Pradėjusi geologijos studijas Vilniaus universitete 2010-aisiais, po mėnesio iš jo pabėgau, nes tiek draugai, tiek ir kai kurie šeimos nariai šaipėsi, kad „moksliukė“ pasirinko tokią specialybę, į kurią stoja tik tie, kurių nepriėmė kitur.
Jie juokavo, kad, baigusi studijas, eisiu „žemės kasinėti“. Vis pabendraudama su pažįstamais geologais Lietuvoje, mačiau, kad situacija čia nesikeičia: mokslas nevertinamas, o finansavimo moksliniams tyrimams nuolat trūksta. Tačiau, per pastaruosius kelerius metus išryškėjus Lietuvos pažangai, padarytai kai kuriuose sektoriuose, atsirado viltis, kad pokyčiai vis tik įmanomi. Karantino metu, kai dirbama iš namų, buvo proga sugrįžti į Lietuvą ir pasidairyti iš arčiau.
Vaikystės svajonė, iš kurios nesišaipė Jungtinėje Karalystėje
Geologija buvo mano tikrasis pasirinkimas. Dar nuo penkerių kolekcionavau akmenukus. Mokykloje įvairiausius žetonus ar kortas mainiau į įdomesnius mineralus, o po pamokų su geografijos mokytoja analizuodavome juos per lupą ir bandydavome atspėti jų kilmę. Geografija Lietuvoje – artimiausias dalykas geologijai, todėl ir Česlovo Kudabos rengiamose olimpiadose dalyvaudavau kasmet. Ir į jaunųjų turistų klubo veiklą buvau įsitraukusi. Su jo nariais važiuodavome į keliones po kalnus (pavyzdžiui, Krymo). Didžiausio palaikymo sulaukiau iš savo geografijos mokytojos ir mamos, kuri mus, keturias dukras, visada skatino siekti, ką sako širdis.
Pabėgusi nuo įvaizdžio „geologas – žemių kasinėtojas“, Jungtinėje Karalystėje atsidūriau didesniame bendraminčių rate. Čia jau turėjau ne vieną mokytoją entuziastę, bet visą aukštai vertinamų geologų bendruomenę. Jungtinės Karalystės mokyklose geologija yra net atskiras mokymo dalykas. Bakalauro studijas užbaigiau Daramo universitete (angl. Durham University), o magistrantūros ir doktorantūros – Lidse (angl. University of Leeds), kur mano potencialą pastebėjo labai įtakingas profesorius Q. J. Fisher. Jis apsiėmė mane mokyti ir finansavo visus darbus, kartodamas, kad nori kažkam palikti savo vietą, o per visą karjerą esą nebuvo sutikęs darbštesnio žmogaus.
Tai man suteikė jėgų patikėti savimi. Studijuodama vaikščiojau į visus mokslo rėmėjų susitikimus. Profesorius į savo kabinetą pasikviesdavo supažindinti su kiekvienu nauju svečiu, atvykusiu iš užsienio ar Jungtinės Karalystės kompanijų, siuntė į daugybę konferencijų. Lauko darbus mėnesių mėnesiais atlikinėjau visoje Europoje ir net JAV. Šio profesoriaus dėka įgijau galimybę prisidėti prie labai svarbios tarptautinės konferencijos (FTS, EAGE) organizavimo, jos pravedimo ir specialaus mokslo leidinio parengimo.
Iškart po doktorantūros profesorius
Q. J. Fisher pasamdė mane dirbti savo kompanijoje. Padėjau jam vykdyti konsultacinę veiklą. Šių metų gegužę jis „paskolino“ mane Lidso universitetui, nes šis priėmė sprendimą nutraukti tyrimus, siejamus su naftos išgavimu, ir pereiti prie atsinaujinančių energijos šaltinių tyrimų. Buvau pakviesta prisijungti prie Geoenergijos reformos projekto tarybos, įpareigotos vykdyti šį planą. Turėjome rasti strategiją, kaip pritaikyti turimą akademinės bendruomenės potencialą ir jos įgūdžius prie visiškai naujų tyrimų krypties. Reikėjo išsiaiškinti, kaip ją parengti ir apmokyti; kokie potencialiausi projektai, kuriuos vykdydamas Lidso universitetas gali sukurti pridėtinę vertę ir pritraukti tiek valstybinį, tiek tarptautinį finansavimą; kokie tyrimai yra būtiniausi ir labiausiai prisidėtų prie šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio sumažinimo; kokie galimi praktiniai dekarbonizacijos technologijų pritaikymo būdai Jorkšyro (angl. Yorkshire) regione. Pavyzdžiui, ieškojome perspektyvų panaudoti šiltą vandenį, užpildžiusį apleistas anglies kasyklas. Lig šiol ten dirbu ir turėčiau dar kurį laiką dirbti, tačiau, grįžusi į Lietuvą, susimąsčiau, kad galbūt tokių reformų čia reikėtų dar labiau.
