160-osioms Adomo Jakšto gimimo metinėms
2020 m. rugsėjo 8 d. sukako 160 metų išskirtinei Lietuvos asmenybei – žymiam Lietuvos filosofui neotomistui, teologui, poetui ir literatūros kritikui, mokslininkui matematikui ir istorikui, prelatui, visuomenės veikėjui, esperantininkui Aleksandrui Dambrauskui-Adomui Jakštui.
Aleksandras Dambrauskas gimė 1860 m. rugsėjo 8 d. (pagal senąjį kalendorių – rugpjūčio 26 d.) Kuronyse, Pagirių valsčiuje, tuometinėje Ukmergės apskrityje, valstiečių šeimoje. Mirė 1938 m. vasario 19 d. Kaune.
1872–1880 m. mokėsi Šiaulių gimnazijoje, 1880–1881 m. studijavo Peterburgo universiteto Matematikos-gamtos fakultete, nuo 1881 m. pradėjo studijuoti kunigų seminarijoje Kaune. Dėl savo neeilinių gabumų 1884 m. buvo išsiųstas tęsti mokslų į Peterburgo dvasinę akademiją. 1888 m. įšventintas kunigu. 1900–1905 m. Aleksandras Dambrauskas jau dirbo šios akademijos profesoriumi.
1906 m. grįžęs į Kauną, įsteigė Šv. Kazimiero knygų leidimo draugiją. Vėliau įsteigė ir redagavo kelis žurnalus, 1911 m. kartu su kitais įkūrė Ateitininkų organizaciją. Nuo 1914 m. tapo prelatu. Nuo 1922 m. – Lietuvos universiteto Kelių fakultetų garbės daktaras ir profesorius. 1922 m. kartu su kitais įsteigė Lietuvių katalikų mokslų akademiją, buvo jos pirmininkas, nuo 1933 m. – akademikas.
Aleksandras Dambrauskas buvo labai įvairiapusiška asmenybė. Nedidelio ūgio, bet titaniško minties gilumo, plataus intelekto ir gilios erudicijos žmogus, daug nuveikęs įvairiose, kartais net tolimose viena nuo kitos srityse. Šiame straipsnyje apžvelgsime jo, kaip pirmojo Lietuvos esperantininko, esperantininkų sąjūdžio Lietuvoje pradininko veiklą.
Apie tarptautinę esperanto kalbą Aleksandras Dambrauskas sužinojo jau po mėnesio nuo pirmojo esperanto kalbos vadovėlio pasirodymo – 1887 m. liepą Varšuvoje iš lenkiško laikraščio. Netrukus iš autoriaus Liudviko Zamenhofo jis užsisakė šią knygą. Ją gavęs, jau po kelių dienų studijų susižavėjo tarptautinės kalbos idėja, visam gyvenimui tapo esperantininku. Netrukus šia kalba jis parašė atviruką Liudvikui Zamenhofui. Tai buvo pirmoji korespondencija esperanto kalba, kurią gavo Liudvikas Zamenhofas. Taip Aleksandras Dambrauskas tapo pirmuoju Lietuvos esperantininku ir vienu iš šios kalbos pionierių pasaulyje.
Būdamas Liudviko Zamenhofo vienmečiu (tik praėjusiais metais minėjome esperanto kalbos kūrėjo 160-ąsias gimimo metines), Aleksandras Dambrauskas visą likusį gyvenimą liko ištikimas šios idėjos šalininkas ir aktyvus propaguotojas. Tuo metu sudarytame pirminiame pasaulio esperantininkų sąraše Aleksandras Dambrauskas įrašytas 186-uoju numeriu. Jis susirašinėjo su esperanto kalbos kūrėju ir keletą kartų buvo susitikęs su juo asmeniškai.
Už nepaklusnumą caro valdžiai buvo nuteistas penkeriems metams tremties. Būdamas tremtyje Ustiužne (Naugardo gubernijoje), Aleksandras Dambrauskas parašė pirmąjį esperanto kalbos vadovėlį lietuviams „Mokintuve Terptautishkos Kalbos“ ir 1890 m. išleido jį Tilžėje, nes Lietuvoje tuo metu dar galiojo carinės Rusijos valdžios įvestas spaudos draudimas. Šis vadovėlis, kaip ir kitos lotyniškais rašmenimis užsienyje išleistos knygos, į Lietuvą pateko knygnešių dėka. Vadovėlis sulaukė keleto leidimų. Beje, dar būdamas tremtyje Ustiužne, Aleksandras Dambrauskas pradėjo kurti eiles esperanto kalba. Vėliau, grįžęs iš tremties ir po kelerių metų, praleistų Kaune, jis tapo pirmosios Rusijoje esperantininkų organizacijos Peterburgo esperantininkų draugijos „Espero“ (Viltis ) nariu, o 1903–1905 m. buvo jos pirmininkas.
1905 m. Prancūzijoje, Boulogne-sur-Mer mieste įvyko pirmasis pasaulio esperantininkų kongresas, kuriame dalyvavo ir Aleksandras Dambrauskas. Jis buvo išrinktas Laikinojo kongreso komiteto nariu ir Kalbos komiteto (Esperanto akademijos pirmtako) nariu. 1923–1937 m. buvo šios tarptautinės akademijos narys.
