Tęsinys. Pradžia – Nr. 11 (654)
Profesorius, Seimo narys K. Masiulis priminė, kad 2019 m. valstybės finansuojamų darbo vietų Lietuvoje buvo per 308 tūkst. Bet tik vienoje – Vilniaus apskrityje tokių darbo vietų skaičius siekė 123 tūkst. Todėl jis klausia, ar tikrai kitose savivaldybėse nebegalima rasti buhalterių, vadybininkų ar teisininkų, juo labiau kad daug tokių specialistų jau dirba nuotoliniu būdu. Todėl jiems tikrai nereikia „fiziškai būti sostinėje“. Antai net privatus verslas vis dažniau nebereikalauja, kad tokius darbus atliekantys specialistai kasdien nuo 8 iki 17 val. sėdėtų įstaigose. Ar tikrai reikėjo tokias darbo vietas koncentruoti tik Vilniuje? Kodėl vėl sugrįžome prie „vieno miesto valstybės“ modelio?
Neseniai Seimas palaimino dar vieną, beje, jau seniai žadėtą Lietuvos universitetų naikinimo žingsnį – apsisprendė uždaryti kiek atokesniame nuo Vilniaus Šiaurės Lietuvos regione nuo 1939 m. veikusią aukštąją mokyklą – Šiaulių universitetą. Dar nepraėjo nė dešimtmetis, kai studentų skaičius jame gerokai viršijo 10 tūkst. 2006 m. tarptautinė ekspertų grupė suteikė visoms keturioms šiame universitete plėtotoms studijų kryptims maksimalią – šešerių metų akreditaciją, taigi jos galiojimo laikas buvo iki 2022 m. pavasario. Dabar jau oficialiai paskelbta, kad „kišeniniame“ Vilniaus universiteto padalinyje – Šiaulių akademijoje numatytos tik dvi studijų kryptys, o maksimalus studijuojančių skaičius apribotas iki 900.
Šio universiteto sunaikinimas – dar vienas ryškus pavyzdys, kad realiai Lietuvą valdanti klerkų grupuotė net nesuvokia, kas yra aukštoji mokykla – Alma Mater – ne tik jos auklėtiniams, bet ir jų šeimoms, kolegoms, visai tos valstybės visuomenei. Kai į pasaulį vis sparčiau žengia ketvirtoji pramonės revoliucija, kai radikaliai keičiasi šiuolaikinėse įmonėse dirbančių specialistų veiklos funkcijos, kai aukštasis universitetinis išsilavinimas jau tampa būtinybe, Lietuvoje įnirtingai aiškinama, kad pas mus reikia plėsti pradinio profesinio ugdymo įstaigų veiklą, t. y. rengti elementarių technologinių operacijų atlikėjus, kuriuos bet kuri radikalesnė gamybinės veiklos inovacija vėl išstums į perkvalifikavimo kursus. Tuo pat metu esame raminami, kad aukščiausios kvalifikacijos specialistais mus aprūpins kitos valstybės. Taigi mums paliekamas pigios darbo jėgos šaltinio vaidmuo. Seime nuskambėję doc. dr. Stasio Tumėno perspėjimai liko tarsi balsas tyruose. Jokia gilesnė diskusija neįvyko, Seimo nariai mechaniškai nubalsavo „už“. Už ką? Nejaugi už tai, kad mūsų visuomenėje, kuri dar visai neseniai buvo tapusi aukšto politinio sąmoningumo pavyzdžiu, įsivyrautų primityvaus vienadienio mąstymo tendencijos? Dabartinė teisinė, kultūrinė ir net politinė situacija rodo, kad valstybės raidos klausimai domina vis mažesnę mūsų visuomenės dalį. Daugelis žiūri tik į tai, ką turi savo lėkštėje arba kišenėje.
Kažkodėl Seime tik nedaugeliui atėjo į galvą pasidomėti, kokiais motyvais vadovaudamosi stipriausią įtaką tiek Vyriausybės, tiek ir savivaldybių institucijoms turinčios grupuotės, jau kuris laikas besiaiškinančios su teisėsauga savo korupcinius ryšius, išvis pradėjo šią kampaniją, nuo pat pradžių grįstą melu ir demagogija. Farsas, vis labiau virstantis tragedija visai valstybei, buvo suvaidintas labai operatyviai, nepaliekant laiko atsitokėti ir visapusiškai įvertinti tikrąsias „optimizatorių“ užmačias. Kodėl, kaip skelbta, į neva racionalų aukštųjų mokyklų tinklą kuriančią grupę ne tik nebuvo pakviesti, bet net įžūliai nuo jos nustumti ryškiausi universitetų ir mokslo centrų specialistai, sukaupę daugiametę universitetinio ugdymo patirtį? Kodėl pirmiausia buvo nusitaikyta į tokius atokesnių regionų centrus, kaip Klaipėda, Panevėžys ir Šiauliai? Kodėl buvo sukiršinta Lietuvos akademinė bendruomenė, pastoviai gąsdinant, kad kažkuriems universitetams pritrūks studentų, projektų ir kt.?
