Vieni žmonės stengiasi gyvenime kažko pasiekti tam, kad sulauktų kitų pripažinimo ar dėmesio. Tuo tarpu kiti pluša ne dėl garbės ar pagyrų, o dėl galimybės užsiimti malonia veikla, kurios rezultatai, laikui bėgant, tampa apčiuopiami, juos pastebi aplinkiniai. „Kai sužinojau, kad man buvo paskirtas apdovanojimas, maloniai nustebau“, – pasakoja šiemet Vilniaus Gedimino technikos universitete (Vilnius Tech) transporto inžinerijos studijas baigęs ir čia besidarbuojantis Gabrielius Mejeras. Vaikino darbai neliko nepastebėti – pavasarį jam buvo įteikta Vilnius Tech profesorių emeritų klubo stipendija.
Papasakokite apie savo studijas universitete. Su kokiais iššūkiais teko susidurti studijų metais?
Studijos buvo labai įdomios, daug ko išmokau. Paskaitų metu gaudavome labai daug informacijos, kartais būdavo sunku ją visą apdoroti. Tačiau pagrindinis mūsų, kaip studentų, tikslas buvo išsiaiškinti esmę ir nepaklysti informacijos gausoje, atsirinkti grūdus nuo pelų. Paprastai kalbant – atsirinkti tai, kas svarbiausia mums, kaip būsimiems savo srities specialistams. Tiesa, išmokau ir savarankiškumo: laikui bėgant pradėjau domėtis ir gilintis į tai, kas praverstų darbe. Besimokydamas universitete, visuomet stengiausi laiku atlikti dėstytojų paskirtus darbus. Niekuomet jų nepalikdavau paskutinei minutei, nes žinojau, jog tuomet darbai bus atlikti nekokybiškai. Žinoma, pasitaikydavo ir tokių atvejų, kai tam tikros užduotys būdavo neaiškios, kildavo įvairių klausimų. Tokiu atveju visuomet kreipdavausi į Transporto inžinerijos fakultete dirbančius dėstytojus, kurie padėdavo susidoroti su iškilusiais nesklandumais. Mano manymu, svarbiausia bendrauti ir nebijoti ieškoti pagalbos.
Pavasarį Jums buvo įteikta universiteto profesorių emeritų klubo stipendija. Papasakokite, už kokius nuopelnus ją gavote?
Studijų metais stengiausi aktyviai dalyvauti Transporto inžinerijos fakulteto vykdomoje veikloje. Šiuo metu dirbu Vilnius Tech, priklausau universiteto bendruomenei. Esu pasiryžęs ir toliau tęsti pradėtus darbus. Esu bendraautoris dviejų mokslinių publikacijų, kurios buvo publikuotos tarptautinių duomenų bazių leidiniuose. Taip pat esu prisidėjęs prie trijų mokslinių įrenginių kūrimo. 2018 m. savanoriavau saugaus eismo akcijoje „Nustebink žiemą!“, kuri rengiama artėjant šaltajam sezonui. Jos metu vairuotojai yra kviečiami nemokamai pasitikrinti automobilių techninę būklę. 2019 m. dalyvavau projekto „Lietuvos metų automobilis 2020“ rinkimuose, kurių metu atlikau dalyvių automobilių eksperimentinius tiriamuosius bandymus.
Ką Jums reiškia toks apdovanojimas? Kuo jis svarbus?
Dirbu ir stengiuosi tikrai ne dėl pripažinimo. Tai darau todėl, kad veiklos, kuriomis užsiimu, man labai patinka: mėgstu susidurti su įvairiais iššūkiais, ieškoti problemų sprendimų būdų, analizuoti, domėtis. Labai džiaugiuosi, kad mano darbas buvo pastebėtas ir tinkamai įvertintas. Visa tai skatina nenustoti veikti ir nuolat tobulėti. Dabar jaučiu dar didesnį norą tęsti pradėtus darbus, nesustoti ir eiti į priekį, atrasti ką nors naujo.
Turite trejų metų praktinės veiklos patirtį pagal specialybę. Papasakokite apie praktiką plačiau.
Nuo 2015 m. trejus metus dirbau profesionaliame autoservise UAB „Martonas“ šaltkalviu. Darbe aš remontuodavau įvairių markių automobilius, pradedant paprasčiausiais „Lada“, baigiant prabangiaisiais „Porsche“. Su didžiausiais iššūkiais susidūriau pirmaisiais darbo metais, nes man trūko praktinės patirties. Universitete buvau įgijęs puikių teorinių žinių, tačiau, kaip ir daugeliui, bandant teorines žinias taikyti praktiškai, kilo šiokių tokių nesklandumų. Mano manymu, tokių dalykų iš vadovėlių išmokti neįmanoma. Išmanymas ateina dirbant. Tiesa, man labai pasisekė, kad dirbau itin draugiškame ir patyrusiame kolektyve. Visi jo nariai – puikūs savo sričių profesionalai. Kolegos man labai daug padėjo, išmokė naujų dalykų, už tai jiems esu itin dėkingas. Su vienu iš kolegų ryšius palaikome iki šiol. Patarimas kitiems labai paprastas – niekuomet nebijokite bandyti, nusivilti, o jeigu domitės automobiliais ar kitomis transporto priemonėmis – ir išsitepti rankų. Teorines žinias, įgytas universitete, man pavyko pritaikyti praktiškai. Mano manymu, besidomint transporto sritimi ir norint ją gerai išmanyti, neužtenka vien tik teorinių žinių. Labai svarbūs ir praktiniai dalykai.
