Kurį periodinį leidinį beatsiverstume, kurią žinių laidą beįjungtume, visur vyrauja COVID-19 tematika. Mes, lietuviai, turime tokį kiek senoviškai skambantį, bet praktiškai kiekvienam suprantamą žodį „koronė“, kurį šiuolaikiniame pilkame, nevaizdingame kalbėjime keičiame į „bausmę“. Šis žodis pirmiausia buvo prisimintas dėl panašaus skambėjimo, kaip ir ta, prieš mažiau nei pusmetį dar niekam negirdėta „korona“ – pasaulį užpuolusio viruso pavadinimas. O ir jo perkeltinė prasmė tapatinama su bausme visai žmonijai, tik iki šiol neaišku, kas čia baudžia ir ko šia „korone“ siekia. Tačiau vos ne visa žiniasklaida, vos ne visos sveikatos apsaugos institucijos atsakymo į šį klausimą neturi ir net neieško jo. Net jau atvirai promarksistine ir prokiniška vadinama Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) kalba tik apie tai, kur ir kaip pasislėpti, kad tas virusas neužpultų, o ne kaip nuo jo gintis. Kažkas ryja piliules nuo maliarijos, kažkas – nuo džiovos ir aiškina, kad kažkam tai padėjo pasveikti. Tačiau nei gydymo, nei apsisaugojimo tikrų priemonių nėra. Priešingai, kalbama, kad dar ir po metų jų gali neatsirasti, o nauji epidemijos išpuoliai – vėl pasikartoti.
Dabartinė pasaulio situacija išryškino mažiausiai dvi bėdas. Pirmiausia paaiškėjo, kad didžioji Žemės rutulio gyventojų dalis (kalbu ne apie tokius „gyventojus“, kaip bakterijos ir virusai, kurių planetoje yra nepalyginamai daugiau, nei žmonių, ir kurie čia apsigyveno nepalyginamai seniau) nelabai suvokia, kas yra SVEIKATOS APSAUGA. Dažnu atveju matome ne jos apsaugą, o ligų gydymą, t. y. kovą tiek su išvengiamomis, tiek ir su neišvengiamomis pasekmėmis. Kaip ir beveik visa, kas yra pasaulyje, susidėvi, taip susidėvi ir žmogaus kūnas. Tačiau šį kartą sukurpta atvirai niekšiška, visuomenę skaldanti ir jos kultūros raidą sabotuojanti „rizikos grupių“ sąvoka.
Nors mokslininkai medikai vis dažniau kalba apie vadinamuosius „nemirtingumo projektus“, kai susidėvėjusios kūno dalys gali būti pakeičiamos naujomis arba jų funkcijos atkuriamos naujomis gydymo technologijomis, vis dėlto ir be jų žmogus galėtų gyventi visavertį gyvenimą. Užsukite į bet kurias kapines (nors per Vėlines). Peržvelgdami antkapių užrašus, įsitikinsite, kad kalendorinis žmogaus metų skaičius visiškai nesutampa su metais, kuriais jis galėjo pasinaudoti. Beje, ne tik kapinės apie tai liudija, bet ir kasdieninis atidesnis žvilgsnis į mūsų bendruomenes. Vienas jau visai sukriošęs, nors dar neperkopė ir penkių dešimčių, o kitas – žvalus ir darbingas, net atšventęs 85-mečio ar dar solidesnį jubiliejų, nors jokiomis kamieninių ląstelių ar genų inžinerijos tyrimų išvadomis nesinaudojo. Tiesiog protingai elgėsi su tais ištekliais, kuriuos gavo iš tėvų.
Tačiau kiek tų, išmintingai besielgiančių, yra mūsų populiacijoje? Kurioje valstybėje jau sukurta ir be sutrikimų veikia sveikos gyvensenos sistema, kurios neatskiriami elementai yra sveikas darbo ir poilsio režimas, sveika mityba, sveika ir saugi aplinka, judrus gyvenimo būdas, reguliarūs ir išsamūs profilaktiniai sveikatos patikrinimai, ankstyva susirgimų diagnostika, nepertraukiama susirgusiųjų stebėsena, kad būtų įsitikinta, kaip veikia paskirti vaistai, kaip būtina reguliuoti jų kiekius arba keisti anksčiau paskirtus kitais? Juk daugeliu atvejų viso to nėra. Taigi visos tos „sveikatos ministerijos“ turi būti vadinamos kitu vardu – „ligų ministerijomis“, kuriose nepamatuotai didelę įtaką turi vaistų gamintojai ir jų pardavėjai.
Pandemija atskleidė ir tai, kad netrukus gali visiškai pasikeisti valstybių gynybos (o dažnai ir kitų valstybių užpuolimo) technologijos. Tai, kas vyksta dabar, galima įvardinti kaip milžinišką, visą Žemės rutulį apimantį karinį eksperimentą, kuriame išbandomos naujos ginklų rūšys ir nauji kariavimo metodai. Šiandieninis pasaulis yra toks, kad jau seniai buvo galima imtis nusiginklavimo, nes yra sukurtos tarptautinio saugumo programos, kurios turi pakankamai priemonių neleisti kilti jokiam naujam tarpvalstybiniam kariniam konfliktui. Tačiau jos beveik nenaudojamos.
