„Lėktuvui artėjant prie nusileidimo tako Kauno oro uoste, man atėmė žadą. Viskas, ką galėjau matyti, buvo aukšti, žali medžiai, išsiskleidę tiek, kiek tik žmogaus akys sugeba aprėpti, o tarp tos nuostabios augmenijos pūpsantys mediniai nameliai kėlė dar didesnį susižavėjimą“, – apie pirmuosius įspūdžius Lietuvoje pasakoja italė Claudia Filippello, italų kalbos dėstytoja, kuri prieš trejus metus priėmė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) pasiūlymą atvykti dėstyti į Kauną.
C. Filippello tapo VDU Humanitarinių mokslų fakulteto Užsienio kalbų, literatūros ir vertimo studijų katedros italų kalbos dėstytoja. Apie įspūdžius Lietuvoje, patirtis universitete ir ateities planus C. Filippello dalinasi šiame interviu.
Papasakokite apie save. Iš kur esate, kaip nusprendėte tapti italų kalbos dėstytoja?
Užaugau Sicilijoje, didžiausioje Italijos regione esančioje Viduržiemio jūros saloje. Kiek save pamenu, visuomet jaučiau didelę aistrą tiek italų, tiek ir užsienio kalboms ir šalių kultūrų skirtumams. Savo gimtąją kalbą paversti darbu nusprendžiau ganėtinai anksti. Bakalauro studijų programą „Užsienio kalbos ir italų kalbos mokymas“ baigiau Palermo universitete, po to sekė magistrantūros studijos „Kalbotyra ir tarptautinė komunikacija“ Sienos universitete, kuris orientuotas į darbą su kitų šalių studentais. Tačiau mano mokymasis ties čia niekada nesustojo. Dalį savo laisvo laiko ir šiomis dienomis skiriu anglų, ispanų ir kinų kalbų tobulinimui. Laikausi nuomonės, kad kalbos dėstytojas niekada negali nustoti pats būti studentu, nes tam tikros kalbos žinias privaloma nuolatos gilinti.
Prieš atvykdama į Vytauto Didžiojo universitetą dėstėte Kinijoje. Kaip Jums ten sekėsi?
Savo patirtis Kinijoje galėčiau prilyginti cheminei reakcijai, kuri tuo pačiu metu atrodo be galo sunki ir nepaprastai žavi. Būtent tokia man pasirodė Kinija. Turiu pripažinti, kad kultūrinis atotrūkis, gyvenimas miesto džiunglėse ir kinų kalbos mokymasis man buvo tikra kova. Tačiau tas jausmas, kai pagaliau pradėjau bendrauti su vietos gyventojais ir sugebėjau į viską žvelgti jų, o ne italės, atvykusios iš pasakiško grožio salos, akimis, – neįkainojamas. Mano nuomone, bandymas prisitaikyti prie kitos kultūros yra būtinas, siekiant augti kaip asmenybei ir taip ugdyti sveiką mąstyseną. Gyvename nerimą keliančiais laikais, kai rasizmo klausimas dar nėra iki galo sutvarkytas. Manau, kad jam išspręsti gali padėti intensyvus kiekvieno žmogaus susidūrimas „akis į akį“ su kitomis kultūromis.
Kas labiausiai nustebino atvykus į Lietuvą, lyginant su Kinija?
Kai priėmiau italų kalbos dėstytojos pasiūlymą Vytauto Didžiojo universitete, nedaug ką žinojau apie Lietuvą. Kinijoje man buvo gera, tačiau tuo pačiu metu oro užterštumas ir žmonių gausa miestuose pradėjo varginti, todėl supratau, kad pertrauka buvo labai reikalinga. Labiausiai nustebino nuolatos ranka pasiekiama gamta. Kinai turi frazę, apibūdinančią gerą orą: „Mėlynas dangus ir balti debesys.“ Manau, kad ši frazė puikiai tinka Lietuvai, nes bent jau pusę metų čia yra „mėlyno dangaus ir baltų debesų“ šalis.
Kaip vertinate Vytauto Didžiojo universitetą?
Didelį įspūdį man paliko universiteto dizainas, šiuolaikiškumas. Galbūt kažkam tai kels juoką, bet aš niekada gyvenime prieš tai neturėjau tokio nuostabaus kabineto, su visiškai nauju kompiuteriu ir kopijavimo aparatu! Tokios sistemos, kaip „Moodle“, naudojimas man labai palengvino darbą su studentais. Kitas nuostabus dalykas, kurį radau čia, buvo galimybė laisvai dalytis idėjomis apie mokymo proceso eigą su kitais kalbų dėstytojais.
Prasidėjus COVID-19 pandemijai, teko greitai persiorientuoti į nuotolinį mokymosi procesą. Nors kai kuriems Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojams tai nebuvo naujiena, kaip sekėsi Jums? Juk mokyti kalbos nuotoliniu būdu neatrodo lengvas išbandymas.
