Prof. P. B. Šivickio dienoraščio fragmentai
Tęsinys. Pradžia – Nr. 14 (657)
Rugpjūčio 2 d. Važiavome į Viazovką. Kai kur privažiuosi lauką, kuris, kiek tik akis gali užmesti, geltonuoja kaip vaškas. Tai saulėgrąžos žydi. Tas geltonuojantis plotas apima daugybę hektarų. Kiek, keleiviui sunku pasakyti. Kaip tik akis gali užmesti, vienoje ir kitoje pusėje lauko, iki pat horizonto pakraščių matyti vien tik geltonuojančios saulėgrąžų galvos. Tą marių lauką išraižo tik skersai išilgai einančios įvairaus amžiaus miškų juostos. Vienos dar tik sodinamos, kitos – pasodintos, o trečios jau gerokai paaugusios. Šiandien pasitaikė šilta vėjuota diena. Mašinoje vėjas taip didelis ir važiuojant muša į veidą. Nusprendžiau nusiimti akinius, kad jų nenuneštų vėjas. O kur juos tada sveikus sugaudysi…
Viazovkos miestelis – rajono centras. Per jį eina nemažas upokšnis, rodos, Elanės upė, kurios pakraščiai apaugę medžiais, kaip ir paprastai visų stepių upių. Miestelyje – tvenkinys, viena gatve važiuojant turi per pylimą važiuoti. Miestelis, kaip didelis kaimas. Trobesiai, gyvenamos pirkios tęsiasi įvairių krypčių eilėmis po kilometrus. Pats miestelio centras susikaupęs vienoje vietoje: čia paštas, taupymo kasa, savivaldybė, kinas, turgavietė, užkandinė, elektros stotis ir kitos įstaigos.
Miestelio gatvės plačios – ar tik ne po 50 m platumo. Šaligatvių nėra. Gatvės negrįstos, ir dėlto, šiandien, užėjus didesniam vėjui, miestelyje tiek dulkių, kad net nieko per jas negalima matyti. Visur atrodo lyg būtų migla apdengta. Pervažiuojant vėjas buvo iš šono. Ir kartais kad papučia, tai kaip iš krosnies. Tiesiog karštas, kaip kaitinti įkaitintas.
Rugpjūčio 11 d. Važiuojame į Prekaspijos smiltynus. Važiuojame ir bijomės tyrų nemalonumų. Stepės tęsiasi ir už Medvedicos. Vaizdai tie patys: išdrykę kaimai, laukai ir laukai. Javai, dirvonai su daugybe „suslikų“ (lietuviškai – starų. – L. P.) sudarytų kalnelių. Vienur kitur perbėga per kelią mažas žvėrelis – „suslikas“. Perbėgęs per kelią, pabėga kiek, kol pribėga prie urvo ar kitos, jo nuomone, patogios vietos, atsistoja ant dviejų kojų ir lydi savo akutėmis, kol mes pravažiuojame. Mes jį paliekame bestovintį ir turbūt begalvojantį: „O kodėl aš bėgau?“
Jau pavakarys. Miestų neprivažiuojame, tik tie patys dideli išsidriekę mažų trobelių kaip grybais apsodinti laukai, kaimai žemesnėse laukų vietose – prie išdžiūvusių upokšnių ar šiaip žemesnių vietų. Kaimo viduryje kur nors yra mokykla, paštas ar jo skyrius, kaimo valdyba, krautuvė, kur vietos piliečiai perka duoną ir kitus jų gyvenimui būtinus dalykus. Visur tos pačios, vienai šeimai gyventi trobelės. Kartais tvartelis, pašarui pastoginė, o kartais ir be jų. Ten, toliau važiuojant, dažnai būdavo matomos kiziako (kiziakas – džiovintas presuotas žolėdžių gyvulių mėšlas, naudojamas kurui, – L. P.) krūvos, sudėtos taip, kad jis galėtų geriau džiūti. Sutemus atvažiavome į Kamyšiną. Tai yra senas pirklių miestas ir tikrai reikia jį miestu vadinti.
Rugpjūčio 12 d. Buvome Kamyšine. Čia nakvojome viešbutėlyje. Vakare mūsų šoferis ir jo draugai pasigėrė ir buvo šiek tiek nemalonumų, nes viešbučio valdyba neleido jam nakvoti mašinoje, liepė užimti kambaryje lovą, o kadangi nebuvo galima palikti vienos mašinos, tai mūsų vadas pats nuėjo pernakvoti vežime, davęs mums įsakymą rytą pusę šešių sukilti, nes prieš septynias turime būti prie kelto, kad pervažiuotume Volgą ir važiuotume toliau į užvolgį.
Pervažiavę Volgą, važiavome į Nikolajevską. Čia norėjome kai ko „bazare“ (liet. – turguje) nusipirkti ir ieškojome, kaip privažiuoti prie jo, bet kur tik nevažiuoji, ant visų gatvių ir skersgatvių, kurios veda į bazarą, leidžiamos tik vienatonės mašinos. Tik apvažiavę visas bazaran vedančias gatves ir privažiavę prie klonio kranto, sužinojome, kad galima vieną kvartalą važiuoti ir su sunkia mašina. Mes pasukome į draudžiamą zoną ir privažiavę prie bazaro pradėjome į visas puses vaikščioti: vieni į rinką, kiti ieškoti, kur valgykla, kiti – kitur. Rinkoje beveik nieko nebuvo. Buvo tik kelios dynės (moliūgai), pomidorai, česnakai ir daugiau beveik nieko.