Prisidėjote prie trijų Transporto inžinerijos fakultete sukurtų įrenginių projektavimo ir gamybos. Kas tai per įrenginiai? Papasakokite plačiau.
Kai studijavau pirmosios, o vėliau ir antrosios pakopos studijose, prisidėjau prie transporto priemonės ketvirčio stendo projektavimo ir gamybos. Norėjau pagilinti turimas inžinerines žinias, tad projektavau tam tikrus stendo konstrukcijos elementus, atlikau suprojektuoto stendo konstrukcijos elementų surinkimo darbus. Buvo sukurtas transporto priemonės ketvirčio stendas, kurį galima vadinti ir „ketvirčiu“. Jis skirtas transporto priemonių dinamikos, padangų savybių ir stabdžių sistemos savybių eksperimentiniams tiriamiesiems bandymams atlikti. Antrosios pakopos studijų metais prisidėjau prie automatizuoto vairaračio valdymo įrenginio gamybos proceso. Jis užtikrina savivaldį transporto priemonės judėjimą. Aš taip pat projektavau ir spausdinau įrenginio 3D elementus. Tiesa, taip pat prisidėjau ir prie gaisrinės automobilio transmisijos hidraulinės sistemos stendo gamybos. Jis skirtas įvairiems gedimams nustatyti. Dažniausias jų – kai sulaužomas įtaisas, skirtas kokiam nors kūnui pakabinti ant svyruojančių atramų, kad jis kabėtų nesvyruodamas. Tuomet tenka aiškintis, kodėl taip nutiko.
Kas buvo įdomiausia, kuriant įrenginių projektus, juos gaminant?
Kuriant tam tikrus įrenginius, man įdomiausia visuomet būna projektavimo dalis. Atlikdamas šį darbą suprantu, kad net ir menkiausia mano klaida gali sugadinti daugelio žmonių kelių dienų ar net mėnesių pastangas. Tuomet apima nenusakomas jaudulys, noras viską atlikti kuo geriau ir kokybiškiau. Tam reikia daug pastangų. Tačiau tuomet, kai viską pavyksta padaryti be klaidų, pasimiršta nuovargis ir aplanko begalinis džiaugsmas.
Pagal mainų programą buvote išvykęs studijuoti į Šegedo universitetą, esantį Vengrijoje. Kas, besimokant svečioje šalyje, buvo kitaip?
Studijos tikrai buvo labai panašios. Tiek Lietuvoje, tiek Vengrijoje remiamasi tuo pačiu principu – dėstytojai ir studentai privalo bendradarbiauti. Deja, bet mokydamasis svetur dėl kalbos barjero neturėjau galimybės lankyti visų paskaitų, turėjau daug ką mokytis savarankiškai. Kilus klausimams, visada padėdavo ir dėstytojai.
Kokie yra studijų svečioje šalyje privalumai ir trūkumai?
Mano manymu, vieni iš didžiausių privalumų, studijuojant svetur, galimybė susipažinti su skirtingomis kultūromis, atrasti naujų draugų, įgyti geresnių planavimo įgūdžių. Taip pat išmokti gyventi savarankiškai. Vienas iš didžiausių trūkumų – kalbos nemokėjimas, ypač tuomet, kai šalyje, kurioje studijuoji nors ir trumpą laiką, vietinė kalba nėra anglų. Tiesa, retkarčiais aplanko ir draugų bei artimųjų ilgesys.
Šiuo metu dirbate Vilnus Tech, esate technikas. Papasakokite apie savo darbo pobūdį, kaip atrodo Jūsų darbo diena?
Mano, kaip techniko, pareiga – rūpintis laboratorijos įranga: turiu tinkamai ją paruošti, kad laboratorinių užsiėmimų metu studentai galėtų atlikti dėstytojų paskirtus darbus, viskas vyktų sklandžiai. Prie kasdienių darbų galėčiau priskirti ir naujos įrangos paieškas. Kiekvieną dieną su laboratorijos vedėju aptariame ir sprendžiame iškilusias problemas.
Kokie yra Jūsų ateities planai?
Mano ateities vizija – savo darbais prisidėti prie pažangos kūrimo ir pritaikymo transporto inžinerijos srityje. Tai susiję ir su Vilnius Tech vykdomais projektais. Būtent dėl šios priežasties nusprendžiau gilinti žinias transporto inžinerijos kryptyje, nuo rudens tęsiu mokslus doktorantūroje ir toliau dirbsiu universitete.