Botanikos mokslo istoriografijoje pirmosios knygos apie Lietuvos teritorijoje augusius augalus minimos XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje.
Jos neatsiejamos nuo mokslo institucijų Vilniuje veiklos. Pirmąjį augalų sąvadą „Flora Litvanica inchoata“ (1781–1782) publikavo prancūzų kilmės medikas, gamtininkas Jeanas Emanuelis Gilibert’as, 1781–1783 m. dirbęs Vilniaus vyriausiojoje mokykloje, įkūręs Gamtos mokslų katedrą ir Botanikos sodą, dėstęs gamtos mokslus.
J. E. Gilibert‘ui priklauso ir antrasis labai svarbus Lietuvos augalams skirtas veikalas, kurį jis publikavo jau gyvendamas Lijone, – „Exercitia phytologica“ (1792). Knygoje išvardinta daugiau nei 1200 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) augalų, jie lyginami su augančiais Lijono apylinkėse. Vėlesnius augalų sąvadus publikavo senojo Vilniaus universiteto gamtininkai. Stanisławas Bonifacas Jundziłłas – Vilniaus vyriausiosios mokyklos ir Imperatoriškojo Vilniaus universiteto profesorius, rūpinęsis gamtos mokslais 1798–1824 m. S. B. Jundziłłui priklauso du veikalai: „Opisanie roślin w Prowincyi W.X. Litewskiego, naturalnie rosnących, wedlug układu Linneusza…“ (1791) ir „Opisanie roślin litewskich, wedlug układu Linneusza…“ (1811), kuriuose aprašyti Lydos, Ščiučino ir Vilniaus vietovių augalai.
Vėliau į Lietuvos augalų tyrimus įsitraukė Imperatoriškojo Vilniaus universiteto profesorius botanikas Józefas Jundziłłas. Nuo 1823 iki 1832 m. jis vadovavo Botanikos katedrai ir Botanikos sodui. Botanikos mokslo raidai Lietuvoje J. Jundziłło veikla yra ypač reikšminga – jis pirmasis, tirdamas augalus, apkeliavo didelę dalį dabartinės Lietuvos teritorijos. Šios ekspedicijos tyrimų duomenis paskelbė XIX a. leistame periodiniame leidinyje „Pąmietnik farmaceutyczny“. 1830 m. Vilniuje buvo išleista J. Jundziłło knyga „Opisanie roślin w Litwie, na Wołyniu, Podolu i Ukraine dziko rosnących, iako i oswoionych podług wydania szesnastego układu roślin Linneusza“.
Iki Vilniaus universiteto uždarymo 1832 m. ir Vilniaus medicinos chirurgijos akademijos uždarymo 1842 m. botaninius tyrimus vykdė Imperatoriškojo Vilniaus universiteto farmacijos profesorius Johanas Friedrichas Volfgangas ir Imperatoriškojo Vilniaus universiteto, vėliau Vilniaus medicinos chirurgijos akademijos adjunktas Stanisławas Batys Gorskis. Visi minėti botanikos darbai buvo publikuoti iki 1835 m. Tuo laikotarpiu Vilniaus universiteto profesorių pastangomis šios krypties tyrimai buvo plėtojami ne tik dabartinėje Lietuvos, bet ir visoje buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje. Jie atitiko to meto botaninių tyrimų Europoje lygį.
Deja, tolesnę botanikos mokslo plėtotę Lietuvoje, įskaitant ir knygų apie augalus leidybą, lėmė mokslo vystymuisi nepalankios istorinės sąlygos. Po 1830–1831 m. Lietuvos ir Lenkijos sukilimo prieš Rusijos caro valdžią, 1832 m. buvo uždarytas Imperatoriškasis Vilniaus universitetas, palikti veikti tik du fakultetai – Medicinos ir Teologijos. Medicinos fakultetas buvo pertvarkytas į Vilniaus medicinos chirurgijos akademiją. Po dešimties metų, 1842 m., dėl nuolatinių politinių neramumų Rusijos caro valdžia uždarė ir Vilniaus medicinos chirurgijos akademiją, ilgiems metams palikdama dabartinę Lietuvos teritoriją be mokslo ir kultūros institucijos.