Rugpjūčio 18 d. Atvažiavome į Džangalą jau vėlai vakare. Nuo Urdos iki Džangalos – apie 180 kilometrų. Dabar šį miestelį vadina Novaja Kazanka, bet vietos gyventojai jį tebevadina pirmuoju vardu. Ir miestelyje įvairios valdiškos iškabos kol kas vartoja tik Džangala vardą.
Džangaloje apsistojome vietos gyventojų namuose. Aš juose nelabai norėjau apsistoti, nes tikrai maniau, kad troboje, ypačiai kai langai uždarinėti, bus nelengva gyventi. Tačiau mus prigąsdino tarantulomis, falangomis (voragyviais – L.P.), kurie, esą, lauke miegant, labai pavojingi. Mūsų vadovybė nutarė vis tik eiti į vidų. Suėję radome labai gražų kambarį, išklotą divonais (kilimais), su gražia lova, paveikslais ir radijo mazgu. Nors ir karšta, bet jauku. Čia pasitiesėme savo patalynę, pavakarieniavome ir sugulėme, tiesiai ant maišų, bet į maišus nelindome, nes buvo per karšta. Tik vėlai rytą apsiklojome drobulėmis. Miegojome iki vėlaus ryto, bene iki pusės devintos Stalingrado laiku.
Tik ką atvažiavę į Džangalą, dar tebeieškant kur apsistoti, vietos gyventojų paklausus (pasitaikė mergaitė, mokanti gerai rusiškai, kas čia retas dalykas), kur yra jų šulinys, prie kurio mes galėtume apsistoti, sužinojome, kad jis yra ne arčiau kaip už 15 kilometrų. Vienas esąs už 7 kilometrų, bet vanduo ten nelabai geras. Tolimesniame – labai geras, bet iš jo vandeniui gauti reikia turėti leidimą iš aviogeologinės ekspedicijos vadovybės.
Taigi, vandens problema čia labai aštri. Vienoje pusėje – miestelio ežeras, kitoje – kitas, bet abu per sūrūs ir gėrimui, ir valgio gaminimui netinka. Nors jų sūrumas, matyt, nelabai didelis, nes pakraščiais auga lendrės ir kiti paprasti vandens augalai, be to, visu pakraščiu išmėtyta daugybė Stagnalis (kūdrinukė – L. P.) kiautelių. Mačiau vietos gyventojus kazachus, nešančius naščiais vandenį iš ežero į namus. Sako, namų apyvokos reikalams.
Rugpjūčio 25 d. Šiandien ruošiamės važiuoti į Belyje Prudy. O lietus duoda visą naktį, visą rytą ir nesimato jo galo. Vienas debesys praėjo, o iš šiaurės vakarų kitas ateina. Bendrai imant, aš tikėjausi čia kitokio oro. Išbuvome čia aštuonias dienas, ir didelę dalį laiko oras buvo bjaurus. Pirmąją naktį buvo didelė audra su žaibais ir perkūnija, bet lietaus labai mažai. Audra taip didelė, kad mes bijojome, kad vėjas nenuneštų mūsų palapinės. Po vidurnakčio ji praėjo. Po to pora dienų buvo karštų. Temperatūra pavėsyje buvo pakilus iki 38 C. Vėliau – vėl vėjai ir debesuota. Šeštadienio naktį – lietus, bet diena – giedra, o iš šeštadienio į pirmadienį – tikra liūtis. Lietui pradėjus lyti, visa aplinka sužaliavo. Visur žalia, gražu, tik nemalonu, kai negali galvos iš palapinės iškišti.
Per savaitę čia padarėme nemažai darbo. Paėmėme mažiausiai po vieną kartą planktono iš ežero Sor (kurį dabar vadina Karaševo), iš ežero Tšagil, kurį dabar vadina Bolšoje Stepanovo, ir iš upės – Bolšaja, kurios slėnyje yra visi šie ežerai. O jų yra daugybė. Išskrodėme du šimtus Lymnea Stagnalis, keletą žuvų, tris paukščius, parinkome įvairios kitos biologinės medžiagos. Visa tai duos pagrindo apibūdinti šiuos gėluosius vandenis.
Ežeras Sor, kuris kazachiškai reiškia sūrus, yra didelis, pailgas, apžėlusiais pakraščiais. Vanduo jame – kiek šarmingas. Iš pradžios skonis nelabai bjaurus, bet vėliau jis pasidaro nemalonus. Taigi, virimui ir kitiems namų reikalams iš jo vandens neimama. Mes tą vandenį vartojome tik pirmą dieną, o vėliau nešėme iš upės. Visi ekspedicijos dalyviai darė taip pat.
(Tęsinys – kitame numeryje)