Doc. dr. Algimantas Indriūnas šią gegužę atšventė 95-erių metų sukaktį. Daugeliui mokslininkų toks amžius yra apmąstymų ir prisiminimų metas, tačiau A. Indriūnas čia – tikra išimtis.
Dar visai neseniai, spalio mėnesį, Žurnalistų namuose sutikome jo naują knygą „Iki globalinės katastrofos liko tik dvylika metų”, kurią parašė, būdamas 94-erių. Ši knyga buvo pristatyta ir šių metų „Mokslo Lietuvos“ Nr. 4 (647). O pasitikdamas jubiliejų, A. Indriūnas atidavė leidyklai naują knygą „Pamąstymai gerovės valstybės link“.
Dr. A. Indriūno gyvenimas nėra rožėmis klotas. „Nedaug rasime giminių Lietuvoje, kurių net šešios kartos būtų buvusios tremtinės. Viena tokių – mūsų giminė, – sako V. Indriūnas. – Mano proseneliai ir seneliai iš motinos pusės Rusijos caro valdžios buvo ištremti į Pavolgį po 1863 metų sukilimo. Tėvai ir mes, vaikai, sovietų valdžios 1941 metų birželį, prieš pat karą su Vokietija, buvome iš Lietuvos ištremti: iš pradžių į Altajaus kraštą, kur teko kirsti medžius, o po metų – į Šiaurę, prie Laptevų jūros. Jakutijoje gimė mano sesers Vidos sūnus – šeštosios tremtinių kartos atstovas. Ten palaidojome motiną, ten baigiau vidurinę mokyklą. Tačiau niekas negalėjo užgesinti meilės Lietuvai ir vilties grįžti į Tėvynę.”
A. Indriūno ilgus gyvenimo dešimtmečius galima apibendrinti taip: medkirtys, malkų vežikas, kino mechanikas, mokyklos direktorius, žurnalo vyriausiasis redaktorius, susivienijimo direktoriaus pavaduotojas, mokslų daktaras, instituto dėstytojas, katedros vedėjas, fakulteto dekanas, Seimo narys. Daugelio knygų autorius…
Gyvendamas Jakutijoje, A. Indriūnas visą laiką ilgėjosi Lietuvos. 1946 m. nelegaliai sugrįžo į Lietuvą ir gyveno Kaune, pasinaudojęs suklastotais dokumentais. Kaune pradėjo dirbti kino mechaniku. Vėliau buvo pakviestas dirbti į tuo metu Kaune veikusią kino mechanikų mokyklą. Po kurio laiko tapo jos dėstytoju ir net tapo šios mokyklos direktoriumi. 1952 m. baigė elektromechaniką tuometiniame Kauno politechnikos institute (KPI, dabar – KTU) ir tapo inžinieriumi.
Kiek vėliau A. Indriūnas savo gyvenimą susiejo su žurnalistika. 1961 m. įstojo į Lietuvos žurnalistų sąjungą ir iki šiol aktyviai dalyvauja jos veikloje. „Baigiantis 1958 metams, mane pakvietė Lietuvos mokslo ir technikos komiteto primininkas akademikas Algirdas Žukauskas. Jis pasakė, kad rengiamasi steigti inžinierių žurnalą „Mokslas ir technika“. Vyriausiuoju redaktoriumi žadama skirti Kauno politechnikos instituto prorektorių Marijoną Martynaitį, bet iš instituto jis neišeisiąs, todėl žurnale bus antraeilininkas. O pavaduotojo pareigas, kurios būtų pirmaeilės, pasiūlė man, – apie tuos laikus prisimena A. Indriūnas. – Kalbėdamas apie naujojo leidinio uždavinius, akademikas sakė, kad žurnalas turės pratinti inžinierius vartoti lietuviškas technines sąvokas, kurių nemažą dalį dar ir teks sukurti. Toks rūpestis kilo dėl to, kad Lietuvos gamyklose ir fabrikuose dokumentacija buvo tvarkoma rusų kalba. Akad. A. Žukauskas sakė, kad baisu klausytis, kokiu žargonu kalba mūsų inžinieriai.“
Po dvejų metų M. Martynaitis tapo KPI rektoriumi, todėl atsisakė žurnalo vyr. redaktoriaus pareigų, ir Algimantas Indriūnas buvo paskirtas vadovauti žurnalui. „Mokslo ir technikos“ vyriausiuoju redaktoriumi jis išdirbo iki 1973 m. 1974–1975 m. ėjo laikraščių ir žurnalų leidybos susivienijimo „Periodika“ direktoriaus pavaduotojo pareigas.
