Ištraukos iš prof. P. B. Šivickio dienoraščio
Dienoraščio fragmentai
Tęsinys. Pradžia – Nr. 14 (657)
Ežere – nemažai žuvies. Ypač gerai išaugę sazanai, kurių matėme iki 2,5 kilogramo didumo. Karosai dviejų rūšių – sidabriniai ir auksiniai, išauga iki pusės kilogramo ir daugiau. Paukščių čia daug. Veisiasi ir iš kitur atskrenda antys. Labai daug žuvėdrų, mažesnių ir didesnių rūšių. Ir daug vandens vištyčių plaukioja po lendrynus. Atskrenda žąsų, špokų (varnėnų). Daug kregždžių skrajoja kaip ant vandens, taip ir sausumoje. Ypatingai gražus vaizdas lietaus ir tarp lietų, kai kregždės skrajoja apie galvijus taip žemai, kad vos ne neliečia jų sparnais. O kokie jų būriai dideli tuo laiku. Čia yra nemažai ir vyturių, nors ne tiek daug, kiek atviruose sausuose tyruose – stepėse.
Visur stepėse – vyturių milijonai. Jie skraido kaip musės troboje. Mes juos pradėjome matyti tuojau, kai tik prasidėjo sausesni neapsėti laukai, ir matėme iki tol, kol atvažiavome iki pat ežerų. Daug jų ir čia. Atrodo, kad visur jie užima pelių vietą bendrojoje paukščių gyvenimo ekonomikoje. Jais minta vanagai, ereliai, o galbūt ir kiti paukščiai. Čia dažnai matyti vanagų ir kiek rečiau, bet palyginti neretai, stepių erelių. Važiuojant per stepes, pavyzdžiui, nuo Urdos iki Džangalos, važiuojant pagal telegrafo stulpus, dažnai matai po vieną, kartais du, o kartais net tris erelius, tupinčius ant stulpų.
Apie ežerus lendrynuose yra nemažai šernų. Žiemą čia jų esą, pasak pasakojimų, daugiau. Vietiniai gyventojai kazachai tuomet juos šaudo ir pardavinėja rusams po 20–25 rublius. Mat kazachai yra musulmonai ir kiaulienos, o taigi ir šernienos nevalgo. Tačiau, pasakojama, kad pastaraisiais laikais ir jie išmoko iš rusų ir kai kur šernieną ima valgyti.
Tarp Soro, B. Stepanovo ir B. Uzeno yra keliasdešimties hektarų žemės plotas. Prieš Spalio revoliuciją čia gyvenusi viena ar daugiau rusų šeimų. Čia buvę dideli vaisių sodai. Juos sunaikino, ir tos vietos dabar nedirbamos. Tik ties Uzeno upe, pietiniame Soro ežero gale dabar yra keturių hektarų plotas, apsodintas bachča (arbūzai ir melionai – L. P.), kurią tvarko Takajevo kolchozas. Šis kolchozas javų sėja mažai, verčiasi gyvulininkyste. Kolchoze rusų esą apie 10 šeimų, visi kiti kolchoznikai – kazachai.
Fakejeve yra kolchozo centras. Čia yra mažas tipingas kazachų kaimelis su musulmoniškomis kapinėmis ir įvairiomis įstaigomis, krautuvėle, pašto skyriumi, mokykla ir pan. Mokykla – 7 klasių kazachiška ir prie jos, kita – rusų vaikams – rusiška. Kadangi rusų vaikų yra mažai, tai duodamos pamokos tik keliose klasėse. Šiais metais bus tik 5 ir 7 klasė. Kazachų vaikų daug, o rusų mokyklą lanko ne daugiau dešimties. Kai kuriose klasėse ir rusai lanko kazachų mokyklas. Vaikai – rusai, kiek matyti, visi moka kazachų kalbą. Man teko matyti mokytojos vaikus: du sūnus ir dukrą – 15, 12 ir 8 metų amžiaus. Jie visi eina ir į rusų mokyklą, o kai jos nėra, ir į kazachų. Visi jie kalba abiem kalbom, nors rusiškai ne visai teisingai. Tai net ir aš pastebėjau, pavyzdžiui, ežeras pas juos vyriškos giminės, o ne neutralios, kaip reikalauja gramatika.