Rotušės a. 23 Aleksandras Dambrauskas studijų metais Peterburgo dvasinėje akademijoje
Grįžęs iš Peterburgo į Kauną, A. Dambrauskas kartu su Kauno gubernijos mokesčių įstaigos viršininku Aleksandru Nedovišinu 1909 m. įkūrė Kauno esperantininkų draugiją. Tada A. Nedovišinas tapo šios organizacijos pirmininku, o A. Dambrauskas – jo pavaduotoju. Tais pačiais metais jis inicijavo Tarptautinės katalikų esperantininkų sąjungos įkūrimą. Ši organizacija sėkmingai veikia iki šiol.
Po dešimtmečio, netrukus po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, 1919 m. pabaigoje Aleksandras Dambrauskas kartu su kitais įkūrė Lietuvos esperantininkų sąjungą ir tapo jos pirmuoju pirmininku. Šias pareigas ėjo iki 1928-ųjų. Nuo 1934 m. išrinktas draugijos garbės pirmininku.
1922 m. Aleksandras Dambrauskas įkūrė Lietuvos esperantininkų sąjungos dvimėnesinį žurnalą esperanto kalba „Litova stelo“ (Lietuvos žvaigždė) ir iki 1926 m. buvo jo redaktorius. 1923 m. išleido lietuvių literatūros antologinį leidinį esperanto kalba „Litova almanako“ (Lietuvos almanachas). 1930 m. parengė ir išleido žymių žmonių biografijų rinkinį „Užgesę žiburiai“, kuriame išspausdino ir savo paties parengtą išsamią 46 puslapių apimties Liudviko Zamenhofo biografiją. Šią biografiją atskira knyga „Svajotojas“ su išsamiu Petro Čeliausko lydinčiuoju straipsniu Kauno leidykla „Ryto varpas“ pakartotinai išleido 2002 m. Aleksandras Dambrauskas bendradarbiavo daugelyje to meto periodinių leidinių esperanto kalba. 1905 m. išleido savo eilėraščių rinkinį „Versajhareto“ (Eilėraščiai).
Aleksandrą Dambrauską visada domino religijos filosofijos klausimai. Dar 1908 m. Kaune jis išleido 215 puslapių apimties veikalą esperanto kalba „Malgrandaj pensoj pri grandaj demandoj“ (Mažos mintys dideliais klausimais). Tris jo poemas, parašytas esperanto kalba, Liudvikas Zamenhofas įtraukė į vadinamąją „Fundamenta Krestomatio“ (Fundamentalioji chrestomatija).
A. Dambrauskas esperanto kalba išleido ir mokslinių darbų. Keletą knygelių iš savo mėgstamos matematikos jis taip pat parašė esperanto kalba. Viena iš jų vadinasi „Pri novaj trigonometriaj sistemoj“ (Apie naujas trigonometrijos sistemas, 1905). Išleido keletą apžvalginių brošiūrų apie esperanto kalbą ir jos reikšmę mokslui, pavyzdžiui: „Esperanto kiel scienca helpilo“ (Esperanto kaip mokslo pagalbinė priemonė, 1910), „Kelkaj vortoj pri scienca literaturo en Esperanto“ (Keletas žodžių apie mokslinę literatūrą esperanto kalba, 1912).
Peterburgo dvasinėje akademijoje
Garsus Lietuvos kunigas Valerijus Rudzinskas 1995 m., baigdamas Kauno kunigų seminariją, apgynė diplominį darbą tema „Aleksandro Dambrausko esperantinė veikla“. 2005 m. Vilniuje, vykstant 90-ajam pasaulio esperantininkų kongresui, pagerbiant šį šviesuolį, viena kongreso salių buvo pavadinta Aleksandro Dambrausko vardu.
Aleksandras Dambrauskas yra vienas iš trijų Lietuvos esperantininkų, įeinančių į žymiausių visų laikų 250-ies pasaulio esperantininkų enciklopediją (Nia diligenta kolegaro – Mūsų šaunieji kolegos, 2018, 67–68 psl.). Per Aleksandro Dambrausko laidotuves prie karsto buvo padėti ir du svarbiausi jo apdovanojimai – Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 2-ojo laipsnio ordinas ir 1937 m. esperanto kalbos 50-mečio proga jam įteikta Pasaulinės esperantininkų sąjungos Aukso žvaigždė. Laidotuvėse dalyvavo visi tuometiniai Lietuvos vadovai ir daugybė žymių Lietuvos kultūros, mokslo, visuomenės žmonių. Aleksandras Dambrauskas palaidotas prie šiaurinės Kauno Arkikatedros Bazilikos sienos.
Aleksandras Dambrauskas-Adomas Jakštas kartu su kitais dviem jo amžininkais, Lietuvos kunigais Jonu Mačiuliu-Maironiu ir Juozu Tumu-Vaižgantu visiems laikams yra įrašytas į Lietuvos istoriją.
Povilas Jegorovas
Autorius yra Lietuvos esperantininkų sąjungos Valdybos pirmininkas