Nuo to laiko iki pat 1922 m., kol buvo atkurtas Lietuvos universitetas, nuoseklių augalų tyrimų Lietuvos teritorijoje nebuvo. Šiek tiek duomenų pasirodydavo carinės Rusijos tyrėjų darbuose. Kažkiek augalų tyrimai ir švietimas apie juos plėtojosi mėgėjų tyrinėtojų dėka. Apie augalus ir jų praktinį vartojimą rašė Laurynas Ivinskis, Simonas Daukantas. Ryškesnis yra pranciškonų vienuolio, dirbusio Kretingos parapijinės mokyklos mokytoju, o laisvu nuo tarnystės metu rinkusio augalus, Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos veikalas „Botanika, arba Taislius Auguminis“, parašytas 1845 m., išspausdintas leidinyje „Dirva“ (Šenande, JAV) 1900 m.
Botaninių veikalų leidyba Vilniuje sustojo ilgiems dešimtmečiams, todėl 1908 m., po ilgo leidybinio sąstingio, neinstituciniu Lietuvai laikotarpiu Vilniuje išleista Kazimierzo Szafnagelio knyga „Briologiniai užrašai“ (Zapiski bryologiczne) buvo malonus netikėtumas. Netikėta buvo dar ir tai, kad ji buvo skirta samanoms. Iki tol ši augalų grupė, nors ir labai svarbus įvairių ekosistemų elementas, dėl sudėtingo pažinimo gana retai rasdavo vietą senojo Vilniaus universiteto gamtininkų leidiniuose. Iš XIX a. gamtininkų samanomis profesionaliau domėjosi tik Józefas Jundziłłas, periodiniuose leidiniuose „Pamiętnik farmaceutyczni“ ir leidinyje apie Lietuvos, Volynės, Podolės ir Ukrainos augalus (1830) aprašęs 158 samanų rūšis. Dabartiniai botanikai K. Szafnagelio knygą labai vertina, įvardindami ją kaip pirmąjį žingsnį į specialiuosius briologinius tyrimus, svarbius regionų briologinei įvairovei pažinti.
Kas lėmė, kad po daugiau nei šešiasdešimt metų, nepasirodžius nė vienai mokslinei knygai apie Lietuvos augalus, buvo išleista būtent samanoms skirta knyga? Kas buvo šios knygos autorius, mažai Lietuvoje žinomas Kazimierzas Szafnagelis?
K. Szafnagelis yra žinomas kaip Kušlėnų dvarelio Ašmenos rajone savininkas. Jis buvo vokiečių pirklių palikuonis, gimė 1858 m. kovo 3 d. Berdyčive (Baltarusija). Kai tėvas po 1863 m. sukilimo buvo ištremtas į Sibirą, juo rūpinosi teta iš Anopolio. Šaltiniai mini, kad jo teta buvo kilusi iš Radvilų giminės. Yra žinomas tik vienas dvaras Anopolyje (lenk. Annopol), Minsko rajone Baltarusijoje, priklausęs Radviloms. Kita vertus
K. Szafnagelis mokėsi Varšuvos realinėje gimnazijoje, o vietovė, vadinama Anopoliu, yra ir Varšuvos mieste. Mūsų nuomone, jaunojo K. Szafnagelio globėja gyveno ne Varšuvoje, o Anopolio dvare, kur, greičiausiai, prabėgo jaunojo Kazimierzo vaikystė iki mokslų gimnazijoje pradžios.
Aukso medaliu baigęs Varšuvos realinę gimnaziją, būdamas aštuoniolikos metų, 1875 m. jis įstojo į Rygos politechnikos institutą. Studijų metais K. Szafnagelis buvo aktyvus lenkiškų organizacijų (Idealistų būrelio ir akademinės jaunimo korporacijos „Arkonia“) narys. 1880 m. baigė Rygos politechnikos instituto Chemijos skyrių. Į Ašmenos kraštą K. Szafnagelis sugrįžo jau XIX a. pabaigoje. Vėliau su žmona įsikūrė Kušlėnuose.
K. Szafnagelis domėjosi literatūra, botanika, žemės ūkiu, buvo aktyvus Ašmenos ir Vilniaus krašto kultūrinio ir socialinio gyvenimo dalyvis. 1907 m. dalyvavo steigiant Vilniaus mokslo bičiulių draugiją, 1918 m. – Baltarusių mokslo draugiją, buvo pirmasis jos valdybos pirmininkas. K. Szafnagelis skelbė socialinius politinius straipsnius Vilniuje leistuose laikraščiuose „Kurier Litewski“ ir „Kurier Wileński“, palaikė žemės ūkio būrelių ir kitų organizacijų veiklą. Daugiau informacijos apie K. Szafnagelį galima rasti Ašmenos krašto miesteliams ir dvarams skirtame tinklalapyje (http://oszmianszczyzna.pl/strona_kuszlany_szafnagel.html).