Fakejevas labai apgriautas. Čia 1917–1918 metais buvę dideli susirėmimai tarp revoliucininkų ir antirevoliucininkų. Buvo daug aukų, daug namų išardyta: griuvėsiai tai liudija. Kolchozo vedėjas – rusas. Sako, kad jis labai gerai tvarkąs ūkį. Tačiau praėjusį pavasarį išdvėsė labai daug gyvulių iš bado. Pritrūko pašaro, o pavasaris pasitaikė vėlyvas. Taigi, nuostoliai ne tik šiame kolchoze, bet ir visoje apylinkėje. Dabar, kiek teko matyti, galvijai daugiausia jauni ir visi neblogai atrodo.
Jau pirma valanda po pietų. Lietus lyja ir lyja be perstojo. Mes susikrovėme visus savo daiktus ir laukiame, kada galėsime išvažiuoti. Stovi tik palapinė, po kurios stogu aš sėdžiu ir rašau. Stepėse žinduolių vasaros metu, atrodo, mažai. Pats paprasčiausias jų – suslikas (liet. staras – L. P.). Jis sutinkamas visur ir dideliais skaičiais. Po to eina keletas rūšių tuškančikų (kiškiašoklių – L. P). Pradėjus dideliais žemės zuikiais ar kiškiais ir baigiant mažais, su suslikais beveik lygiais žvėreliais. Nakčia jų dažnai matyti, bet dienos metu beveik niekados nesimato. Iš to aišku, kad jie yra naktiniai. Kaip suslikai, taip ir tuškančikai, gyvena urvuose, pirmieji atrodo pavieniai, o kai kur ir kolonijomis, o antrieji – tiktai kolonijomis. Stepėse dažnai matomi į kapčių panašūs iškilimai, prie kurių arčiau priėjus matai daug urvų ir tuškančikų – žemės zuikių – išmatų krūvas. Jų išmatos, beveik kiškių spyrių didumo, krūvomis prie urvų angos rodo, kad šie gyvulėliai gyvena švariai: savo išmatų nepalieka urve, bet šiokiu ar tokiu būdu išmeta jas lauke. Urvų gilumas, kaip rodo įvairios duobės, ypač šuliniai ir išmestieji iš gilumos moliuskų kiauteliai, gali siekti ne mažiau kaip trijų metrų.
Beveik visur stepėse dažnai randama jūroje gyvenančių dvikiaučių moliuskų kiautelių: Mytilus sp., Dreissena sp. (midija ir dreisena – L. P.). Ir ne mažiau kaip dviejų rūšių Cardium (širdutė – L. P.). Tų moliuskų kiautelių randama sluoksniais. Viršutinis sluoksnis, mūsų matavimais, paprastai siekia iki 3 metrų. Tų kiautelių visuomet randama daugiausiai tuškančikų kolonijos paviršiuje. Tai šis faktas rodo, kad jų urvai turi būti ne mažiau kaip trijų metrų gilumos, bet gali eiti ir giliau. Ir tai nestebina, nes žiemos metu, kada stepėse temperatūra siekia -40 C ar net daugiau, reikia manyti, kad ir žemė įšąla giliai, o nuo šalčio besislėpdami ir gyvulėliai kasasi kiek gali giliau.
Apie senus gyvenamus namus ir avių tvartus, kuriuose kazachai žiemos metu laiko savo avis, studentės pasakojo, esą daug žalčių. Aš radau tik vieną išsiperėjusio žalčio kiaušinio lukštą. Iš kitų žvėrių čia dažnai sutinkami šernai, kurie gyvena ežerų pakraščiais ir minta pakraščių augalais ir jų šaknimis.
