Pokalbis su VDU Menų fakulteto dekane prof. Jurgita Staniškyte
Kultūros sektorius buvo vienas iš tų, kuriuos įvestas karantinas paveikė stipriausiai. Po truputį sugrįšime į koncertų sales, muziejų ekspozicijas ir teatrus, tačiau nežinomybė tarp kūrėjų nėra išsisklaidžiusi. „Kaip ir visame gyvenime, taip ir kūryboje pandemija vieniems suteikia priežastį veikti, kitiems – pasiteisinimą neveikti. Vis dėlto patyrimas, kad socialinis įtrūkis, duobė, atsivėrusi dėl priverstinės fizinės distancijos, gali būti naikinama kūrybiniu bendradarbiavimu, per šiuos mėnesius neabejotinai bus įtvirtintas. Meno galia nukreipti dėmesį nuo slegiančios tikrovės, trumpam nuo jos išsivaduoti yra seniai įrodyta“, – teigia prof. Jurgita Staniškytė.
Didžiausi išbandymai kultūros sektoriaus laukia po karantino?
Manau, kad egzistuoja bent du dalykai, kurie tikrai nesikeis, o visa kita galėtume vadinti tiesiog klausimais, kurie dar ilgai kankins kultūros lauko dalyvius Nors visi suprantame, kad kūrybos procesus, ypač tam tikrose srityse (atlikėjų menai, kinas) karantino suvaržymai neišvengiamai palies, tačiau, nepaisydami nieko, menininkai ir toliau kurs įsivaizduojamus pasaulius, bandys suteikti meninį pavidalą krizės bei traumų išgyvenimams ir savo kūriniuose kritiškai įvertins visa tai, kas vyksta dabar. Vienas dažniausiai šiuo laikotarpiu kartojamų optimistinių pasakojimų yra apie tai, kad V. Šekspyras išgyveno ne vieną maro epidemiją ir jų metu parašė geriausias savo dramas. Tad kūrybos gyvybiškumas išliks.
Antra, akivaizdu, kad menininkai ir kultūros institucijos ir toliau bus priversti įrodinėti savo svarbą bei būtinumą politinės galios laukui. Nors virtualaus kultūros lankomumo skaičiai karantino metu dauginasi dešimtimis kartų, o valstybė stengiasi neatsilikti nuo europinių paramos kultūrai standartų, galvojant apie ilgalaikę perspektyvą, būtina burti ir auginti kuo platesnį kultūros „advokatų“ lauką, nes panašu, kad artimiausiais metais jis taps gyvybiškai svarbus.
O klausimų kyla tikrai daug: nuo trumpalaikių organizacinių – kaip kultūros įstaigoms veikti ir kurti saugiai, iki ilgalaikių ekonominių: ar naujai atrastos „skaitmeninės“ auditorijos gali bent iš dalies užtikrinti kultūros institucijų ir menininkų finansinį tvarumą; ar srautinės platformos panaikins meno tarpininkus, o privačios interneto platformos, kuriose dabar dauguma skelbia savo kūrybą, neprivatizuos mūsų viešojo gėrio – kultūros ir meno; kaip institucijos ir menininkai susitvarkys su didėjančia globalaus kokybiško internetinio turinio konkurencija. Ir, žinoma, sunkiausiai atsakomi – amžini estetiniai klausimai: kokios naujos kūrybos formos įkūnys ir įprasmins mus taip netikėtai nugalėjusią tikrovę.
Kaip karantinas gali pakeisti valstybės požiūrį į kultūros finansavimą? Ar kūrėjus ir kultūros įstaigas šis karantinas padarys dar labiau priklausomus nuo valstybinio finansavimo? O gal ši situacija paskatins ieškoti kitų finansavimo šaltinių?
Suomijos teatro agentūra TINFO apskaičiavo, kad vien per karantino savaitę šalies teatrai prarado 1,7 mln. eurų pelno ir 80,8 tūkst. žiūrovų. „Metropoliteno opera“ skelbia apie šimtamilijoninius nuostolius ir darbuotojų atleidimus. Muziejams JAV atleidžiant darbuotojus, o galerijoms užsidarant, „The New York Magazine“ meno kritikas Jerry Saltz apokaliptinę jauseną dar labiau sutirštino savo straipsnio antrašte „Paskutinės meno pasaulio dienos“.
Ką jau kalbėti apie didelius tarptautinius meno renginius – masinius meno mugių, festivalių, bienalių perkėlimus ir uždarymus „Art Newspaper“ redaktorė Alison Cole įvertino konstatuodama, kad įžengiame į periodą, kai „mažiau yra daugiau“. Akivaizdu, kad taip stipriai nukraujavęs sektorius negali išsiversti be valstybės paramos, ypač turint omenyje tai, kad ekonominės krizės akivaizdoje verslo dėmesio sulaukti bus sunku, o ir jis pats taps konkurentu, grumiantis dėl valstybės išteklių.
