Jie buvo „Aušros“ ir „Varpo“ pakylėti
Pabaiga. Pradžia – Nr. 10 (653)
Steigiamasis Seimas darbą baigė 1922 m spalio 6 d. Kas toliau?
Paskutinis Steigiamojo Seimo posėdis įvyko 1922 m. spalio 6 d. Kokie tolimesni šio Seimo narių – gydytojų likimai? Nors visi šie gydytojai buvo gerai žinomi savo kraštuose, dabar ne visus galėtų atpažinti ir prisiminti ne tik plačioji visuomenė, bet ir medikų bendruomenė.
Po aktyvaus darbo Steigiamajame Seime ir kituose Seimuose gydytojai – J. Buzelis, E. Draugelis, K. Vaitekūnas – sugrįžo į savo gimtąsias vietas ir užsiėmė gydytojo praktika. Jie aktyviai dalyvavo sveikatos apsaugos, švietimo, kultūros ir kitoje visuomeninėje veikloje. K. Grinius, J. Staugaitis, V. Lašas, K. Jokantas liko Kaune ir toliau dalyvavo politinėje bei akademinėje veikloje.
Karas ir dviejų okupacijų metai (1939–1944) skaudžiai palietė ir pakeitė ne vieno šių iškilių ir darbščių žmonių gyvenimą. J. Buzelis, J. Staugaitis ir V. Lašas liko Lietuvoje, E. Draugelis ir K. Grinius 1944 m. pasitraukė į Vakarus, K. Jokantas ir K. Vaitekūnas sušaudyti sovietinės valdžios metais. Apžvelkime jų veiklą išsamiau.
Juozas Buzelis
Juozas Buzelis išvyko į Zarasus. 1922–1927 m. dirbo Zarasų apskrities gydytoju ir dėstė lotynų kalbą Zarasų progimnazijoje. Salake, o kiek vėliau ir Degučiuose įkūrė Sveikatos centrą, į kurį 2–3 kartus per savaitę vykdavo priimti ligonių. 1931–1933 m. buvo Valstybinės akių ambulatorijos vedėjas. Nuo 1930 m. dirbo Zarasų kalėjimo gydytoju. 1951 m. išvyko į Ukmergę ir tęsė gydytojo darbą. Po karo visuomeninėje veikloje nedalyvavo, tačiau šelpė tremtinių ir politinių kalinių šeimas. Vedęs kito tikėjimo mylimą moterį – latvę Klarą Zirbulytę (juos sutuokė prelatas Juozas Tumas-Vaižgantas), nei savo, nei žmonos religinių įsitikinimų nekeitė. Užaugino tris vaikus: Mildą, Aiją ir Visvaldą. 1941 m. mirus Aiškutei Buzelienei (taip Buzelis buvo išvertęs į lietuvių kalbą latvišką žmonos vardą), vaikus užauginti padėjo gydytojo sesuo vienuolė Onutė Buzelytė, visų meiliai vadinama tetule Ona.
Paminėtinas ir ne itin plačiai žinomas faktas, kad dr. J. Buzelis, 1916–1918 m. dirbęs Agluonoje (tuo metu dar buvusioje Rusijos sudėtyje) ligoninės vedėju, susidarius palankioms aplinkybėms, į Vilnių pargabeno visą ligoninės inventorių, kuris vėliau buvo perduotas Širvintų ligoninei.
Dr. J. Buzeliui buvo patikėta prižiūrėti gerai žinomo Zarasų krašto šviesuolio gydytojo Domininko Bukanto (1873–1919), mirusio nuo šiltinės, namus Ežerėnuose. Jis buvo įsteigęs „D-ro Juozo Buzelio stipendijos fondą“ , kurį sudarė 3600 litų metams, skiriamą vienam stipendininkui. Stipendininkus rekomenduodavo „Varpo“ draugijos valdyba. Pirmenybė buvo teikiama jaunuoliams, kilusiems iš Zarasų krašto. Paskutiniais metais gyveno Vilniuje, sūnaus Visvaldo šeimoje. Mirė 1967 m. kovo 8 d. Palaidotas Sadūnų kaimo kapinėse.