Požiūris į mokslą Jungtinėje Karalystėje
Jungtinėje Karalystėje universitetai – labai vertinami. Jie yra prisitaikę prie paklausos, todėl juos dosniai finansuoja pramonė. Tiek vyriausybė, tiek pramonės kompanijos itin vertina mokslininkų nuomonę ir su jais konsultuojasi. Todėl universitetai ten klesti. Į juos plūsta studentai iš viso pasaulio, siekiantys įgyti gerą išsilavinimą. O tai papildomai prisideda prie šalies ekonomikos. Stiprūs universitetai – stipri, pasaulyje žinoma valstybė. Kas labiau, nei nauji atradimai ir pasiekimai, gali išaukštinti valstybės vardą?
Ši sritis Lietuvoje – labai apleista. Išimtis – tik kelios nišos tarp biologų ar chemikų, su kuriais dėl finansavimo sunku konkuruoti kitų, mažų tyrėjų grupėms. Bene viena iš prasčiausiai besilaikančių mokslininkų grupių yra geologai. Lietuvoje jų – vos saujelė, o ir tyrimų temos – skurdžios, menkai pritaikomos.
Grįžusi į Lietuvą, bandžiau išjudinti tiek mokslo institutus, tiek įvairias asociacijas, tiek individualius asmenis, norėdama išsiaiškinti, koks Lietuvos planas įgyvendinti prieš ketverius metus pasirašyto Paryžiaus susitarimo (angl. Paris Agreement) metu iškeltus reikalavimus dėl klimato atšilimo. Supratau, kad planai šioje srityje yra labai riboti. Daugiausia dėmesio skiriama vėjo jėgainėms ir sekliajai geotermijai bei, kaip dauguma sako, biokurui, kuris iš tikrųjų net nėra visiškai atsinaujinantis gamtos šaltinis. Anglies dvideginio laidojimas žemės gelmėse yra uždraustas. Net vienintelė Lietuvoje veikusi ir giliuosius geoterminius išteklius bandžiusi naudoti jėgainė „Geoterma“, tiekusi šiltą vandenį Klaipėdai, šiuo metu užkonservuota. Dar 2008 m. įvykusioje konferencijoje „ENGINE” buvo pasiūlyta šią jėgainę paversti moksline laboratorija, tačiau tai liko tik kalbomis.
Dabar dekarbonizacija yra „karšta“ tema, todėl apie visus atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimo projektus plačiai kalbama ir rašoma. Visos naujienos apie juos įdėmiai sekamos. Tai vyksta todėl, kad pasaulyje dar labai trūksta žinių tiek apie radioaktyvių medžiagų, tiek apie anglies dvideginio saugojimą žemės gelmėse, tiek apie geoterminės energijos išgavimą. Kiekviena jėgainė, ar ji būtų ekonomiškai ar neekonomiškai eksploatuojama, atneša vis naujų žinių, pamokų ir patirties. Kaip 2012 m. teigė „Geotermos“ jėgainės inžinierius Edmundas Paplauskas, tuo metu laikinai ėjęs jos direktoriaus pareigas: „Geoterma“ gali patarti, ko nereikia daryti ir ką reikia daryti. Esame mušti ir lupti.”
Todėl dabar – puikus metas vykdyti dekarbonizacijos tyrimus ir investuoti į šią sritį. Ne vien todėl, kad ateityje būtume nepriklausomi nuo iš užsienio importuojamo kuro, bet ir todėl, kad pasaulis atkreiptų į mus dėmesį. Tiek mes, tiek kitos šalys mokosi iš klaidų. Visi prisidedame prie naujų technologijų, prie geresnio rytojaus. Kartu visi ir taisome pačių padarytas klaidas, mažiname mūsų veiklos sukeltą žalą. Net ir tokio masto, kaip antropogeninis klimato atšilimas.
