Tvarkydamas savo archyvą, aptikau daugiausia Gabijos Petrauskienės, tuometinės Kanados lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkės, darytas nuotraukas apie mudviejų su žmona Regina lankymąsi Kanadoje ir JAV 1989 m. spalio–lapkričio mėnesiais.
Kanados ir JAV lietuvių bendruomenės pasikvietė mane, kaip Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio atstovą, dar prieš 1990 m. vasario 24 d. rinkimus į istorinę XII šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą, kuri 1990 m. kovo 11 d. atkūrė Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę.
Pirmiausia apsilankėme Monrealyje, kurio oro uoste nusileido „Aerofloto“ lėktuvas IL-62, o vėliau – Toronte ir Otavoje. Po to perskridome į JAV. Lankėmės Vašingtone, Niujorke, Klivlande, bet nuvykti į Čikagą nebespėjome, kadangi mane atšaukė Sąjūdžio Seimo Taryba dėl artėjančios XI šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos sesijos. Sąjūdis ten turėjo tik keletą deputatų.
Kanadoje ir JAV įvyko aibė mūsų susitikimų ne tik su lietuvių bendruomenių žmonėmis, bet ir su Kanados bei JAV politikais, žiniasklaida, valdžios atstovais. Užsienio lietuvių bendruomenės organizavo aukų rinkimą Sąjūdžio veiklai. 1990 m. vasario 24 d. rinkimus į XII šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą stebėjo šios viešnagės metu mūsų pakviesti stebėtojai – Kanados ir JAV parlamentarai. Tuo metu padarytos ir istorinės nuotraukos iš tuometinės Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio būstinės antrojo aukšto salės, kurią tuo metu Sąjūdžiui suteikė Teatro sąjunga. Ten vyko Sąjūdžio Seimo Tarybos posėdžiai, buvo rodomi „Šėpos“ teatro spektakliai. (Dabar pro šių patalpų langą Katedros aikštę „stebi“ vaivorykštinė vėliava. Šias istorines patalpas privatizavo Artūro Zuoko vadovaujama Vilniaus miesto savivaldybė.)
Už mūsų viešnagės metu surinktas lėšas Kanados lietuvių bendruomenė nupirko tai, ko tuo metu – prieš istorinius 1990 m. rinkimus – labiausiai reikėjo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui: diktofonus su kasetėmis, kompiuterinę įrangą „Respublikos“ dienraščiui ir, svarbiausia, rotoprintus. Šie rotoprintai labai padėjo Sąjūdžiui, nes tuometinė Tarybų Lietuvos valdžia prieš 1990 m. vasario 24 d. rinkimus į XII šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą užblokavo Sąjūdžio leidinių ir net plakatų spausdinimą spaustuvėse.
Kanadoje nupirktas prekes atgabenome kontrabanda, pridengta mano, kaip TSRS liaudies deputato, diplomatiniu pasu. Tokie buvo tuometiniai TSRS įstatymai, ypač griežtai reglamentavę dauginimo technikos panaudojimą, jau nė nekalbant apie jos įsigijimą. Pirmąją dalį šios siuntos su Regina pargabenome, grįždami „Aerofloto“ lėktuvu iš Monrealio į Maskvą, o kitu lėktuvu – iš Maskvos į Vilnių.
Didžiąją dalį šios siuntos, kurios išsiuntimą iš Kanados organizavo Kanados lietuvių bendruomenė ir jos valdybos pirmininkė Gabija Petrauskienė, parsigabenau dar vėliau – iš Maskvos krovininio Šeremetjevo oro uosto, prisidengęs tuo pačiu TSRS diplomatiniu pasu. Man talkino Sąjūdžio Informacinės Agentūros (SIA) darbuotojas a. a. Lionginas Vasiliauskas ir dar vienas vyrukas iš Sąjūdžio būstinės, kurio pavardės tuomet neįsidėmėjau. Padėjo ir Lietuvos TSR Ministrų Tarybos atstovybė Maskvoje (dabar – Lietuvos ambasada Rusijoje), skyrusi mums mikroautobusą „RAF-Latvija“ ir „Volgą-GAZ 24“. Saugumiečiai lydėjo kiekvieną mūsų žingsnį nuo Šeremetjevo krovininio oro uosto iki Baltarusijos geležinkelio stoties Maskvoje, kur šią siuntą pakrovėme į Sąjūdžio išpirktas beveik viso vagono kupė keleivių vietas. TSRS saugumiečiai taip ir nesiryžo peržengti TSRS diplomatinio paso man suteiktos neliečiamybės. Jiems teko bent šiek tiek laikytis Michailo Gorbačiovo paskelbto TSRS persitvarkymo dvasios.
Viešnagės metu, perskrendant iš Toronto į Vašingtoną, kurio oro uoste mūsų laukė a. a. Romas Sakadolskis ir Viktoras Nakas, Toronto oro uoste atsiskyrus nuo Gabijos ir Rimo Petrauskų (jų namuose buvome apsistoję Toronte), mudu su Regina buvome sulaikyti Kanados tarnybų pareigūnų. Mano turimas TSRS diplomatinis pasas bent pradžioje čia nepadėjo. Dokumentų ir duomenų tikrinimas ir pašnekesiai užtruko, taigi mūsų lėktuvas į Vašingtoną išskrido be mūsų. Tačiau anglų kalba ir pareigūnams (vienas jų prisipažino kilęs iš Italijos) papasakota apie Sąjūdžio veiklą padėjo įtikinti Kanados pareigūnus ne tik susisiekti su Vašingtono oro uosto tarnybomis, kad šios praneštų R. Sakadolskiui ir V. Nakui apie mūsų vėlavimą, bet ir nupirkti mums bilietus į kitą lėktuvą, skridusį į Vašingtoną, nes savų pinigų tam neturėjome.
Už tai, ką tuo metu pavyko nuveikti Kanadoje ir JAV, pirmiausia turime padėkoti šios idėjos pagrindinei iniciatorei ir įgyvendintojai – tuometinei Kanados lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkei Gabijai Petrauskienei. Tai buvo labai prasminga ir šaunu. Tačiau šiandien dar noriu padaryti ir tai, ko nepadariau daug metų – atsiprašyti šeimos narių už tą riziką, kurią teko prisiimti kelionės metu dėl man tada tekusios užduoties. Manau, kad kainą už tai ir dėl to, kad esu toks, koks esu, mūsų šeima moka ir dabar. Toks buvo tuometinis sąjūdietiškas entuziazmas, kurį šiandieninė apsidraudusi visuomenė, matyt, pavadintų avantiūrizmu. Avantiūrizmu, be kurio, ko gero nebūtume sutelkę tiek daug šviesių ir geranoriškų žmonių Kovo 11-osios Aktui ne tik paskelbti, bet ir apginti.
Dr. Zigmas Vaišvila