Lietuvių istorikai (Ilgiewicz, 2005, 2008, 2019), tyrinėję Vilniaus mokslo bičiulių draugiją, bei Lietuvos valstybės istorijos archyvo Vilniaus mokslo bičiulių draugijos fondo dokumentai dažnai K. Szafnagelį mini draugijos veikloje. Išlikusiuose Vilniaus mokslo bičiulių draugijos steigimo dokumentuose jo pavardė minima kartu su pagrindiniais draugijos steigėjais – Ludwiku Abramowicziumi, Władysławu Zahorskiu, Ludviku Czarkowskiu, Janu Kurczewskiu ir kitais. Šios draugijos nariu K. Szafnagelis buvo nuo pat jos įsteigimo 1907 m., o 1910 m. jam suteiktas draugijos garbės nario statusas.
Vilniaus mokslo bičiulių draugija, kaip ir dauguma mokslo draugijų, susikūrusių XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, sau kėlė veiklos tikslus: puoselėti mokslo žinias, lenkų kalbą ir literatūrą, etnografiją, istoriją, ekonomiką. Nors savo veikla ji stengėsi išsaugoti lenkišką Lietuvos kultūros paveldą, šiuo metu draugija vertinama kaip atlikusi didelį kultūrinį darbą, sukaupusi didelę biblioteką, rankraštinius ir muziejinius fondus (Ilgiewicz, 2005, 2008, 2019).
Draugija daug dėmesio skyrė muziejinių eksponatų kaupimui, kurie buvo skirstomi į atskirus skyrius, jiems prižiūrėti buvo paskirti už juos atsakingi asmenys. Vienas iš draugijos uždavinių buvo tirti krašto gamtą: zoologiniai, botaniniai, mineralogijos, paleontologijos eksponatai buvo kaupiami muziejaus Gamtos skyriuje. Už botanikos eksponatus buvo atsakingas K. Szafnagelis.
Literatūros šaltiniai rodo, kad, be Vilniaus mokslo bičiulių draugijos, K. Szafnagelis aktyviai dalyvavo Žinių akademijos Krokuvoje Matematikos-gamtos skyriuje veikusioje Fiziografinės komisijos veikloje, kuri buvo įsteigta 1865 m. Krokuvos mokslo draugijoje, po jos pertvarkymo į Krokuvos žinių (mokslų) akademiją 1872 m. (nuo 1919 m. – Lenkijos žinių (mokslų) akademija) veikė šios akademijos sudėtyje.
Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios 1939 m. Fiziografinė komisija buvo vienintelė mokslinė institucija Lenkijoje, vykdanti išsamius gamtos tyrimus. Komisijos veikla buvo įvairialypė, jos struktūrą sudarė daug sekcijų: meteorologijos, chemijos, geologijos, botanikos, zoologijos, žemės ir miškų (Fedorowicz, 1971; Kohler, 2015). Tuo metu, kai komisijoje dirbo K. Szafnagelis, jos nariais buvo žymūs lenkų mokslininkai. Tarp jų – Lvovo universiteto profesorius, žinomas geobotanikas Antonis Rehmanas, Jogailos universiteto profesorius, floristas Józefas Rostafińskis („Rocznik Akademii umiejętności w Krakowie“, 1910–1911).
Bendras darbas su žymiais augalų tyrinėtojais be jokios abejonės reikalavo plataus išsilavinimo botanikos srityje, todėl nenuostabu, kad K. Szafnagelis turėjo profesionalių botanikos žinių: kaip rinkti herbariumą ir aprašyti augalus, kokios buvo pagrindinės XX a. pradžioje vyravusios botanikos tendencijos. Šios žinios padėjo jam tvarkyti Vilniaus mokslo bičiulių draugijos Gamtos skyriaus botanines kolekcijas, kurių dalį sudarė jo paties surinktas herbariumas.
Jau po K. Szafnagelio mirties 1923 m. Vilniaus mokslo bičiulių draugijos muziejus buvo reorganizuotas. 1928 m. buvo nutarta atsisakyti Gamtos skyriaus, visus draugijos saugotus eksponatus perduodant Stepono Batoro universitetui, kuris veikė Vilniaus krašte (1919–1939). Vėliau gamtinės kolekcijos ir rankraščiai, susiję su gamtiniais objektais, pateko į dabartinio Vilniaus universiteto herbariumo ir Zoologijos muziejaus bei Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos rinkinius, todėl dabartinis Vilniaus universiteto herbariumas turi K. Szafnagelio samanų rinkinį.