Kita demagogijos kryptis, siejama su vadinamąja „optimizacija“ (iš 14 valstybinių universitetų palikti tik 5), buvo vykdoma per triukšmingą propagandą – neva tai padės racionaliau naudoti turimus žmonių, infrastruktūros ir finansų išteklius. Esą labai sumažės išlaidos universitetų veiklos administravimui ir ūkinei veiklai: neliks dubliuojančių administracinių padalinių, sumažės išlaidos patalpų šildymui, vėdinimui ir net remontui, atsivers naujos galimybės atnaujinti jų įrangą. Tačiau jau vien tai, kas buvo viešai skelbiama, privertė sunerimti. Kam prireikė kelių dešimčių milijonų, pavyzdžiui, prijungiant vieną universitetą prie kito? Kiek milijonų reikia naujoms iškaboms, antspaudams ir firminiams blankams pagaminti? Ir iki šiol niekas netrukdė visam valstybinių universitetų bei mokslo institutų tinklui pritaikyti centralizuotos buhalterijos arba kitų ūkinių padalinių modelius. Tai net būtų leidę padidinti lėšų naudojimo skaidrumą ir palyginti skirtingų aukštojo mokslo padalinių funkcionavimo efektyvumą. Jei atskiriems universitetams numatomos biudžeto lėšos skiriasi ne procentais, o kartais, tai kaip galima lyginti jų pasiekimus?
Jei kam būtų įdomu, galima pateikti konkrečius duomenis apie tai, kiek kartų per pastaruosius kelerius metus buvo sumažintas biudžetinis Šiaulių universiteto finansavimas. Iškalbingi skaičiai rodo, kad universiteto veikla buvo tiesiog užsmaugta, nebeskiriant jai finansavimo ir tuo pat metu manipuliuojant informacija apie neva neefektyviai naudojamas lėšas, apie didžiules išlaidas patalpoms išlaikyti, nors iš tikrųjų, mažėjant studentų skaičiui, nebereikalingų patalpų buvo net neleidžiama atsisakyti, vadovaujantis jau seniai atgyvenusiomis taisyklėmis. Viešojoje erdvėje buvo sistemingai skleidžiama subjektyvi ar net gąsdinanti informacija apie neva labai menką universiteto mokslinę veiklą, spausdinamos pastatų su užrašu „Šiaulių universitetas“ nuotraukos su tokiais komentarais, kaip, pavyzdžiui, „Universitetui skamba paskutinis skambutis“, „Šiaulių universitetui jau aidi laidotuvių varpai“ ir pan. Ko buvo siekiama ir kas to siekė?
Didžiuosiuose periodinės spaudos leidiniuose ir interneto svetainėse vienas po kito pasipylė komentarai autorių, beje, niekada šiame universitete nesilankiusių, apie tai, kiek čia kyla konfliktų tarp dėstytojų ir studentų, kaip demaskuojami plagiato atvejai ir pan. Ir nors netrukus paaiškėdavo, kad griausmingas komentaras neturi nieko bendra su tikrove, tačiau paneigimai, kaip įprasta, pasirodydavo paskutinio puslapio kamputyje arba išvis nepasirodydavo. Pasitaikė ne vienas atvejis, kai apšmeižtas dėstytojas nesikreipė į teisėsaugą, nenorėdamas gaišti laiko, diskutuodamas su beveik anoniminiu šmeižiku, kuris neva „kažką nugirdo“ arba „tik pareiškė savo nuomonę“.
Lietuvos sporto universitetas, gindamas savo pozicijas, nepabūgo kreiptis net į Konstitucinį Teismą. Apsigynė nuo „optimizatorių“ Mykolo Romerio ir Klaipėdos universitetai. Nesigynė tik išskirtinės svarbos funkcijas valstybėje vykdantys Lietuvos edukologijos ir Šiaulių universitetai. Todėl vieno iš jų jau nebėra, o antrojo likučiai seniai įtikinti, kad priešintis – beprasmiška.
LEU prievoles perėmęs Vytauto Didžiojo universitetas vis garsiau skelbia apie Lietuvai gręsiantį daugelio bendrojo ugdymo dalykų mokytojų stygių. Netrukus jo atstovai supras, kad jų įsipareigojimai rengti visų dalykų pedagogus yra per daug sunkūs, nes dėstyti šių dalykų metodikas, organizuoti būsimųjų mokytojų praktiką ir periodiškai rūpintis jau dirbančių mokytojų perkvalifikavimu bei kompetencijų atnaujinimu, neturint jokios patirties, yra labai sunku. Ne be reikalo prof. Rimas Norvaiša primena, kad, pavyzdžiui, matematikos dėstymo kokybė visoje bendrojo ugdymo sistemoje kelia vis didesnį rūpestį. O be kokybiško matematinio visos jaunosios kartos pasirengimo neįsivaizduojama ir bendra valstybės pažanga.
Panašios problemos iškilo ir fizikos, chemijos, biologijos ir net istorijos bei literatūros dalykuose. Daug abiturientų, tik priartėjus brandos egzaminams, suvokia, kad gimtosios kalbos gramatikos ir stilistikos žinios yra nepakankamos, ir puola ieškoti korepetitorių. O ką daryti tiems, kurių aplinkoje korepetitorių paslaugos neteikiamos arba neprieinamos? Ar tikrai reikėjo sunaikinti Pedagogikos (mokslinio tyrimo) institutą, uždaryti visą pedagogams skirtą spaudą ir suskaidyti pedagogų bendruomenę į jau nebesuskaičiuojamą gausybę nykštukinių „sąjungų“, „asociacijų“ ir „draugijų“? Ar bent vienam Lietuvos valdžios atstovui tai dar rūpi?
Prof. dr. Jonas Jasaitis