Visi trys šio komentaro pavadinimo žodžiai kol kas reiškia tik gana abstrakčius siekinius. Tiek Prezidento prof. Gitano Nausėdos, skaičiusio savo pirmąjį metinį pranešimą Seime, klausiusieji parlamentarai, tiek žiniasklaidos atstovai ir komentatoriai gana dažnai kartojo sąvoką „gerovės valstybė“, akcentuotą dar Prezidento rinkiminėje programoje. Vytauto Didžiojo universiteto profesorius politologas, rytojaus dieną kalbėdamas „lrt radijo“ ryto laidoje, filosofiškai aiškino, kad šią sąvoką kiekvienas supranta „savaip“, tačiau kiekvienam ji „kažką reiškia“. Visoje laidoje skambėjo aptakios frazės, pabrėžiančios nebent tai, kad… gerovę kiekvienas supranta savaip.
(Beje, ką reiškia tas „radijo ir televizijos radijas“? Nežinia kam tarnaujanti „LRT“ jau seniai paniškai bijo net ištarti žodžius „Lietuva“ ir „valstybė“.)
Jeigu, rinkdami valstybės vadovą, susitarėme kurti gerovės valstybę, tai turime susitarti, ir ką tai reiškia ir kas yra jos piliečiai. Kitaip bus kaip toje senoje, bet iki šiol populiarioje pasakoje: „Nueik nežinia kur ir parnešk nežinia ką…“ Suvokiame tik tai, kad tas „kažkas“ yra labai svarbus ir vertingas, gal net labiausiai brangus kiekvienam. Bet jei nesusitariame, ką tai reiškia, tai kaip galime susitarti, kokius piliečius siekiame išugdyti. Juk valstybės be piliečių nebūna.
Pasaulyje seniai praėjo tie laikai, kai buvo laukiama gero caro (karaliaus, prezidento ar pan.), kuris taip dosniai visus apdovanos, jog visiems bus gerai. Tiesa, Lietuvoje vis dar yra laukiančių to gero prezidento ar geros partijos, kuri ateis ir visas mūsų problemas išspręs, mums patiems nieko nedarant ir gal net nebalsuojant už tą, kaip tikime, sąžiningą partiją, turinčią be galo išmintingą vadą. Lieka tikėtis, kad jo bent klausysime. Tačiau nuolat daugėja tokių, kurie jau niekuo nebetiki ir nieko gero nebelaukia. Ar ne apie tai liudija išaugę emigracijos (evakuacijos) mastai?
Valstybė prasideda nuo įstatymų (taisyklių, reikalavimų) laikymosi. Ir tikrai ne visi mano, kad jokių įstatymų laikytis nereikia. Tik nedaugelis ne tik naktimis, bet ir dienomis girti laksto ir greitkeliais, ir atokių mažųjų gyvenviečių gatvelėmis, daužo kelių ir šviesoforų stulpus, grūda į metalo laužą savo dar neblogai riedėjusias „bė-em-vė“ ir „mersedesus“, laužo savo pačių kojas ir trupina galvas, nors, tiesą sakant, tokių atsiranda kasdien.
Ne visi patys žaloja savo sveikatą rūkydami ar rydami kvaišalus. Anaiptol ne visi keikiasi net televizijos laidose, išgirdę apie bet kokius, net labai nedrąsius, bandymus siaurinti rūkorių įtakos lauką, pavyzdžiui, uždraudžiant rūkyti daugiabučių balkonuose ir mėtyti nuorūkas ant žemiau gyvenančių kaimynų galvų ar jų pasodintų gėlynų. Tačiau, jeigu tikime statistika, rūko kas trečias Lietuvos gyventojas. Taigi bet koks bandymas įvesti tvarką, skatinti sveiką gyvenseną ar pagarbą kaimynams susiduria su didžiuliu ir vis įžūlesniu tos tvarkos nesilaikančiųjų pasipriešinimu.
Nors tikrai ne visa Lietuva kasdien girtuokliauja, tačiau vis dar esame tarp tų valstybių, kuriose dalis gyventojų neįsivaizduoja savo poilsio be alkoholio. Kai girtauja būsimoji motina, didžiulė tikimybė, kad jos kūdikis gims su alkoholiniu vaisiaus sindromu. Vytauto Didžiojo universiteto prof. Ilonos Tamutienės duomenimis, Lietuvoje vaikų, augančių šeimose, kuriose nesaikingai vartojamas alkoholis, dalis viršijo 35 proc. bendro šeimų skaičiaus. Tokie vaikai dažnai turi ne tik psichinio, bet ir fizinio vystymosi sutrikimų, prastai valdo emocijas, daug sunkiau įsisavina bendrojo ir profesinio ugdymo programas.
Turbūr ne vienas prisimename, kokių neigiamų vertinimų ir net įniršio sulaukė siūlymas riboti alkoholio vartojimą paplūdimiuose įkurtose kavinėse. Nors kiekvienam aišku, kad apgirtusiems lįsti į jūrą tikrai nedera, kodėl taip graudžiai skundžiasi šių kavinių savininkai, teigdami, kad, be alkoholio pardavimo, didelė šio verslo dalis tuoj pat bankrutuos, „mūsų nesupras prie patogumų pripratę turistai iš užsienio?“ Tai kas čia svarbiau? Kas meluoja ar net šantažuoja įstatymų leidėjus?