Galiu tik pasidžiaugti, kad su šia problema pavyko susidoroti gana lengvai – nuo pat pirmos dienos. Anksčiau niekada neteko dėstyti nuotoliniu būdu. Žinojau, kad tai yra sudėtinga, tačiau iš VDU Informacinių technologijų centro gavau visą reikiamą pagalbą. Būtent IT komandai norėčiau labai padėkoti už neatlygintiną pagalbą per visus trejus metus.
Kaip sekėsi sutarti su šio universiteto studentais?
Buvo šiek tiek sunku įgyti lietuvių studentų pasitikėjimą. Aš labai norėjau rasti būdą, kaip paskatinti juos kalbėti itališkai, nekreipiant dėmesio į klaidas. Pastebėjau, kad čia studentai yra labiau linkę atlikinėti gramatikos užduotis, nei tobulinti kalbėjimo įgūdžius. Galiausiai pavyko rasti kompromisą tarp mano mokymo strategijos ir jų mokymosi stiliaus. Džiaugiuosi savo studentų supratingumu ir įvertinimu, labai jų pasiilgsiu.
Ką patartumėte žmonėms, norintiems mokytis naujos kalbos?
Taisyklių, tinkančių visiems, nėra. Gebėjimas išmokti naują kalbą yra glaudžiai susijęs su žmogaus asmenybe, mokymosi stiliumi ir norimos išmokti kalbos sunkumu. Nežinant žmogaus asmenybės, sunku duoti patarimų, tačiau galiu pasidalinti idėjomis, kurios tinka man. Pirmiausia labai svarbu sužinoti savo mokymosi stilių. Man padeda įvairios spalvos, vaizdai, o kitiems daugiau naudos suteikti gali skaitymas, klausymas ar kalbėjimas. Žinant savo mokymosi stilių, galima daug greičiau mokytis. Pamokose ar paskaitose siūlyčiau nesinaudoti kompiuteriais, o rašytis sąsiuvinyje. Sudarinėkite savo žodynus ir rašykite gramatines taisykles. Siūlyčiau kalbos mokymąsi paversti pomėgiu: žaiskite kompiuterinius žaidimus ta kalba, žiūrėkite serialus ar filmus ir klausykite muzikos. Galiausiai, nebijokite kalbėti. Klaidų neišvengsite, tačiau tokia patirtis yra būtina.
Mokydamasi kinų kalbos parduotuvėje paprašiau ne maišo, o katės ir net planavau kelionę, kurioje turėjau pamatyti „krūtinės plaukus“, nors mano tikslas buvo pandos.
Ką rekomenduotumėte aplankyti Lietuvoje čia atvykstantiems pirmą kartą?
Lietuvoje yra labai daug gražių vietų. Lengviausia būtų pasakyti, kad privaloma pasivaikštinėti po Vilnių, Trakus ar Baltijos jūros pakrante. Mano atsakymas gali pasirodyti keistas, tačiau mane sužavėjo Vilniaus Antakalnio kapinės, kuriose apsilankiau lapkričio 1-2 dienomis. Visiems rekomenduočiau pajusti tą magišką atmosferą, kai žvakių šviesos susilieja su rudens spalvomis ir ten slypinčia ramybe.
Kokį įspūdį Jums paliko lietuviška virtuvė?
Lietuvišką virtuvę aš tiesiog įsimylėjau. Beveik visi žodžiai, kuriuos moku lietuvių kalba, yra maisto pavadinimai. Cepelinai, kibinai, šaltibarščiai ir visos grybų sriubos man be galo patiko. Tik prieš keletą mėnesių atradau spurgas! Po paskaitų, keliaudavau tiesiai į savo mėgstamiausią spurginę, nusipirkdavau jų tris ar keturias ir slapčia suvalgydavau namuose, bandydama išvengti praeivių akių, nes suvalgyti tokį kiekį jų vienu prisėdimu – gėda!
Lietuvoje skaičiuojate paskutines dienas ir ruošiatės naujiems gyvenimo išbandymams. Kaip žadate praleisti likusias dienas Lietuvoje?
Pastarosiomis savaitėmis stengiuosi kuo dažniau eiti pasivaikščioti Nemuno pakrante ir mėgautis saulėlydžiais. Jaučiu, kad būtent šio vaizdo labai greitai pasiilgsiu. Žinau, kad, jeigu dar net neišvykus iš šalies, pradedu apie ją kalbėti nostalgiškai, ji tikrai paliko žymę mano širdyje. Esu tikra, kad čia dar sugrįšiu aplankyti savo draugų ir vietų, į kurias nespėjau nuvykti.
Ar jau turite planų, kur toliau keliausite mokyti italų kalbos?
Mane persekioja jausmas, kad Kinija dar gali mane nustebinti. Pasiilgau to nuolatinio pokyčio jausmo, kuris ten aplanko. Galbūt aš ir vėl keliausiu išbandyti savo jėgas, keliaudama per Kinijos kalnus, kurie tuo pačiu metu gali ir bauginti, ir teikti džiaugsmą. Interviu parengė VDU komunikacijos specialistė Karolina Lenkauskaitė