Eliziejus Draugelis
Eliziejus Draugelis buvo išrinktas į I ir II Seimus. 1926–1927 m. dirbo Sveikatos apsaugos departamento direktoriumi, Kauno ligoninės vyresniuoju ordinatoriumi, Šv. Zitos draugijos ligoninės vedėju, 1932–1940 m. – Kalvarijos psichiatrinės ligoninės direktoriumi. 1941 m. paskirtas Grižų ir Keturvalakių sveikatos punkto vedėju. 1944 m. vasarą pasitraukė į Vakarus. 1947 m. su žmona Julija, dukra Marija ir sūnumis Vytautu, Gediminu ir Kęstučiu išvyko į Braziliją pas seserį. Dirbo San Paulo universiteto Medicinos fakultete asistentu.
E. Draugelis buvo aktyvus įvairių lietuviškų organizacijų, tarp jų ir Pasaulio lietuvių gydytojų sąjungos, narys. 1970 m. gegužės 15 d. minėdami Steigiamojo Seimo 50 metų sukaktį, buvę jo nariai – E. Draugelis, M. Krupavičius, J. Pakalka, M. Galdikienė, J. Pronskus ir K. Škirpa – pasirašė kreipimąsi į užsienio šalių parlamentarus ir vyriausybes. Šiame dokumente jie atskleidė SSRS pastangas užmaskuoti Lietuvos okupaciją ir prašė neleisti, kad SSRS veiksmai būtų pripažinti teisėtais. Mirė 1981 m. spalio 8 d. San Paule, Brazilijoje.
Kazimieras Jokantas
Kazimieras Jokantas buvo I, II, III Seimų narys, XI, XII Vyriausybių (1925–1926) švietimo ministras. Nuo gimnazijos laikų pamilęs kalbą ir jausdamas pašaukimą rašyti, gana anksti pradėjo bendradarbiauti spaudoje. Dažnai pasirašydavo Kazio Miškonio slapyvardžiu. Rašė į „Varpą“, „Vilniaus žinias“, „Viltį“, „Šaltinį“, „Ūkininką“ ir kt. Šiai veiklai jį įkvėpė žymusis kalbininkas Jonas Jablonskis, kurį K. Jokantas sutiko dar Mintaujos (dabar – Jelgavos) gimnazijoje. Jų pažintis tęsėsi iki pat J. Jablonskio mirties. Jie dažnai susirašinėjo, dalijosi mintimis įvairiausiais, net ir asmeniniais klausimais.
Matydamas mokinio gabumus, polinkį kalboms ir gebėjimą valdyti žodį, J. Jablonskis skatino K. Jokantą neapleisti ne tik medicinos, bet ir kalbos dalykų. Nedaugelis galėtų pasakyti, kad pirmąjį „Lotynų kalbos vadovėlį“ parengė ir išleido gydytojas K. Jokantas (1920 m. išėjo pirmoji dalis, 1922 m. – antroji). Vėliau šie vadovėliai buvo išleisti dar keletą kartų. 1936 m. pasirodė K. Jokanto sudarytas „Lotynų–lietuvių kalbų žodynas“. Iš užsienio kalbų jis išvertė įvairiausios populiarios literatūros kūrinių, tarp kurių buvo D. Koropčevskio „Urvinis žmogus“, J. Vagnerio „Iš gyvulių gyvenimo“ ir kt. Parašė populiarias švietėjiško pobūdžio knygeles: „Džiova ir jos priežastys“, „Žmogaus amžiaus ilgumas“, aprašė Pirmojo pasaulinio karo padarinius Kalvarijoje „S. Kalvarijoje vokiečių okupacijos metu (1914–1918)“ ir kt. Bendradarbiavo leidiniuose „Laisvė“, „Lietuva“, „Lietuvos aidas“, „Lietuvos mokykla“ ir kt.