„Teisė yra valstybės pamatas“, primena dar iš senovės Romos mus pasiekęs teiginys. Jau ne kartą jį citavome. O kiek yra susimąstančių, ką tai reiškia kiekvienam valstybės piliečiui? Kodėl ne vienas nuosavo automobilio vairuotojas, kirtęs Lietuvos sieną ir atsidūręs kitos valstybės teritorijoje, mažiau spaudžia akseleratoriaus pedalą, atidžiau stebi kelio ženklus, tačiau, grįžęs į savo šalį, vėl elgiasi lyg puslaukinis? Patys negerbiame savo valstybės, tačiau kažkodėl tikimės, kad ją gerbs užsieniečiai, kad jie noriai planuos su mumis plėsti verslo sandorius. Iš kokios santvarkos tai atsinešėme į dabartines mūsų dienas?
Lyg ir niekas neabejoja, kad Dievo įsakymas „Nevok“ galioja kiekvienam – nuo savivaldybės klerko iki ministro. Tačiau kodėl korupcija taip apraizgė aplinkos ir sveikatos apsaugą, teisėsaugos institucijas, pramonės ir prekybos įmones? Kodėl eiliniam žmogui, kuriam ir skirta „gerovės valstybė“, taip sunku rasti tiesą? Kodėl bet kuri nauja valstybės ūkio skatinimo programa pirmiausia apvyniojama daugybe biurokratinių procedūrų, nors praktiškai visa informacija apie joje dalyvaujantį žmogų matoma tiek savivaldybės, tiek centrinių institucijų kompiuteriuose?
Kokios valstybės piliečiais save laiko prekybos tinklo, valdančio buitinės technikos ir grožio prekių parduotuves, vadovai, sukonstravę schemą, kaip slėpti prekių apyvartą, o algas kasininkams ir vadybininkams mokėti „vokeliuose“, nemokant mokesčių valstybei? Kokios valstybės piliečiais save laiko banko, kuris faktiškai neturi jokios įtakos mūsų monetarinei politikai, vadovai, „teisėtai“ gaunantys daugiau kaip dešimt tūkstančių eurų siekiančias algas iš Lietuvos biudžeto. Tik praėjus daugiau kaip dešimtmečiui nuo buvusios finansų krizės, taip riebiai šeriami šio banko atstovai pripažino, kad krizę labiausiai lėmė nešvari, savanaudiška užsienio valstybių valdomų bankų politika, nors jų pareiga buvo kontroliuoti tų bankų veiklą, kapitalo išvežimą, plėšikiškas paskolų sąlygas, įklampinusias jais pasitikėjusius žmonės į skolas, kurių jie tikriausiai niekada nebesumokės. Taigi kuriai valstybei jie tada tarnavo? Tiesa, vienas iš jų lyg ir prasitarė, kai, išgirdęs klausimus apie nepadoriai padidintas algas, prapliupo… rusiškais keiksmais.
Vis dėlto sąvoka „gerovės valstybė“ nėra tik kažkokia kiekvieno kitaip traktuojama abstrakcija, kaip bando įrodinėti labai mokyti politologai ir komentatoriai. Dauguma mūsų gana panašiai vertiname šią sąvoką, siedami ją su baziniais socialiniais poreikiais ir jų tenkinimo galimybėmis. Daugumai reikia darbo, kuris atitiktų profesinius žmogaus lūkesčius ir gebėjimus, nežalotų sveikatos ir leistų oriai pragyventi. Darbo nereikia tik „profesionaliems tinginiams“, kaip juos taikliai įvardino doc. dr. Justinas Stonys dar 2016 metais išleistoje monografijoje „Materialinės kultūros paveldas ir jo ištakos“, pripratusiems metų metais gyventi iš pašalpų. Tokie visada suras dešimtis priežasčių, pateisinančių, kodėl jau daugybę metų neįsidarbino. Kai pašalpų skirstymas buvo patikėtas seniūnijoms, remiantis vietos bendruomenių pateikta informacija, daliai tokių asmenų veltui dalinamų pinigų srautas šiek tiek sumažėjo, tačiau problemos iš esmės tai neišsprendė, nes pati seniūnija (pagal mūsų įstatymus) net nėra savivaldos subjektas, nevaldo jokio biudžeto, nekontroliuoja vietinio verslo plėtros ir neatlieka daugelio kitų funkcijų, susijusių su kasdienine piliečių buitimi.
Kiek prirašyta visokių „žaliųjų“ ir „baltųjų“ knygų, kiek priimta teisės aktų, neva turinčių užtikrinti darnią visų valstybės regionų plėtrą, kiek „optimizacijos“ projektų įgyvendinta, tačiau jų tikrasis efektas valstybės raidai liko nulinis. Atokesni regionai vis dažniau atvirai vadinami verslui „neperspektyviomis teritorijomis“. Seimo narys prof. Kęstutis Masiulis, neseniai kreipdamasis į Vyriausybę, priminė, kad „vien nuo 2016 metų regionuose panaikinta per 15 tūkst. valstybės finansuojamų darbo vietų“. Jis klausė, gal tos darbo vietos buvo nereikalingos, gal buvo siekiama taip sutaupyti valstybės biudžeto lėšų. Nieko panašaus. Jos tik buvo perkeltos į Vilnių, kur ir atlyginimai – gerokai didesni, nes dirbti už tauragiškiui ar jurbarkiečiui mokėtą algą vilnietis tikrai nesutiks. O dar sakoma, kad pagal Konstituciją visi piliečiai turėtų būti lygiateisiai. (Tęsinys – kitame numeryje)
Prof. dr. Jonas Jasaitis