Senovinės technikos muziejus savo eksponatų gausa ir veikla žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir tarp turistų, atvykstančių iš užsienio.
Tai suvokiame iš sparčiai didėjančios jų gausos. Nors oficialiai muziejui, įregistruotam kaip viešoji įstaiga, eina tik šešioliktieji metai, bet jo ekspozicijos buvo pradėtos rodyti lankytojams prieš dvidešimt metų. Muziejuje jau baigiama užpildyti ketvirtoji atsiliepimų knyga. Šiose knygose – tiek Lietuvos, tiek iš įvairių pasaulio šalių apsilankiusių turistų įspūdžiai ir padėkos.
Tačiau iš tikrųjų mūsų muziejus sukurtas ir veikia tarsi saviveikliniu lygmeniu. Neseniai vienas čia apsilankęs valdininkas jį pavadino privačiu verslo objektu, taip sulygindamas jo veiklą su kokiu kioskeliu ir net bandydamas įžiūrėti tariamų pažeidimų. Žinoma, tai parodė, kad šis valdininkas ne tik nesuvokia muziejininkystės esmės, bet ir nesupranta šio muziejaus tarptautinės reikšmės.
Technikos muziejai turi pasižymėti įvairove ne tik dėl savo eksponatų gausos, ką mes jau turime, bet ir atskleisti jų reikšmę, vedant edukacinius užsiėmimus, įkūrus prie muziejaus amatų centrą, o jo padaliniuose mokant amatų, ne tik turinčių storinę vertę, bet ir pritaikomų šių dienų gyvenime. Dalis eksponatų, kaip praktikuojama ir kitose valstybėse, turi būti susieta su pramoga ir turistų poilsiu.
Mūsų muziejaus kūrimo baigiamasis etapas prasideda dabar. Prie muziejaus yra tvenkinys. Jį išvalę, prie jo dabar rengiame laivininkystės ir žvejybos priemonių ekspoziciją. Ekspozicijos tikslas – supažindinti muziejaus lankytojus su Lietuvos vidaus vandens telkiniuose, Nemune ir Kuršių mariose naudotomis plaukimo priemonėmis ir žvejybos įrankiais. Jau turime įsigiję ir eksponuojame jūrinį greitaeigį burlaivį, pagamintą Švedijoje, ir du Kuršių marių laivus – gelbėjimo valtį L-6 ir mažąjį pramoginį laivą, beje, aprūpintą japonišku varikliu. Turime ir tris valtis. Iš viso tvenkinyje ir šalia jo bus apie penkiolika plaukimo priemonių. Katamaraną ir porą valčių pritaikysime turistams plaukioti tvenkinyje. Nuolat naudotis valtimis galės ir prie tvenkinio gyvenantys smalininkiečiai. Visą „laivyną“ lankytojai galės apžiūrėti, plaukdami aplink tvenkinį.
Įsigijome sunkvežimį GAZ-63, 1948 m. pagamintą Rusijoje. Tai karinės paskirties automobilis, skirtas gabenti radijo stotį. Dabartinė paskirtis – laivininkystės ir žvejybos priemonių atnaujinimo, konservavimo ir remonto dirbtuvės su visa tam tikslui skirta įranga. Kartu – ir viso muziejaus techninio aptarnavimo stotis.
Aplink tvenkinį bus laivų, valčių, žvejybos priemonių ekspozicijos, laužavietė, o prie jos – žalia stoginė, apaugusi vynuogėmis, skirta turistų poilsiui, greta – vieta palapinėms statyti. Tokia ekspozicija jau turėtų pramogos elementų ir kartu atliktų turistų poilsio funkciją. Šią ekspoziciją planuojame baigti įrengti jau šiais metais.
Pagal sutartį su savivaldybe numatyta įkurti amatų centrą. Jame bus mokoma audėjo, bitininko, kalvio amatų. Jau pradėjome mokyti bitininko amato. Turime tam tikslui įrengtą mokymo patalpą, mokymo priemonių, apsauginę aprangą ir didelį skaičių avilių. Trūksta tik bitininkystės paviljono. Mokyti šio amato bus galima kitais metais, pastačius tokį paviljoną. Šiais metais bitininkystės pagrindus galime parodyti tik turistams. Kalvių ir audėjų amatų mokymas – ateityje. Visas priemones, įrangą, įrankius jau turime. Reikia tik pastatų.
Turime įrangą ir keliolikai kitų amatų, tačiau tik jiems eksponuoti ir pristatyti pradinės edukacijos lygmeniu.
Taigi šiais ir kitais metams mūsų laukia bitininkystės paviljono, amatų centro ir kalvės – šaltkalvystės padalinio įrengimas. Po šios pertvarkos daugelis eksponatų bus rodomi kitaip – kaip minėtų amatų įrangos pavyzdžiai. Vėliau laukia angaro statybos, lauko ekspozicijoms saugoti. Tai – mūsų ateitis.
Yra ir muziejaus funkcionavimo bei plėtros organizacinių klausimų, keliančių rūpesčių. Būtų labai gerai, kad Jurbarko rajono savivaldybės taryba pasidomėtų muziejaus ateities planavimu. Per šios rajono tarybos kelerių metų kadenciją muziejaus vadovas nė karto nebuvo pakviestas atsiskaityti tarybai už atliktus darbus. Dirbama „nuotoliniu“ būdu. Tai mus iš dalies tenkina, nes mes dirbame, o ne imituojame darbą. Svarbu, kad mums netrukdytų.
Didelę paramą gauname iš Lietuvos mokslininkų sąjungos. Laikraštis „Mokslo Lietuva“ nuolat aprašo mūsų muziejaus veiklą. Esame kviečiami į Lietuvos mokslininkų sąjungos organizuojamas mokslines konferencijas, skatinami kolektyviniam darbui su mokslininkais. Akademikas Kazimieras Ragulskis ir profesorius Algimantas Bubulis siūlo netolimoje ateityje dabartinį Senovinės technikos muziejaus pavadinimą keisti į Mokslo ir technikos istorijos muziejų. Taip būtų sprendžiamas, jau baigiant kurti muziejų, jo pavaldumo ir kiti organizaciniai bei finansiniai klausimai. Mūsų muziejus yra gausiai lankomas ir vis labiau tampa visuomenės dėmesio centru. Rimčiausi darbai prasideda dabar.
Doc. dr. Justinas Stonys
Autorius yra muziejaus įkūrėjas ir vadovas, buvęs VGTU docentas