Dirbdamas Seimo Švietimo komisijoje, K. Jokantas referavo daugelį įstatymų, teikė pasiūlymus, susijusius su švietimo įstaigomis, akcentuodamas būtinybę steigti įvairiausių profilių mokyklas. 1927 m. paskirtas Kauno „Aušros“ mergaičių gimnazijos direktoriumi. Nuo 1939 m. iki 1940 m. birželio 17 d. buvo XXI Vyriausybės švietimo ministras.
K. Jokantas buvo vienas iš trijų ministrų, 1940 m. pasisakiusių, kad reikia ginklu priešintis okupacijai. 1941 m. birželio 14 d. su žmona Jadvyga Žukauskaite-Jokantiene ir augintine V. Kračaityte buvo suimtas. Atskirtas nuo šeimos, išvežtas į Sverdlovsko srities Sosvos lagerį ir 1942 m. rugpjūčio 25 d. sušaudytas.
Klemensas Vaitekūnas
Gydytojas Klemensas Vaitekūnas, pasibaigus Steigiamojo Seimo kadencijai, grįžo į karinę tarnybą. Tarnavo III dragūnų „Geležinio Vilko“ pulke gydytoju. 1922 m. buvo perkeltas į Aviacijos valdybą, 1925 m. jam suteiktas majoro laipsnis. Tapo aviacijos štabo nariu. Išleistas į atsargą, grįžo į gimtuosius kraštus, apsigyveno Joniškyje, netoli savo tėviškės, dirbo Šiaulių apskrities antruoju gydytoju. 1928 m įsigijo rentgeno aparatą. Buvo Joniškio miesto tarybos narys, Joniškio gimnazijos gydytojas, aktyvus „Rotary“ klubo narys. 1940 m. liepos 12 d. suimtas ir įkalintas Šiaulių kalėjime. NKVD Ypatingojo pasitarimo nuteistas 8 metams kalėti ir išvežtas į Kazachstaną. 1943 m. lapkričio 10 d. K. Vaitekūnas neaiškiomis aplinkybėmis žuvo Karagandos lageryje.
Gydytojo šeima 1941 m. birželio 14 d. buvo suimta ir ištremta į Čeremšankos k., Jelcovskio rajoną, Altajaus krašte. 1947 m. jiems pavyko iš ten pabėgti ir apsigyventi Rygoje. Sūnus Ferdinandas po tarnybos kariuomenėje į Lietuvą grįžo tik 1955 m. Jis tapo žymiu fiziku, habilituotu mokslų daktaru. Surinko gausią ikonografinę medžiagą apie tėvą, parengė ir savo lėšomis 2008 m. išleido knygą „Karininkas, Joniškio gydytojas, Steigiamojo Seimo narys, visuomenės veikėjas, politinis kalinys Klemensas Vaitekūnas“. Joniškyje ant namo, kuriame jie gyveno ir buvo K. Vaitekūno medicinos klinika, sienos atidengta atminimo lenta. Joniškyje Klemenso Vaitekūno vardu pavadinta gatvė. Jo atmintis įamžinta ir kapavietėje Kalnelio kaimo kapinėse.
Vladas Lašas
Vladas Lašas, fiziologijos ir alergologijos pradininkas Lietuvoje. Dar 1921 m. pradėjo akademinę veiklą, buvo Aukštųjų kursų lektorius. 1922 m. įkūrė Fiziologijos ir fiziologinės chemijos katedrą ir jai vadovavo. Nuo 1924 m. – ilgametis medicinos fakulteto dekanas. 1940–1941 m. – Vytauto Didžiojo universiteto prorektorius. Gerai žinomas tiek akademinei, tiek plačiajai visuomenei, nes dar iki šių dienų aktyviai veikia jo mokiniai – gydytojai praktikai ir mokslininkai. Šeimos nariai išleido knygą „Akademikas profesorius Vladas Lašas: atsiminimai“ (Kaunas, 2016), kurią parengė sūnus Liudvikas Lašas. Daugelį dr. V. Lašo darbų ir dabar skaito studijuojantys mediciną, o apie jo gyvenimą kalba pažįstami, kolegos, artimieji. Vladas Lašas mirė 1966 m. sausio 2 d. Kaune. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.