Tad šioje situacijoje „alternatyvių finansavimo šaltinių“ laukas labai susiaurėja – visų akys krypsta į publiką. Kultūros lauko atstovai svarsto, kiek publikos, leidus vėl vykdyti veiklą, nepabūgs sugrįžti, pavyzdžiui, į teatro ar filharmonijos sales. Kinijos kultūros institucijų patirtys, bent jau iš karto po karantino apribojimų panaikinimo, buvo lyg ir optimistinės. Kita vertus, jeigu vakcinos atradimas ar koks kitas stebuklas neįvyks per pusmetį, akivaizdu, kad teks ieškoti kitų publikos įtraukimo būdų ir pirmiausia bandyti ją pratinti mokėti už skaitmeninį turinį. O tai tikrai nebus lengva. Britų nacionalinio teatro spektaklis „Frankenšteinas“, režisuotas Danny Boyle su populiariuoju Benedict Cumberbatch pagrindiniame vaidmenyje, per vakarą surinko beveik keturiasdešimt tūkstančių svarų. Spektaklį žiūrėjo keli šimtai tūkstančių žiūrovų.
Karantino laikotarpiu sulaukėme gerokai daugiau virtualių kultūros sklaidos projektų, parodų ir spektaklių įrašų. Ar radosi naujų kultūros pateikimo formų, kurios, pasibaigus karantinui, galėtų išlaikyti populiarumą? Ar galima tikėtis pokyčių kultūros prieinamume?
Iš tikrųjų tai, kas vyko kultūros sektoriuje per karantiną, galime pavadinti „skaitmenine karštine“. Internetas sprogo nuo įvairių kūrybinių iniciatyvų: menininkai kėlė savo kūrinius į skaitmenines platformas, institucijos atvėrė savo archyvus publikai, festivaliai vyko srautinių medijų režimu, galerijos kvietė į virtualias parodas, tinkle buvo kuriami bendru žiūrovų ir atlikėjų išgyvenimu paremti spektakliai, menininkai plėtojo įvairias socialines ir edukacines veiklas: nuo nuotolinių pamokų moksleiviams iki knygų pristatymo į namus.
Paradoksalu, bet būtent karantinas privertė meno institucijas visiškai kitaip pažvelgti į kultūros politikų taip mėgstamą „skaitmeninę auditorijų plėtrą“ ir „socialinę atsakomybę“. Tai, kas skambėdavo nuobodžiai ir neįtaigiai biurokratų lūpose, kas neretai susilaukdavo skeptiško požiūrio ir abejonių, karantino tikrovėje tapo „skaitmeniniu spyriu“ ir savotiška neišvengiamybe – interneto platformos tapo vienintele gija, jungiančia menininkus, institucijas ir publiką.
Neabejotinai, tie, kurie įvairiais būdais stengėsi palaikyti socialinį ryšį su žiūrovais virtualioje erdvėje, padėti jiems užsimiršti sunkiu laikotarpiu, dalintis su jais patirtimi ir įdirbiu, rizikavo menine kokybe, medijų netvarumu ir finansais, tačiau, kaip pademonstravo internetinių svetainių lankomumas ir peržiūrų skaičiai, žmonėms to labai reikėjo. Dauguma kūrėjų ar meno institucijų atstovų pripažįsta, kad per karantiną atrasti nauji bendravimo su publika būdai labai pravers ir gyvenime po karantino.
Skaičiau ne vieną interviu su menininkais, kurie teigia, kad pradžioje jiems buvo nejauku, pavyzdžiui, dainuoti kompiuterio ekranui, tačiau ilgainiui virtualios grįžtamojo ryšio galimybės ne vienam pasirodė beesančios daug asmeniškesnės nei, sakykime, tradiciniame koncerte. Ar toks virtualus kultūros „sprogimas“ slepia pavojų? Be abejo, apie jį jau šiek tiek užsiminiau, tačiau neabejoju, kad karantino metu parodyto solidarumo publika neužmirš.
Nutolstant nuo ekonominių krizės aspektų, ar šis įtrūkimas įprasto kultūrinio gyvenimo funkcionavime kaip nors paveiks kūrėjų kūrybinius sumanymus? Ar galima laukti kūrybinio palikimo, naujų sumanymų proveržio, kurio, be pandemijos, nebūtų buvę?
Neabejoju kūrybos gyvybingumu. Taip pat nemanau, kad, kartą įžengusi į virtualią erdvę, ji iš jos nebesugrįš. Karantinas tampa puikia galimybe permąstyti socialinę meno misiją, kuri ilgą laiką gražiai atrodė meno teorijoje, o dabar įgavo būtinybės pavidalą. Tad tikiuosi geriausio, nes kūryba, kurią pavyko pamatyti per karantiną, nuteikia viltingai.
Autorė yra VDU Menų fakulteto dekanė