„Geoterma“ buvo pradėta statyti daugiau nei prieš 20 metų. Nuo to laiko labai patobulėjo technologijos. Sužinota daug naujo. „Geotermos“ gręžinio gylis (1135 m) ir išgauta geoterminio vandens temperatūra (~30 °C) dabar atrodo juokingi. Gaminant šiltą vandenį, žemės gelmių šiluma sudarė tik 40 proc. 60 proc. šilumos buvo gaunama, naudojant gamtines dujas (šildant išgautą vandenį iki 70 °C). O tai buvo visiškai neekonomiška.
Aukštos temperatūros vanduo ir elektra dabar gali būti išgaunami iš stimuliuotos geoterminės sistemos, leidžiančios eksploatuoti žemės šilumą iš kristalinių uolienų, slūgsančių net 4–5 km gylyje, taip pat ir iš vadinamųjų „superkritinių skysčių telkinių”, kur išgaunama energija padidėja bent 10 kartų, lyginant su tradiciniais telkiniais, dėl ypatingų vandens ir pačių telkinių savybių, įgyjamų, kai temperatūra pasiekia daugiau nei 374 °C, o slėgis viršija 221 barą.
Išnaudokime unikalias Lietuvos galimybes
Geoterminė energija daro labai minimalų poveikį aplinkai, priešingai nei kitos atsinaujinančių energijos šaltinių technologijos, tokios kaip hidroelektrinės ar vėjo jėgainės. Jiems įtakos neturi sezoniniai, dienos ir klimato pokyčiai. Lietuvos gelmėse aukšta temperatūra yra daug arčiau nei kitose Rytų Europos platformos šalyse. Su Klaipėdos jėgainėje jau įgyta patirtimi ir geotermine anomalija, esančia Vakarų Lietuvoje, mes esame ypač geroje padėtyje. Galime iškelti Lietuvą tarp pirmaujančių šioje srityje ir gerokai padidinti alternatyvių energijos šaltinių panaudojimą, taip stipriai prisidėdami prie klimato kaitos mažinimo.
Jau turime vieną iš greičiausių internetų pasaulyje, pirmaujame lazerių tyrimuose. Parodykime ir savo „žaliąjį“ veidą. Neapleiskime ir „Geotermos“ jėgainės, ji – mūsų turtas. Užsienyje tokios mokslinės laboratorijos yra labai siekiamos, o jas turint, galima lengviau gauti finansavimą. Pavyzdžiui, „GeoRDIE“ jėgainė, perduota šios srities tyrimus vykdančiam Niukaslo universitetui (angl. Newcastle University), tapo sensacija Jungtinėje Karalystėje, pritraukusi daug finansavimo šaltinių ir labai sustiprinusi šio universiteto prestižą.
Galima svarstyti ir pasiūlymą gilinti „Geotermos“ gręžinius, kad vietoj 30 °C išgautume bent 70 °C temperatūros vandenį.
Nenuvertinkite geologų. Jūs važinėjate automobiliu, varomu benzinu, deginate dujas, šildydami vandenį arbatai. Ne kas kitas, kaip geologai, sugalvojo, kaip tai surasti ir išgauti iš žemės gelmių. Geologai parodė, kad ir radioaktyvias medžiagas, kurių turi bene kiekviena šalis, galima saugiai laikyti žemės gelmėse.
Gyvename Žemėje, su beribiais ištekliais, esančiais po mūsų kojomis. Lietuvoje mes galbūt matome tik jos paviršiaus „žemes“, bet šios „žemės“ gilyn tęsiasi ištisus kilometrus. Naudokime jas. Naftos produktus daugiausia importavome, bet dabar galime įkinkyti žemės šilumą iš po savo kojų. Perspektyvos čia – milžiniškos, tereikia suteikti Žemei ir geologams naujų galimybių. Ne vieną, ne dvi ir patikėti jais. Reikia tik plataus strateginio požiūrio.
Dr. Ieva Kaminskaitė