Karšuvos žemės šviesuolis dr. Justinas Stonys mažame Smalininkų miestelyje įgyvendino užmojus, prasmingus visai Lietuvai. Kilęs kaip vieno atkaklaus mokslininko iniciatyva, šis muziejus jau seniai peržengė visas asmeninio sumanymo ribas ir tapo reikšmingu Europos kultūros objektu
Simboliška, kad šis retų ir kartais net jau užmirštų mechanizmų muziejus yra įsikūręs prie Nemuno. Netoliese teka Šventosios upelis, kuriuo 1422 metais Melno taikos sutartimi buvo nustatyta valstybinė siena tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Kryžiuočių ordino, užkariavusio mūsų brolių prūsų žemes, atskyrusi Mažąją Lietuvą nuo Didžiosios Lietuvos. Ši siena yra unikali tuo, kad nesikeitė net 501 metus, kai Europoje vyko karai, kūrėsi naujos imperijos ir keitėsi kitų valstybių teritorijos.
Prūsų žemė labai daug davė šiuolaikinės Vokietijos susikūrimui 1871 m. ir jos suklestėjimui. Mažoji Lietuva anapus Nemuno, kurį senieji prūsai vadino „Memela“, yra šiuolaikinio lietuviško rašto gimtinė su daugybe lietuviškos kultūros židinių. Prieš 473 metus Martynas Mažvydas, studijuodamas Karaliaučiuje, o po to tarnavęs Ragainėje (dabar pervardintoje į Nieman), padovanojo Lietuvai pirmąją lietuvišką knygą.
Mažojoje Lietuvoje, prūsų žemėje kūrė Kristijonas Donelaitis, Liudvikas Rėza, Martynas Jankus, Vydūnas ir daugelis kitų. Sunkiais carizmo priespaudos metais, kai buvo draudžiamas lietuviškas raštas ir uždaromos lietuviškos mokyklos, leidiniai, spausdinami Mažojoje Lietuvoje, knygnešių pastangomis padėjo mūsų protėviams išsigelbėti nuo nutautėjimo.
Dabar visi turime didžiulį turtą – gražią, seniausią pasaulyje valstybinę lietuvių kalbą. Prieš šešiolika metų Justino Stonio entuziazmu ir atkakliu darbu įkurtame muziejuje dabar yra per 24 tūkst. eksponatų. Didžioji jų dalis surinkta būtent iš Mažosios Lietuvos. Žvelgiant į retus, pirmuosius pasaulyje mechanizmus, galima pamatyti inžinerinės minties raidą, praeityje gyvenusių šviesių žmonių gebėjimus mokslo išradimus taikyti praktikoje. Nauji darbo įrankiai ir ypač pirmoji žemės ūkio technika ne tik žymiai palengvino sunkų rankų darbą, bet ir padidino darbo našumą. Išaugęs darbo našumas sukūrė didesnę pridėtinę vertę ir naudą valstybei. Tai leido daugiau lėšų ir dėmesio skirti mokslui, naujiems išradimams, kultūrai ir kitiems poreikiams.
Žmonės, aplankę šį muziejų, turėtų suvokti, kad reikia palaikyti, o ne priešintis naujoms pažangioms idėjoms, mokslo ir technikos išradimų įgyvendinimui. Kai Džeimsas Vatas (angl. James Watt) 1769 metais užpatentavo garo variklį, pasaulyje prasidėjo pirmoji pramonės revoliucija. Buvo sukurta daug įvairių technologinių įrenginių ir staklių. Bet tada audėjos puolė laužyti stakles (Lione, Prancūzijoje), darbininkai padeginėjo fabrikus Anglijoje. Kai prieš 134 metus Karlas Bencas sukūrė pirmąjį benzininį automobilį, kurio galia buvo tik 0,65 AJ, kuris galėjo nuvažiuoti 10 km atstumą, išvystydamas didžiausią 5 km per valandą greitį, niekas netikėjo, kad automobilis kada nors pakeis arklį, kurio „techniniai parametrai yra geresni“, juo labiau kad žmonija jau mažiausiai 6 tūkst. metų sausuma keliavo žirgais. Ypač priešinosi tie, kurie augino arklius, gamino jiems balnus, pakinktus, karietas, vežimus. Aišku, kad jie bijojo prarasti darbą – jų pragyvenimo šaltinį. Tačiau būtent pažangiai mąstančių žmonių dėka šių dienų gyvenimo be automobilio jau neįsivaizduojame.
