato kaitos, aplinkosaugos idėjos keičia tai, kaip mokome vaikus apie gamtą ir juos supantį pasaulį? Ar galima pastebėti jų susidomėjimą šiomis problemomis?
Klimato kaita ir aplinkosauga įtraukiama į mokyklų programas, todėl dažnai sulaukiame užklausų apie edukaciją būtent šiomis temomis. Pastebime, kad vaikai atvyksta jau su tam tikru žinių bagažu. Jie išmano apie rūšiavimą, nes dalis šeimų rūšiuoja atliekas. Taip pat jie žino apie aplinkos taršą ir tai, kad tam tikros šiukšlės labai ilgai nesuyra. Smagu matyti, kad jie ne tik žino apie tai, bet tai jiems ir rūpi. Auganti karta dar labiau negu mūsiškė gręšis į ekologiją ir rūpinsis gamta. Jie supranta, kad esame gamtos dalis.
Kas Jus paskatino rinktis mokytojos kelią?
Esu žmogus, kuris mokykloje niekada negalvojo, kad bus mokytoja. Nors studijavau biologiją, net ir universiteto laikais negalvojau, kad tapsiu mokytoja. Pokytis, kada suvokiau, kad man patinka mokyti, įvyko „Erasmus+“ mainų metu. Tuomet atlikau praktiką Čekijoje ir taip pat buvau savanorė lietuvių mokyklėlėje. Dirbau mokytojos padėjėja lietuvių bendruomenėje ir supratau, kad mėgstu būti su vaikais, man patinka jiems pasakoti ir kartu atlikti įvairias užduotis. Todėl ėmiau papildomai studijuoti pedagogiką.
Dirbdamas pedagogu, jauti, kad kažką suteiki vaikams, gali juos įkvėpti ir paskatinti rinktis tam tikrą kelią. Smagu, kai kalbiesi su vaikais ir po kokio pusmečio jie atsimena tai, ką jau spėjai pamiršti, pavyzdžiui: „Žiūrėkite, mokytoja, čia tas vabzdys, apie kurį kalbėjome.“ Motyvuoja, kai vaikai šypsosi, džiaugiasi ir per atostogas pasiilgsta. Bendraudamas su vaikais, supranti, kad mokaisi iš jų arba kartu su jais. Šioje specialybėje nuolatos augi, dėl to ji man ypač brangi. Kiekvienam palinkėčiau pabūti švietėju, išbandyti save neformaliame ar formaliame švietime. Svarbiausia nepamiršti, kad ši specialybė gali pakeisti pasaulį. Kokie žmonės užaugs ir kas bus šiame pasaulyje, labai priklauso nuo pedagogų.
„Mokslo Lietuvos“ pastaba: Pokalbis su tik pradedančia dirbti mokytoja atskleidė labai rimtas bendrojo lavinimo sistemos problemas, susiformavusias Lietuvoje per pastaruosius dešimtmečius. Mokykla užsidarė nuo gamtos. Daug kur išnyko mokomųjų bandymų sklypeliai, geografijos ir meteorologinių stebėjimų aikštelės, dirbtuvės, praktinės užklasinės veiklos (ypač – techninės kūrybos) kabinetai. Pamokose nebeliko natūralaus gamtos reiškinių ar gamybos procesų stebėjimo ir kitų su tuo susijusių praktinių užsiėmimų. Juos pakeitė verbaliniai užsiėmimai, pasyvus skaidrių ir filmukų žiūrėjimas, naršymas internete ir kitos natūralios veiklos imitacijos. Jaunoji mokytoja tarsi apie kažkokią jos pačios atrastą naujovę kalba apie dalykus, kurie turėjo būti jai žinomi jau pirmame kurse. „Mokslo Lietuva“ kviečia skaitytojus pradėti rimtą diskusiją apie nuskurdintus bendrojo ugdymo metodus ir būtinybę atkurti jų įvairovę.