Nors ir nežmoniškai, kad tik – kitoniškai
Štai ir prasisuko pirmasis Seimo rinkimų ratas, mūsų žiniasklaidoje kažkodėl vadinamas „turu“ (angl. tour pagrindinė reikšmė – kelionė). Bet tiek jau to, svetimžodžių tvanas vis labiau užlieja visuomenę. Jau nebesakome „tikrovė“, bet visur kaišiojame „realybę“ (angl. reality), mums nebereikia „pažangos“, nes įsikandome „progresą“ (angl. progess), skaičiuojame ne „išteklius“, o „resursus“ (angl. resources). O kur dar visokie „influenceriai“, „meinstrymininkai“, „diskursai“. Net ten, kur visai netinka, kaišiojame „populiaciją“, „socialinę distanciją“ ir pan. Pasakyk dabarties žmogui, kad visa tai liudija ne apie pažangą ir išsimokslinimą, o apie tai, kad jis tiesiog mėgaujasi šiukšlėmis, oho, kaip įsižeis.
Net pyktelėjome, kai Atgimimo pradžioje išeivijos mokslininkas ir rašytojas Kazys Almenas rimtai įspėjo apie tai, kad netrukus susidursime su globalizmo pavojais, sakydamas: „Anksčiau jus rusino, o dabar patys pradėsite anglėti. Tada buvo prievarta, dabar paveiks doleriais…“ Nors dolerių už svetimžodžių vartojimą niekas iki šiol nedalino, patys savanoriškai juos kaišiojame į kiekvieną sakinį, kalbėdami net savo virtuvėje ar garaže. Kas mums padės, jei patys savo gimtąją – valstybinę kalbą vis labiau grūdame į virtuvę ar priskiriame tik senoliams?
Iš kur atsirado tokie rinkimų skaičiai?
Rinkimų (jei žinoma, šiemet juos dar taip galima vadinti) rezultatai neturėjo nustebinti. Nustebino nebent tik įtikėjusius tariamu savo populiarumu kandidatus į politikus. Tiek tikėjosi, o išėjo, kaip sakoma, šnipštas. Kai juos kvietė vienytis, spyriojosi kaip ožiai ir vaizdavo peštis pasiruošusius gaidžius. Esą kaip „anie“ drįsta prašytis į draugus, esą tokių, su kuriais būtų verta vienytis, išvis nėra…
Rinkimų rezultatai parodė, kokią visuomenę turime. Valstybės piliečių bendrija per tą trisdešimt metų nesusikūrė. Tokių, kurie dar patys prisimena, ką reiškia gyventi nepriklausomoje valstybėje, liko tik vienas kitas. Tačiau ir jie sovietmečiu dažniausiai vengė apie tai atvirai ir išsamiai kalbėti. Bijojo patekti į režimo nemalonę, bijojo, kad paaugę jų vaikai gali būti nepakankamai apdairūs ir atsargūs. Ilgus metus dirbusi istorijos mokytoja pasakojo: „Kai tau Vilniaus universitete, vieninteliame tuometinėje Lietuvoje, penkerius metus tvirtino, kad mus ne okupavo (užgrobė ir pasisavino), bet „išvadavo“, „išlaisvino“ iš buržujų valdžios, kai po to mokykloje keturis dešimtmečius liepė taip įtikinėti savo mokinius, o kitos nuomonės net negirdėjai, ar buvo lengva perprasti, kaip buvo iš tikrųjų?“ Ir nors pageidaujančių bilieto į kokius nors 1985-uosius lyg ir nebeatsiranda, suvokti, ką reiškia turėti savo valstybę (savo įstatymus, savo gyvenimo būdą), vietą tarp kitų valstybių daugeliui dar tebėra labai sunku. Teoriškai lyg ir viskas aišku, bet net koks nors nelabai reikšmingas išorės veiksnys (darbdavio savivalė, klerko siekis dirbti tik tada, kai gaus kyšį, laiku negauta sveikatos paslauga ar pan.), žiūrėk, jau ir sukelia abejonių, ar turi savo valstybę.