Žmonės, apžiūrėję Justino Stonio muziejaus eksponatus, supranta, kad akmens amžius baigėsi ne dėl to, kad „baigėsi akmenys“, o todėl, kad buvo sukurti nauji darbo įrankiai, transporto priemonės, įvairios technologijos, pakeitusios ne tik atskirų žmonių, bet ir tautų gyvenimą. Kokio išsivystymo lygio būtų šiuolaikinė Lietuva, jeigu visi važinėtų arkliais, viską dirbtų rankomis, o ne šiuolaikiniais darbo įrankiais, ir skaičiuotų pagaliukais?
Lietuva neturi nei didelio kiekio naftos ir dujų, nei brangiųjų metalų, nei kitų vertingų iškasenų, bet gyvena geriau už daugelį šiuos turtus turinčių valstybių. Didžiausias Lietuvos turtas yra kūrybingi, talentingi ir darbštūs žmonės. Dabar pasaulyje vyksta jau ketvirtoji industrinė revoliucija, susieta su informacinių technologijų, robotizacijos, skaitmenizacijos, biotechnologijų panaudojimu gamyboje, paslaugų, žemės ūkio ir prekybos srityse. Nauji darbo įrankiai ir technologijos pradedamos vis plačiau naudoti ir viešajame sektoriuje: švietime, medicinoje, viešajame administravime ir kitur. Lietuva pagal informacinių technologijų panaudojimą, interneto spartą ir pasiekiamumą bei duomenų siuntimą internetu yra viena iš lyderių pasaulyje.
Per šį karantiną paaiškėjo, kad tautiečiai turi ir kitų gerų savybių. Tai veiklos lankstumas ir greitis. Pagal prisitaikymą dirbti nuotoliniu būdu paslaugų eksporto srityje Lietuva aplenkė kitas valstybes. Lietuvos gyventojai, turintys pagrindinius trečios industrinės revoliucijos darbo įrankius, kompiuterį ir internetą, gebantys dirbti ketvirtosios pramonės revoliucijos sukurtomis darbo priemonėmis, gali dirbti bet kurioje Lietuvos vietovėje ir parduoti dideliam, turtingam, bet aptingusiam pasauliui įvairių prekių, paslaugų, darbų, savo kūrybą ir idėjų.
Senovinės technikos muziejus Smalininkuose turėtų būti įdomus švietimo sistemai, istorikams, Vyriausybės atstovams ir politikams. Turime suprasti, kaip svarbu siekti mokslo pažangos, daug didesnį dėmesį skirti tiksliesiems mokslams ir naujų technologijų diegimui. Jos didina darbo našumą, skatina viešojo sektoriaus efektyvumą, sukuria didesnę pridėtinę vertę ir įgalina mokėti didesnius atlyginimus, pensijas, skirti daugiau lėšų švietimui, sveikatos apsaugai, kultūrai, socialinei paramai, infrastruktūrai ir kitoms sritims. Didžiulė padėka dr. Justinui Stoniui už ir toliau atliekamą prasmingą darbą, renkant ir išsaugant senovinius mechanizmus ateinančioms kartoms, už pagarbą inžinerinei minčiai, už geras profesinio orientavimo pamokas moksleiviams, už technikos raidos žinias, optimizmą, suteiktą turistams, už pagarbą talentingiems, kūrybingiems Mažosios Lietuvos ir Žemaitijos gyventojams.
Sigitas Mičiulis
Autorius yra Tauragės regiono plėtros tarybos narys, 2015–2019 m. – Tauragės rajono meras