1981 m. Maskvos universitete apgynė socialinių mokslų kandidato disertaciją. Beveik dvidešimt metų dėstė Liaudies ūkio vadovaujančiųjų darbuotojų ir specialistų tobulinimosi institute (LŪSTI), vėliau – Lietuvos vadybos akademijoje. Buvo katedros vedėjas, fakulteto dekanas, docentas. 2000–2004 m. išrinktas į Lietuvos Seimą. 2004 m. apdovanotas Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi, 2015 m. – medaliu „Už nuopelnus žurnalistikai“.
Didelė gyvenimiška ir darbinė patirtis leido autoriui sėkmingai įsigilinti į sudėtingas demokratijos aktualijas. O jos mus supa iš visų pusių. „Dabartinės visuomenės politiniame gyvenime demokratijos idealas yra vienas vertingiausių politinių idealų, tačiau keliančių ir daugiausia iškiliųjų žmonijos protų ginčų, – teigia A. Indriūnas. – Vertindami jį kaip siekį žadinti žmonijos viltis susidoroti su socialinių konfliktų ir politinio teisingumo problemomis, privalome įsigilinti į demokratijos reikšmę mūsų gyvenimui, jos raiškos formas ir įgyvendinimo sunkumus. Per visą daugiau kaip dviejų tūkstantmečių demokratijos raidos istoriją ją nagrinėdami šviesiausi žmonijos protai iškėlė tiek bloguosius, tiek ir geruosius demokratijos bruožus.”
Demokratijos idealų plėtotė, jų įtvirtinimas – ne vienos dienos darbas. Tai – ilgalaikis procesas. Anot A. Indriūno, vienas iš variklių čia galėtų ir turėtų būti politinės partijos, jų atstovavimas ir atsakomybė visuomenei. Šiuo požiūriu šiuolaikinė politinė padėtis Lietuvoje autoriaus netenkina. Partijos tik tada taps demokratijos garantais, kai pačiose partijose bus demokratija, kai jos vadovausis demokratiškais principais. O Lietuvoje, atsigaunančioje po sovietmečio okupacijos, ne paslaptis, būta įvairių partijų, tarp jų ir tokių, kurios buvo tveriamos ir veikė vieno „vaduko“ principu. Todėl A. Indriūnas skiria dėmesį demokratijai partijų viduje, partijų organizacinei struktūrai ir jų valdymui, skaidriam partijų finansavimui. Tai temos, kurios dar mažai gvildentos, dar laukia ir kitų tyrėjų dėmesio.
Kitas demokratijos garantas – teisingi rinkimai. Dėl jų Lietuvoje yra įvairių nuomonių. A. Indriūnas siūlo rinkimų sistemą tobulinti, didinti reikalavimus kandidatams, stiprinti atsakomybę už priešrinkiminius pažadus, siekti, kad politikų ir valstybės tarnautojų atskaitomybė ir atsakomybė būtų ne tušti žodžiai. Įdomūs ir autoriaus siūlymai dėl dvejų parlamento rūmų, Prezidento rinkimų pavojų, mažumos Vyriausybės, savivaldos reformos. Bet apie tai skaitytojas sužinos, atsivertęs A. Indriūno 2016 m. išleistą knygą „Atsakingos demokratijos valstybės kūrimas“ ir kitas jo knygas. Palinkėkime jubiliatui sėkmės gyvenime ir kūryboje.
Vytautas Žeimantas