Kazys Grinius
Kazys Grinius buvo išrinktas į I, II ir III Seimus, o 1926 m. – Respublikos Prezidentu. Tų pačių metų gruodžio 17 d. atsistatydino. Po to aktyviai tęsė organizacinę ir šviečiamąją sveikatos apsaugos veiklą. 2016 m., minint K. Griniaus 150-ąsias gimimo metines, buvo plačiai paskleista žinia apie šį iškilų, Lietuvai nusipelniusį žmogų. Medicinos istorikų iniciatyva buvo surinkta medžiaga apie K. Griniaus medicininę veiklą. „Nors jis labai aktyviai dalyvavo visuomeninėje ir politinėje veikloje, buvo Lietuvos Prezidentas, visą gyvenimą liko ištikimas gydytojo profesijai. Šiuo labai svarbiu aspektu jo gyvenimas mažai aprašytas ir mažai žinomas Lietuvos skaitytojams“, – įžangoje rašė leidinio redaktorius dr. Ramūnas Kondratas. Šios sukakties proga Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejus parengė virtualią parodą „Prezidentas daktaras Kazys Grinius 1866–1950“. Jis paliko ir savo atsiminimus, išleistus ir Lietuvoje. Mirė 1950 m. Čikagoje, JAV.
Jonas Staugaitis
Jonas Staugaitis buvo išrinktas į I, II ir III Seimus. Šalia darbo Seime buvo žurnalo „Medicina“ atsakingasis redaktorius. Aktyviai reiškėsi tiek įvairių medikų draugijų, tiek kitų organizacijų veikloje iki paskutinių savo gyvenimo metų. 1929 m. vasario 13 d. J. Staugaičiui suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro vardas. Mirė 1952 m. sausio 18 d. Kaune. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.
Dr. Jono Staugaičio 150-osios gimimo metinės buvo iškilmingai paminėtos 2018 m. Lietuvos Respublikos Seime. Tai progai buvo parengta išsami kilnojamoji paroda „Tarp medicinos ir politikos: Seimo Pirmininkui Jonui Staugaičiui – 150“.
Šiais metais medikų bendruomenė turėtų minėti pirmojo profesionalaus sveikatos ir medicinos mokslo žurnalo lietuvių kalba „Medicina“ 100-ąsias metines, kartu prisimenant ir jo steigėjus bei redaktorius – dr. Juozą Žemgulį ir Joną Staugaitį. Pastarasis buvo ne tik žurnalo redaktorius, bet ir nuolatinis finansinis rėmėjas.
Prie žurnalo atsiradimo ir jo išlaikymo vienaip ar kitaip prisidėjo daugelis čia paminėtų asmenų. Vieni padėjo jį įsteigti, kiti rėmė finansiškai, dalinosi medicinos praktikos ir mokslo naujienomis. Šio žurnalo prasmė Lietuvos medicinai ir krašto istorijai dar nėra tinkamai įvertinta, nors jame, kaip veidrodyje, atsispindi sveikatos apsaugos situacija ir lietuviškojo medicinos mokslo raida.
Apie kiekvieną gydytoją – Steigiamojo Seimo narį būtų galima daug rašyti. Šie gydytojai kūrė Lietuvos valstybingumo, švietimo ir lietuviškosios kultūros pagrindus XIX–XX amžių sankirtoje, atkūrė Lietuvos valstybę ir įtvirtino parlamentinę demokratinę respubliką, ant kojų pastatė Lietuvos sveikatos sistemą ir lietuviškąjį aukštąjį medicinos mokslą. Per trumpą laiką buvo sukurta lietuviškoji medicinos terminija, išleisti pirmieji originalūs vadovėliai ir kitos mokymo priemonės.
Lietuvos medicinos biblioteka stengiasi surinkti ir išsaugoti lietuviškąjį medicinos paveldą. Norėdami užpildyti esamas spragas, visus neabejingus Lietuvos medicinos istorijai maloniai kviečiame dalintis turimais šaltiniais, senąja literatūra ar dokumentais.
Regina Vaišvilienė
Autorė yra Lietuvos medicinos bibliotekos darbuotoja