Ištraukos iš prof. P. B. Šivickio dienoraščio. Parengė dr. Laima Petrauskienė
Įžanga
Pranciškus Baltrus Šivickis (1882–1968) yra vienas žymiausių XX a. Lietuvos zoologų. Jis – eksperimentinės zoologijos ir sistemingų tyrimų hidrobiologijos, malakologijos, parazitologijos bei pedobiologijos srityse pradininkas Lietuvoje. Apie jį yra išleistos penkios knygos. Apie paskutiniąją, išleistą 2020 m., skelbta ir „Mokslo Lietuvos“ šių metų balandžio 8 d. Nr. 7 (650).
Nors prof. P. B. Šivickio palikimas lyg ir neblogai ištyrinėtas, iki 2019 m. dar buvo likę neskelbtų jo dienoraščio fragmentų ir kitų populiarių rašinių. Jo dukra Ramona Šivickytė-Simokaitienė suskaitmenino visus šiuos rašinius, dalį jų jau išspausdino laikraščiuose „Kauno diena“, „Vilnis“. Kita dalis bus spausdinama žurnaluose „Rasupis“, „Naujoji Romuva“, „Šiaurietiški atsivėrimai“ ir kitur. Norėtume pasiūlyti kai kuriuos dienoraščio fragmentus ir „Mokslo Lietuvos“ skaitytojams.
Ši dienoraščio ištrauka rašyta 1952 m., hidrobiologinės ekspedicijos po tuometinio Stalingrado (dabar – Volgogrado) ir Vakarų Kazachstano sritis metu. Ekspedicija vyko kartu su TSRS Mokslų akademijos Ežerotyros laboratorijos mokslininkais. Į šią kompleksinę ekspediciją profesorius iš Lietuvos vyko jau antrą kartą. Pirmoji buvo surengta 1951 m. P. B. Šivickį į šias ekspedicijas, nuspėdami būsimas teigiamas pasekmes, rekomendavo akademikas Kazimieras Bieliukas (MA prezidiumo sekretorius) ir Romanas Žebenka (MA Žemės ūkio instituto direktoriaus pavaduotojas).
Kodėl reikėjo numatyti dar kažkokias pasekmes? 1948 m., kai buvo ideologizuojamas Lietuvos mokslas, P. B. Šivickis atsisakė pasmerkti genetikos pradininkus. Netgi išdrįso pasakyti iš Maskvos atvykusiems emisarams, kad Mendelis ir Morganas padarė labai daug ir dar reikia pažiūrėti, ką padarys T. Lysenka ir I. Mičiurinas. Už tai jis buvo išmestas iš darbo Vilniaus universitete, kaip netinkantis auklėti tarybinių studentų. Puiku, kad nepateko Sibiran, o gavo darbą Mokslų akademijos sistemoje. Tačiau kurį laiką P. B. Šivickio moksliniai darbai net nebuvo priimami į spaudą, o jis pats, nors ir turėdamas labai puikų mokslinį pasirengimą bei didelę organizacinę patirtį, buvo viso labo tik vyr. mokslinis bendradarbis. Po šių ekspedicijų, kurios formaliai buvo skirtos komunizmo statyboms Pavolgyje, jis lyg ir „nusiplovė“ disidento dėmes ir galėjo vėl kilti mokslinės karjeros laiptais.