„Miestas“ ir „kaimas“
Lietuvos urbanizacija iš tikrųjų dar nesibaigė. Tiesa, dauguma mūsų greitai pritapo prie „miestietiško“ gyvenimo būdo. Išmokome dirbti pagal formulę „nuo aštuonių iki penkių“, naudotis kasmetinėmis atostogomis, gauti „nedarbingumo lapelius“ ir „tryliktą atlyginimą“. Viskuo pasirūpina „valdžia“. Su valdžia (nors jau per 30 metų, kai ją turime savą) vis bendraujame, kaip su anekdotuose įprasmintu „ponu“: į akis ponui šypsomės, paslaugiai linkčiojame, o kai ponas nusisuka, rodome jam špygą. Ir toliau keikiamės rusiškai (dar tik mokomės keiktis angliškai). Lyg ir visi, tiek gyvenantys miestuose, tiek ir užmiestyje, lankėme tokios pat trukmės bendrojo ugdymo mokyklas, gavome pagal įstatymus vienodą vertę turinčius aukštojo mokslo diplomus, bet vis dar nesistebime išgirdę, neva kaimiečiai balsuoja už vienas partijas, o miestiečiai – už kitas. Nors tokio žemės ūkio – su šake ir „drapaku“ – jau seniai nebėra, nors gyvulių laikymo vietose, daržininkystės ūkiuose ir sandėliuose naudojamos šiuolaikinės informacinės technologijos, nors jokia naujiena traktoriuose, kaip ir moderniuose vilkikuose, nepertraukiamai veikianti programinė įranga ir palydovinis ryšys, bet vis dar tebepliauškiame, kad atokesnės vietovės yra neperspektyvios šiuolaikiniam verslui, o jų gyventojai neva nesidomi nei muzika, nei daile, nesilanko operoje ir pan. Todėl esą jie „nieko nesupranta“, „gyvena praeitame šimtmetyje“…
Kol neišmoksime suprasti, kad skiriasi tik darbo objektai ir priemonės, o ne intelektas, kol neišmoksime gerbti vieni kitų, tol mūsų gyvenimą tikrai lems ne „rinkimų“ skaičiai ar „partijų“ pavadinimai. Kol daugiau kaip pusė rinkėjų nesivargins paėjėti iki balsavimo vietų, o po to sugebės tik pliaukšti, kad „vis tiek niekas nesikeičia – valdo tie patys“, negalima tikėtis, kad tapsime piliečiais. Kol „lrt“, net likus kelioms dienoms iki rinkimų, ruoš paradinius „reitinginių partijų“ spektaklius Seimo didžiajame kieme, kol patys giliai nesidomėsime valstybės raida, tol mūsų nuomonę formuos „politologai“ (girniai, bruveriai, valentinavičiai, valatkos) ir jokių tikrų rinkimų (aišku, ir permainų) nebus. Kol su išrinktaisiais nebus sudarytos griežtai reglamentuotos ir, kaip sakoma, krauju pasirašytos sutartys apie privalomą (ne rečiau kaip kartą per kiekvieną ketvirtį) atsiskaitymą rinkėjams, kol neatsiras galimybė atšaukti ne tik susikompromitavusį, bet ir paprasčiausiai nesugebantį dirbti Seimo narį, tol tikri rinkimai patys neatsiras.
Kol universitetų ir mokslo centrų skaičių ir jų struktūrą mokslininkams iš aukšto bokšto aiškins keli statybų magnatai ir verslo „vystytojai“, kol mokslininkų veiklos rezultatai bus uždaryti laboratorijose, o skelbiami tik užsienio „duomenų bazėse“, kol mokslo populiarinimo veikla bus prilyginta tik „trečiojo amžiaus universitetams“, nesitikėkime proveržio. Štai svarstant šių metų Nobelio premijos vertus kandidatus, genų redagavimo atradimus padaręs mūsų mokslininkas net nepaminėtas, bet ar yra bent kokia tikra, o ne apsimestinė pačios akademinės bendruomenės reakcija, išskyrus „reiškiame susirūpinimą“? Tai gal patys, nesvarbu, kad ir kur gyventume, iš tikrųjų dvasioje tebesame devynioliktojo šimtmečio kaimiečiai – kumečiai? Kol save jau premjeru matęs opozicijos „lyderis“ aiškins, kad Lietuvai tikrai pakanka 2–3 universitetų (tai, beje, kiek – dviejų ar trijų?), tikro pasiruošimo ketvirtajai pramonės revoliucijai nesitikėkime.
Kol Konstitucinis Teismas jausis viršesnis už Konstituciją ir aiškins mums, kas yra moderni šeimos samprata, nelaukite, kad tauta supras, jog „teisingumas yra valstybės pamatas“. Kol „šimašiai“ draskys tautos didvyrių atminimo lentas ir, spjaudydami į Seimo priimtus įstatymus, įtikinės, kad, jei tik užsimanys, kitą vasarą vėl rengs tepaluoto smėliuko „pliažus“ svarbiausioje valstybės aikštėje, ko galime tikėtis? Kai seniai parengtų valstybės ir svarbą įprasminančių paminklų vietose anie projektuos betoninius bulvių „kapčius“ ar „siloso tranšėjas“, kaip galima laukti, kad jaunoji karta didžiuosis gimtine ir su ja susies savo likimą? Kol už kultūros plėtrai skirtus pinigus kai kas viešai, nė kiek nesigėdydamas, siūlys dešimtis tūkstančių eurų už diskusiją apie kolaboranto paminklo prasmę, nesitikėkime, kad visuomenėje padaugės savivertės ir savigarbos.
Ach, ta „koronė“
Be abejo, rinkimų pirmojo rato baigčiai turėjo įtakos ir „antroji kovido“ banga. Kasdien augantys užsikrėtusiųjų skaičiai ir vos ne kasdieniai pranešimai apie naujas mirtis, aišku, neprisidėjo prie pilietinės visuomenės subrendimo. Nebuvo susitikimų su rinkėjais. Likome prie „lrt televizijos“ („televizijai priklausančios televizijos?“), bijančios vadintis Lietuvos vardu. „Feisbukai“ nespėjo šios spragos užpildyti, o ir mes ne itin stengėmės. Kas mums padės tapti Lietuvos piliečiais, jei net universitetas atsisako Vilniaus įkūrėjo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino vardo ir mieliau renkasi „prekės ženklą“, o savo sportininkų komandą pavadina „Vilnius Tech Racing“? Tai kokiai valstybei jie atstovauja, kokiai valstybei ruošia specialistus, kokia valstybine kalba naudojasi? Beje – savanoriškai…
Prof dr. Jonas Jasaitis