Šiuo metu išlikusi jo samanų kolekcija Vilniaus universiteto herbariume su tiksliai nurodytomis augalų radavietėmis, profesionaliai parašyta knyga „Briologiniai užrašai“ ir žinoma veikla mokslinėse draugijose neleidžia abejoti K. Szafnagelio, kaip botaniko, kompetencija. Įdomu yra tai, kad jo knyga skirta ne iki šiol plačiai tyrinėtiems induočiams augalams, bet samanoms. Knygos „Briologiniai užrašai“ įvade K. Szafnagelis atkreipia dėmesį, kad iki šiol, t .y. iki jo knygos publikavimo 1908 m., Lietuvoje buvo skiriama mažai dėmesio kriptogaminiams (sporiniams) augalams, senojo Vilniaus universiteto gamtininkai nepakankamai domėjosi šia augalų grupe.
Tiesa, K. Szafnagelis pripažįsta, kad sporinių augalų tyrimas yra sudėtingesnis nei žiedinių, jiems atpažinti reikia specialių įgūdžių, todėl jų rūšių nustatymas užima daugiau laiko. Tačiau, jo nuomone, tai nepateisina, kad mūsų krašte samanų tyrimai yra apleisti, nes kitose Vakarų Europos šalyse – Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir Skandinavijoje, jos XX a. pradžioje buvo gana gerai ištirtos. Jis pabrėžia, kad Vakarų Europoje samanų tyrimo srityje dirba ne tik profesionalūs botanikai, bet ir mėgėjai – mokytojai, gydytojai, vaistininkai.
K. Szafnagelio požiūriu, visi, kas mėgsta pasivaikščioti gamtoje, galėtų prisidėti prie šio kilnaus darbo – kaupti ir tyrinėti krašto gamtos turtus. Jis pabrėžia, kad samanos – gausiai beveik kiekviename žemės plotelyje paplitę augalai, o tam tikrose buveinėse, pavyzdžiui, pelkėse, aukštikalnėse, jos dominuoja. Pasak K. Szafnagelio, samanos yra paplitusios beveik visose ekosistemose: miškuose, pievose, šaltiniuotose vietose, pelkėse, pakelėse, ant riedulių, net ant šiaudinių stogų ir tvorų. Taigi jų paieška nėra sudėtinga, be to, ir herbariumo rinkimas bei vėlesnis tyrimas nesukelia daug rūpesčių. Drėgnus pavyzdžius galima išdžiovinti ir ilgą laiką laikyti, kai reikia, sudrėkinti ir jie atgaus pirminę išvaizdą.
Toks entuziastingas samanų tyrimo būtinumo ir pačių augalų aprašymas buvo paskatinimas plačiajai visuomenei domėtis samanomis. Duomenis knygai K. Szafnagelis rinko 20 metų. Kaip pats pažymi „Briologiniuose užrašuose“, planavo juos publikuoti periodinėje spaudoje, Lenkijoje leistame leidinyje „Pamiętnik Fiziograficzny“, tačiau, susiklosčius teigiamoms aplinkybėms, pavyko išleisti atskirą knygą, kuri buvo pirmasis Vilniaus mokslo bičiulių draugijos leidinys.
„Briologiniai užrašai“ – labai informatyvi knyga. Istoriniu požiūriu joje pateikta medžiaga supažindina su to meto svarbiausia briologine literatūra: bendrajam samanų pažinimui K. Szafnagelis nurodo Kazimierzo Filipovicziaus populiariai parašytą pažintinę knygą apie samanas (1884), Paulo Kummerio (1880) knygą apie darbą mikroskopu.
XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje gamtos istorijos objektų tyrimai Vakarų Europoje buvo labai populiarūs, ekskursijas gamtos objektams tyrinėti organizuodavo įvairios mokslinės draugijos ir būreliai. Taigi, jo pateikta literatūra plačiąją visuomenę supažindino su samanomis ir jų tyrimo metodika, paskatindama domėtis šiais augalais. Samanų apibūdinimui K. Szafnagelis rėmėsi žinomų briologų Juliuso Milde‘ės (1869), Ferdinando Cohno (1876), Gustavo Karlo Girgensohno (1860), C. A. Heugelio bei Tytuso Chałubińskio veikalais, tarp jų kaip svarbiausią išskyrė „Synopsis Muscorum Europaeum auctore W. ph. Schimper, Ed. 2. Stuttgartiae“ (1876).