dalyviai
Dienoraštis buvo rašomas beveik kiekvieną dieną ir apima 20 kompiuterinių (A4 formato) puslapių. Pateikiame tik kai kurias ištraukas, kurios galėtų būti įdomios plačiajam skaitytojų ratui – apie istoriją, gamtą, gyvūnus, miestus ir miestelius, kelius, kai kuriuos papročius ir kasdienę buitį. Nors mokslininkas į viską žiūri smalsiomis ir gamta besigėrinčiomis akimis, tačiau daug ką pastebi. Pavyzdžiui, kad žuvų vogimas iš kolūkiams priklausančių tvenkinių yra toks natūralus, kad net tvenkinių sargai tuo užsiima. Valgyklos – arba „good for nothing“, arba tik su 2 porcijomis kotletų, taigi tenka ir jose pirkti konservus. Apie šliuzų techniką kritiškai jis parašo draugo lūpomis anglų kalba, matyt, nenorėdamas, kad kas, įkišęs nosį į jo užrašus, greitai perprastų. Tik vienoje vietoje P. B. Šivickis desperatiškai sušunka: „Veidmainystė, veidmainystė ir dar veidmainystė!“ Jam su kitu lietuviu mokslininku tenka nakvoti palapinėje patvoryje, nes, atseit, viešbutyje nėra vietų, nors visi kiti ten vietų gauna. Nieko daugiau nepasako, bet, matyt, viešbutis nepriėmė jų kaip svetimtaučių. Aptiksime ir gana įdomaus papročio, kurį žinojome sovietmečiu, bet dabar jau primiršome, aprašymą. Tai pirkimas su „papildomu krūviu“ (rusiškai – „с нагрузкой“): pirkdamas tai, ko tau reikia, privalėjai nupirkti ir nereikalingų priekių, nes kitaip tau reikiamos prekės neparduotų.
Iš sudaryto žemėlapio, skaičiuojant tiesia linija, susidaro apie 5000 km. Suprantama, kad keliai nebuvo tiesūs, be to, kaip matyti iš žemėlapio aprašo, į kai kurias vietas buvo sugrįžta po kelis kartus. Buvo ir žiediniai maršrutai aplink ežerus ir tvenkinius, buvo ir klaidžiota, tad tikriausiai nuvažiuota 2–3 kartus daugiau kilometrų. P. B. Šivickis 1952-aisias buvo jau 70 metų, bet dar labai ištvermingas, stebinęs ekspedicijos dalyvius savo sveikata.
Kaip jau minėta, tekstą suskaitmenino R. Simokaitienė, spaudai ištraukas parinko ir paaiškinimus tekste įdėjo dr. Laima Petrauskienė, parašiusi ir šią įžangą. (Dienoraščio kalba – netaisyta, tik kai kur patikslinti vietovių pavadinimai arba asmenvardžiai pagal šių dienų vartoseną. Kelios sąvokos užrašytos taip, kaip įprasta pagal šių dienų rašybą.)
Dienoraščio fragmentai
Liepos 9 d. (1952 m.) nakvojome Annovkoje, Chrenovskio rajone. Nuo Bobrovkos ir toliau tekanti upė vadinasi Betiuk. Krupskajos vardu pavadinto kolchozo tvenkinys prileistas karpių. Jo pakraščiais prisėdę daugybė to paties kolchozo gyventojų meškeriojo tuos pačius savo karpius, svėrusius nuo 300 iki 500 gramų. Net tvenkinio sargas turėjo susigavęs tris nemažus karpius.
Annovskoje Selo pastatytas prieš 160 m. Vieno žinomųjų Orlovų duktė (Orlovai buvo Jekaterinos II patarėjai) šioje vietoje padarė didelę užtvanką. Tvenkinys apima keletą desėtkų hektarų ploto. Jo pakraščiais apgyvendino žmonių. Prie tų pirmųjų gyventojų prisidėjo naujų ir dabar visas tvenkinys apsuptas dideliu žiedu tipiškų šios srities rusams trobelių, kurios visos labai panašios viena kitai: prieangis, virtuvė, miegamasis kambarys. Be to, karvei ar kiaulei pastogė, kur susidedama ir pašaro žiemai. Šiuo metu tvenkinys prisipildė dumblų, vietoje tvenkinio pasidarė lėkšta, viksniais ar kitais augalais priaugusi didelė bala, kurioje plaukioja tūkstančiai įvairaus didumo ir įvairaus amžiaus žąsų. Niekur gal nėra tiek žąsų, kiek Annovkoje. Yra tai tikras žąsų kaimas.