Visos tos milžiniškos sunkiasvorių arba, priešingai, labai judrių tankų sistemos jau seniai nebereikalingos taikai Žemėje išsaugoti. Bet kurį beprotį, užsimaniusį užgrobti kitų valstybių teritorijas, jau dabar galima sustabdyti, pastarajam dar nepradėjus judėti kitos valstybės sienos link. Galima, bet, deja, nedaroma. Todėl kažkas kaišioja ant greitkelio sprogmenis, nuo kurių žūsta ir visiškai niekuo dėti žmonės, kažkas leidžia milijardus, kurdamas vis galingesnes karinio puolimo technologijas, o kažkas, spjaudamas į bet kokius tarptautinius susitarimus, konvencijas ir memorandumus, jau dabar išbando naujas žmonių žudymo priemones.
Daugelis tikriausiai nepamiršo pirmųjų neutroninės bombos bandymų. Dar nepraėjo ir dešimtmetis nuo šios bombos tėvu vadinamo JAV fiziko Samuelio Coheno mirties. Vaizdingai rašoma, kad „neutroninė bomba buvo sukurta, naudojantis vien pieštuku, popieriumi ir logaritmine liniuote“ (žr. technologijos.lt). Ši bomba „didžiąją dalį energijos po sprogimo išspinduliuoja neutroninės radiacijos, o ne smūginės jėgos pavidalu <…>, po neutroninės bombos sprogimo radioaktyviomis nuosėdomis užteršiamos kur kas mažesnės teritorijos“ (ten pat). Štai kaip patogu užpuolikui: gyventojai gali būti visiškai išnaikinti, o visas jų turtas (gamyklos, logistikos centrai ir kt.), komunalinės ir kitos sistemos lieka beveik nepažeistos. Radiacinis vietovės užterštumas taip pat trumpesnis, negu naudojant atomines arba vandenilines bombas. Taip pasaulio politinis žemėlapis gali būti greitai pakeistas.
Turint galvoje labai trumpą žmonijos istorinę atmintį ir menką gebėjimą analizuoti politinės sistemos raidą, tokie pokyčiai gali būti greitai suvokti kaip pastovios situacijos bruožai. Nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos nepraėjus nė šimtmečiui, tuo metu užgrobtos teritorijos tebėra negrąžintos. Rusija iki šiol tebevaldo kitų valstybių etnines teritorijas, pavyzdžiui, vadinamąją Kaliningrado sritį, ir net bando įtikinti, kad tai yra neva „seniai slaviškos žemės“, Japonijai priklausančias Kurilų salas ir kt., vadovaudamasi visų grobikų mėgstama logika: „Ką užgrobiau, tas mano. Na ir kas, kad vogtas daiktas nėra tikra nuosavybė, bet aš ją valdau ir valdysiu.“
Nuo Pirmojo pasaulinio karo, kai kovos veiksmuose buvo panaudotos nuodingosios dujos, karinių technologijų kūrėjų dėmesys vis labiau krypsta į priemones, kurios leidžia siekti pranašumo iki šiol nenaudotais būdais, tarp jų ir bakteriologinius ar kitus biologinius metodus. Tarptautiniai susitarimai, kuriais tokių priemonių naudojimas yra uždraustas, dažnai būna neveiksmingi, nes po jų sudarymo dažniausiai nėra sukuriamos sistemos, kuriomis bandantieji naudoti uždraustas priemones sulauktų deramo ilgalaikio atgrasančio atsako.
Įžvalgesni analitikai jau seniai yra atkreipę dėmesį į komunistinės Kinijos plėtojamas teritorinės plėtros ambicijas. Daug kas jau ir pamiršo, kaip buvo užgrobtas ir užvaldytas Tibetas, kaip sunaikintas tibetiečių kultūrinis paveldas arba jo vaisiai priskirti Kinijai. Jokių rimtų sankcijų už šį tarptautinį nusikaltimą komunistinis režimas nesulaukė. Kai kam atrodo, kad Tibetas – per daug toli, todėl jo tragedija kituose kraštuose nepasikartos. Kai kas mano, kad nutylėti lokalius nusikaltimus apsimoka net… visuotinės taikos išsaugojimo labui. O daugeliui šios tautos tragedija paprasčiausiai nerūpi. Tačiau šis agresyvus režimas labai kryptingai plečia savo įtaką ne tik Afrikoje ir Lotynų Amerikoje.
Bet kokiam tarptautiniam nusikaltimui būna pakankamai apgalvotai ruošiamasi. Tikrinama vidaus ir išorės viešosios erdvės reakcija. Konfliktų teritorija plečiama, užgrobimo priemonės įvairinamos, naudojami politinio ir ekonominio spaudimo metodai. Ir tik labai gerai pasiruošus, po daugelio įvairaus masto „repeticijų“ gali būti imamasi globalių avantiūrų. Ar daug kas dar mena šiurpią, visą dešimtmetį (1966–1976) trukusią smurto prieš mokslininkus kampaniją, itin veidmainiškai pavadintą „kultūrine revoliucija“? Jos pasekmes iki šiol jaučia ir pati Kinija. Taip, ji jau tapo „pasaulio fabriku“, užverčiančiu daugybę valstybių savo primityvia, menkaverte ar tiesiog nekokybiška, tačiau labai pigia produkcija. Dabar jos universitetai vėl atidaryti ir plečiami, o nužudytieji per „kultūrinę revoliuciją“ seniai pamiršti, kaip ir žudynių Tiananmenio aikštėje (1989 m. balandis–gegužė) aukos. Šių nusikaltimų rengėjai nei tiesioginio atpildo, nei pasaulio visuotinio moralinio pasmerkimo nesulaukė. Ar sulauktų dabar, paaiškėjus, kad pandemija nėra vien aplaidumo pasekmė, o visapusiškai apgalvotas masinių žudynių ir Kinijos įtakos plėtros eksperimentas?
Prof. dr. Jonas Jasaitis