O uodų, uodų, kiek jų čia yra. Mes pirmą vakarą norėjome dar ežere išsimaudyti. Sulipome temstant, apie 8 val. į ežerą ir po kelių minučių, pasimaudę, kuo greičiausiai vėl išlipome ant kranto. Ilgiau būti ežere negalėjome dėl uodų kandimo. Vos tik įlipus į vandenį, tuojau visas spiečius uodų ant mūsų ne vandenyje esančių kūno dalių apsėdo ir pradėjo čiulpti mūsų kraują. Maudytis nebuvo laiko, reikėjo arba lindėti vandenyje iki viršugalvio įlindus, arba bėgti iš vandens. Aš nusprendžiau geriau bėgti. Bet ir ant kranto išbėgus, nedaug ką geresnė padėtis. Nuo jų turėjome slėptis palapinėje, kurią apsitaisėme taip, kad uodai negalėtų įlįsti – ant durų ir ant langelio apsidengėme merle, kuri praleidžia orą, bet uodus daugiau ar mažiau sulaiko. Pradžioje viską buvome aklinai užsidarę. Bet šiltą naktį užsidarius palapinėje trošku, o prasidarai kiek, uodai lenda. Net ir merle uždangsčius visas, rodos, galimas skyles, vis tik jie randa, pro kur įlįsti, ir jau girdi, kaip prie ausies zvimbia „brolyti, brolyti“. Jei nepasisaugosi, tai po kiek laiko išgirsi, kaip, kraujo prisigėręs ant tavo sprando, jau skrenda toliau, suzvimbęs „išpampk“.
Ypač su uodais kovoti reikėdavo prie stalo vakarieniaujant. Mat, nepaisant visų mūsų pastangų pavalgyti su saule, mes to padaryti negalėjome dėl to, kad ten saulė anksčiau leidžiasi. Mat sulyg geografine padėtimi, ten reikėtų, kad laikrodžiai būtų nustatyti 2 valandas anksčiau negu Maskvoje, o viena valanda anksčiau negu Stalingrade. Bet dėl įvairių priežasčių laikas skaitomas tas pats, kaip ir Stalingrade, taigi čia saulė leidžiasi ir teka viena valanda anksčiau. Ir mes, papietavę kaip visuomet tarp 2-os ir 3-čios valandos, nespėjame prieš saulėlydį prisiruošti pavakarieniauti. Vakarieniaujame su elektros lempute, o tai sudaro uodams ir kitiems vabzdžiams tikrą atrakciją. Apie mus tuomet susirenka jų dideli spiečiai. Ne tik skraido, bet ir apsėda visur. Ir tada gali pastebėti, kiek jų čia daug ir kokios įvairios jų rūšys. Mums visą laiką rūpėjo sužinoti, ar yra anafelinių uodų, tai yra tokių, kurie perneša drugio ligą. Mūsų nusiminimui pasirodė, kad jų čia labai daug, ir tuomet net tie, kurie uodų nebijojo, pradėjo labai rimtai į juos žiūrėti. Tačiau, man rodos, nebuvo reikalo per daug nuogąstauti, nes šiose vietose, kur gyventojų mažai, uodams nėra kur parazitais apsikrėsti, taigi, pavojus kitus apkrėsti dėl to žymiai sumažėja, nors kad visai neapsikrėstum, nėra ko pasitikėti. Klausimas tebėra, kaip pergyvena parazitai be žmogaus. Ar nėra kartais jie apkrėsti per kitus gyvulius, pavyzdžiui, paukščius ir žvėris? Šis klausimas tebėra, kiek aš žinau, neištirtas. Tęsinys – kitame numeryje.
Dienoraščio ištraukas spaudai parengė Ramona Šivickytė-Simokaitienė ir dr. Laima Petrauskienė