Liepos 11 d. Po pietų apžiūrėjome Ilmenio ežerą. Jis seniau buvęs didelis, platus, bet dėl jo išdžiūvimo ir nusekimo, besikaitaliojančio su pakilimais, būta didelių jo didumo ir gilumo svyravimų. Dabar žymiai sumenkėjęs, bet dar palyginti su kitais šiose vietose esančiais ežerais, labai didelis. Beveik visi jo pakraščiai apžėlę medžiais, lendrėmis ir mažiau švendrais. Pačiame ežere labai daug abiejų rūšių vandens lelijų. Vandenyje veisiasi labai daug karosų, visi jie labai smulkūs, nespėja iki savo tinkamo didumo išaugti. Visokiais būdais juos gaudo. Ypačiai daug gaudo bučiais. Bučiais pristatyti pilni ežero pakraščiai. Juos apžiūri du kartus dienoje: rytą anksti ir pavakariais. Matėme kelis jų iškratytus pavakariais. Karosų daug, visi jie maži. Vienas kitas lynas ir pora chamsa (lot. Leucaspius delineatu, liet. saulažuvė). Tai ir viskas. Vėžių čia, kaip ir visur nuo pat Voronežo, atrodo, visai nėra.
Liepos 13 d. Rytas gražus, saulėtas. Šiandieną ruošiamės apleisti Pailmenio kaimą ir važiuoti Belyje Prudy link. Važiuojame keliu stepėmis. Nors važiuojame keliu ir kelias taisomas ir neblogas, bet mes retai jo tesilaikome. Mat ant tikrojo kelio vienur kitur yra duobučių, prieš kurias reikia mašiną prilaikyti. Mes važiuojame šalikeliu. Čia vienur kelias išvažinėtas, kitur ne, bet visur jis lygus – lygi pieva. Pieva taip išdžiūvusi, kad mašina nė kiek negrimzta. Net ir žemesnėse vietose, kur pas mus net su paprastais ratais sunkiai išvažiuotumei, čia važiuoji kaip niekur nieko, nors lijo net keletą dienų iš eilės.
O kokios pakelės gražios! Čia visur kolchozai ir tik retkarčiais pasitaiko sovchozai (liet. tarybiniai ūkiai). Taigi rėžių rėželių čia nėra, išskyrus miškų juostas, kurių čia yra įvairaus amžiaus ir įvairaus didumo. Vienur atrodo tik sudygusios tarp kitų javų, kur kiek didesnės, o dar kitur ir visai didelės. Jaunesnės pasodintos tarp javų, kurie gali būti įvairių rūšių. Čia kviečiuose, čia rugiuose, čia tarp saulėgrąžų, o kai kur net tarp bulvių ar cukrinių runkelių. Patys medeliai labai įvairuoja. Daugumoj pagrindines eiles užima ąžuolėliai, bet ne visur. Su jais konkuruoja ir kiti lapuočiai, ypač vadinamieji Kalifornijos klevai. Jų pakraščiais eina smulkesni medžiai – uosiai ir kiti, o pačiais pakraščiais – akacijos ar į jas panašūs kiti krūmokšniai. Atrodo, kad pirmiausia sodinami pagrindiniai medžiai, t. y. ąžuolai, o kiti sodinami tada, kai ąžuolai jau sudygsta.
Už miškų juostų prasideda laukai. Ir kokie laukai – marios, o ne laukai. Čia, kiek tik akis gali užmesti, plyti rugiai. Lygūs, geltoni, švaručiai, varpos ilgos, nusvirusios. Vienoje pusėje kelio – rugiai, kitoj pusėje kelio – taip pat rugiai, o pakelėmis iki rugių – stepių žolė, įvairių rūšių žolė ir dauguma jų žydi baltai. Visos pakelės baltuoja žiedų juostomis. Ten grikių laukai baltuoja kaip sniegas, ten bulvių laukai vienur žydi, o kitur dar tik ruošiasi žydėti. Ten kukurūzų, prosų (liet. sorų) ar kitų pas mus nesančių augalų laukai. O vienoje vietoje randame kelių dešimčių hektarų plotą liucernos, kuri kažin kodėl neatrodo taip gerai, kaip kiti javai – retoka. Mat liucerna, ypačiai pirmais metais, labai jautri piktžolėms; ypatingai ją lengvai nugali varpučiai, kurie, sykį įsigalėjusę, visą laiką ją stelbia.