Pagal šį veikalą „Briologiniuose užrašuose“ pateikti lotyniški samanų vardai, jų sistematinė padėtis. Prie lotyniškų augalų vardų K. Szafnagelis pateikia ir lenkiškus. Dalį lenkiškų vardų K. Szafnagelis panaudojo iš J. Jundziłło veikalo apie Lietuvos, Volynės ir Podolės augalus (1830), tačiau dvigubai tiek vardų jis pasiūlė pats, kai kurie iš jų ir dabar naudojami lenkiškoje briologinėje literatūroje.
Knygoje pateikta septyniose teritorijose – Vilniaus ir Minsko aukštumose, Belovežo girioje, Berdyčivo ir Žytomyro (Volynė, dabartinė Ukraina), Kuzmynčyko ir Ivachnivcių (Podolė, dabartinė Ukraina), Pilavos, Vilgos ir Otvocko (prie Vyslos, dabartinė Lenkija), Šydlovo (Petrakavo gubernija, dabartinė Lenkija) ir Milejuvo (Liublino gubernija, dabartinė Lenkija) apylinkėse – augančių samanų įvairovės apžvalga.
Įdomu yra tai, kad visą teritoriją K. Szafnagelis traktavo kaip vieną visumą, kurioje buvo pasirinkti tipingiausi landšafto elementai. Buvo tiriama Bekešo, Pilies ir Kalvarijų kalvų Vilniuje bei Žiupronių, Kušlėnų, Krėvos, Kovalevo ir kitų kalvų dabartinėje Baltarusijos teritorijoje brioflora. Tyrimai apėmė Neries (Vilijos), Vilnelės, Ašmenos, Sikun (intakai Kušlanka ir Viercholanka), Ušos, Berezinos ir Ptičės upių bei Naručio, Scierių ir keleto mažesnių ežerų bei jų pakrančių samanų įvairovę. Medžiaga buvo renkama įvairių tipų pelkėse (žemapelkėse, aukštapelkėse, raistuose) ir miškuose (spygliuočių ir lapuočių, sausuose ir šlapiuose), specialus dėmesys buvo skiriamas dirbamų laukų, dirvonų, pakelių ir griovių brioflorai. Dėl išskirtinių ekologinių sąlygų atskirai buvo tiriama riedulių brioflora.
Taigi, K. Szafnagelis pirmą kartą briologinių tyrimų, kurie apėmė dabartinę Lietuvos teritoriją, istorijoje taikė tam laikotarpiui mokslinius tyrimų vietų parinkimo principus. Remdamasis tuometine rūšių samprata, savo „Briologiniuose užrašuose“ botanikas mėgėjas K. Szafanagelis nurodo 239 samanų rūšis, iš kurių Vilniaus ir Minsko aukštumų regionui priklauso 209 samanų rūšys. Knygą K. Szafnagelis užbaigia apgailestaudamas, kad vieno žmogaus jėgų nepakanka ištirti didelę Lietuvos ir Baltarusijos briofloros įvairovę, tam reikėtų nemažos tyrėjų grupės. Ir linki šią veiklą tęsti jaunimui.
Kartais atsitiktinumo dėka vieno žmogaus domėjimasis tam tikra mokslo sritimi gali lemti labai svarbius dalykus mokslo ir kultūros raidoje. Dabartiniu požiūriu
K. Szafnagelio knyga „Briologiniai užrašai“ užima labai svarbią vietą botanikos mokslo istorijoje, kaip įspūdingas reiškinys regionų floros tyrimuose. Tačiau ji yra reikšminga ir kitomis prasmėmis: kaip svarbus įvykis kultūros raidoje, nes buvo išspausdinta XX a. pradžioje, kai Lietuvoje neveikė mokslo institucijos, ir kaip socialinis reiškinys, nes skatino jaunimą ir plačiąją visuomenę domėtis regioniniais gamtos tyrimais.
Projektui „Botaninių tyrimų XIX ir XX amžių sandūroje šaltiniai. K. Szafnagelio „Zapiski bryologiczne“ ir herbariumas“ finansavimą skyrė Lietuvos mokslo taryba, sutarties Nr. S-LIP-19-62.
Dr. Aurika Ričkienė, dr. Ilona Jukonienė
Autorės yra Gamtos tyrimų centro mokslo darbuotojos