Važiuojame dešimt, penkiolika, dvidešimt ar net daugiau kilometrų, ir tik štai mūsų vadas staigiai suka iš kelio. Mes iš karto žinome, kas atsitiko. Jis čia turi atsižymėjęs pas save, kad kur tai toje vietoje yra tvenkinys, o kartais jų yra net keletas. Jų gali būti įvairiose vietose: kartais prie išdžiūvusio upelio, kartais stepių dauboje. Dažniausiai dauboje.
O tos stepių daubos, daubos! Kokios jos įvairios, o kai kur ir baisios. Mat pavasariais, kai vandens daug laukuose, žemesnėse vietose renkasi vanduo. Jis čia renkasi ir teka toliau. Tekėdamas graužia žemę. Ir kaip dar griaužia. Kai kuriose vietose – praraja žemėje, susidariusi iki 10–15 metrų gilumos. Taip iš metų į metus graužiant ir plaunant vandeniui krantus, susidaro didesnė ar mažesnė dauba, o tokias daubas užtvenkus susidaro didesnis ar mažesnis tvenkinys. Vandeniui prisirinkus, dažniausiai pirmąjį pavasarį prileidžia jaunų karpiukų, paprastai, vienerių metų amžiaus. Kur tvenkinys ant upelio, tai pasilieka ir kitos žuvies, o tarp jos ir lydekų.
Karpiukus leidžiama įvairiais skaičiais, 10–20 ar net daugiau tūkstančių į vieną tvenkinį. Beveik visuose naujesniuose tvenkiniuose randama žuvis yra karpiai, o atnaujintuose ir senuose tvenkiniuose paprastai karpiai, karosai, lynai, o kai kur dar kilbukai ir kitos mažos žuvytės (lot. Leucaspius delineatus), kartais priedo dar ir mekšras (liet. kuoja). Naujuose tvenkiniuose ir bendrai visuose kituose vandenyse, lig šiolei tikrintuose Voronežo srityje, vėžių beveik niekur nerandama.
Senieji tvenkiniai yra įvairaus didumo ir įvairaus amžiaus. Vieni jų yra keleto dešimčių metų, bet yra ir tokių, kurie turi daugiau kaip pusantro šimto metų. Seniausias, kurį mes užtikome Voronežo srityje, yra Annovkos kaimo tvenkinys. Jo istorija yra žinoma, nes, jį užtvenkus, čia buvo apgyventi žmonės, tai yra prasidėjo kaimas, kuris ir dabar tebėra. Daugumos senųjų tvenkinių pakraščiai apstatyti gyvenamaisiais namukais. Kai kur tų namukų daug ir jie taip tvarkingai sustatyti, kad visas pakraštys namukais apribotas.
Liepos 14 d. Kolchozai labai nevienodi savo turtingumu. Laukai daugumoje, nors ir gražūs, nors prie kai kurių kolchozų galvijų bandos didelės ir prieauglio daug. Yra vietų, kur vietoj galvijų ganosi ožkų ir avių būriai. Ar tai pavienių, ar visuomeniškų, sunku pasakyti. Radome vieną, kuriame viena karvė tik ant dviejų ar trijų namų ir mes pieno pirkti negalėjome.
Dėl karpių. Vieną tvenkinį radome, kuriame pernai buvo prileista karpiukų, šį metą jie priaugo iki pusės kilogramo ir juos visas kaimas gaudo per dienas. Juos gaudo meškerėmis. Pamatę mus, greitai išsiskirstę nuėjo namo.
(Tęsinys – kitame numeryje)