Ištraukos iš prof. P. B. Šivickio dienoraščio
už tai nuteistu kalėti
Dienoraščio fragmentai
Tęsinys. Pradžia – Nr. 14 (657)
Rugsėjo 8 d. Prie miškų linijos papusryčiavę, leidomės į kelionę ir apie 10 val. buvome Frolove. Čia apsistojome prie turgaus. Krautuvėlėje pasirodė esą foto filmų. Jos man – labai reikalingos. Nuėjau pirkti. Filmas kaštuoja po 6,25 rb, bet perkant kiekvieną filmą, turi pirkti ir pakelius aiškintojo (ryškalų – L. P). Po ilgų triukšmų ant galo nupirkau 5 ritinėlius ir turėjau imti 10 pakelių „projavitelio“ (ryškalo – L. P.), todėl vietoj 31,25 užmokėjau 50,25 rublio. Kur man dėti tuos 10 pakelių „projevitelio“?
Vakare atvažiavome į Bolšoj Orlovskyj Liman, ir čia nakvojome. Bolšoj Orlovskyj Liman dabar yra mažas limanas (seklus užutėkis – L. P.), bet apie 1916–1917 metus jis buvo labai didelis. Jis apėmė didelius plotus, o vėliau pradėjo džiūti ir dabar tebedžiūsta. Tame pačiame klonyje ir dabar esantis kitas limanas – Ulanovskyj Liman praėjusiais metais buvo apsemtas vandeniu. Mes čia ėmėme planktoną, o šiais metais neturi nė lašo vandens. Didysis Orlovskyj taip pat – labai negilus. Jį galima perbristi.
Čia gyvena labai įdomus senas kazokas, 67-erių metų. 1914–1917 metais jis yra lankęsis Kaune, Vilniuje, Tilžėje. Yra „edinoličnikas“ (liet. – pavienininkas). Didžiuojasi tuo, kad jis – kazokas. Į kolchozą neina. Buvo kalėjime, nes laikytas buože. Jis pasakoja, kad yra čia gimęs, augęs, jo tėvai taip pat čia gimę ir augę. Čia buvusi stanica (stanica – kazokų kariuomenės administracinis vienetas, didelis kaimas su jam priklausančiomis gyvenvietėmis ir vienkiemiais – L. P.). Kai šias vietas užliejo vanduo, daugelis gyventojų išsikraustė, likusieji vėliau į kolchozą išėjo, kitus valdžia išvežė, ir jis liko vienintelis. Jis pasakojo, kaip šulinį kasant, prie šulinio rado žemėje gyvą karosą, kuris matyt užsiliko iš tų laikų, kai limanas buvo pilnas vandens. Po to, kai jis išdžiūvo, užaugo miškas. Kai vanduo paskutinį kartą buvo pakilęs, miškas paskendo, išdžiūvo, liko tik ant kalnelių. Dabar, vandeniui nusekus, miškas vėl pradėjo augti ir gerokai būtų paaugęs, jei ne kolchoznikai, kurie kerta jį be pasigailėjimo.
Rugsėjo 10 d. Rytą papusryčiavę, pasileidome į Kalačo pusę dešiniuoju Dono krantu, Dono aukštuma. Čia visur išraižyta, išplauta žemė dideliais grioviais ravynomis – obragais, kurios turi labai stačius krantus. Tokios ravynos matomos ir Volgos aukštumoje. Privažiavome Kleckajają, Buzinovskają ir kitas vietas, kuriose 1943 metais ėjo dideli mūšiai. Laukuose primėtyta daugybė tuščių gilzių, o vienur kitur – ir kariškų šalmų. Mūsų vadas sakė, kad jis norįs vieną šalmą pasiimti atminimui, tačiau norėtų, kad tai būtų vokiški šalmai, bet jų čia nebuvo matyti.
Rugsėjo 11 d. Iki Kalačo važiavome dešiniuoju Dono krantu. Dono užlinkime ties Kalaču padarėme kelias nuotraukas. Kalnai, atkriaušės, daubos, išgraužos ir staigūs krantai – toks bendras reginys. Atkalnės priaugusios nuskurusiomis laukinėmis obelimis, kurių vaisiai jau nurinkti ir tik vienas kitas obuolėlis pasilikęs. Jie gražūs, bet rūgštūs, kaip ir visuomet, laukiniai. Apie 16 val. atvažiavome prie kelto į Kalačą. Persikėlėme į kairiąją Dono pusę. Čia pat buvo Kalačo miestas. Labai daug gražių naujų namų pristatyta ir dabar tebestatoma. Kelios gatvės išpiltos asfaltu, autostrada tarp Kalačo ir Stalingrado taip pat asfaltuota. Eina autobusai. Kalačo neasfaltuotosios gatvės labai smėlingos. Smėlis, dulkės.
Pavalgėme pietus „good for nothing“ stolovoje (valgykloje – L. P.). Kol gavome pietus, turėjome labai ilgai laukti <…>. Čia yra keletas kaimelių, o nuo jų ant kalnelio matosi net trys šliuzai vienas arti kito. Čia ant kalnelio sustojome. Kiek laiko pastovėję ir pasigėrėję vaizdais, pasileidome į Bolšyje Čepurniki kaimo pusę, kur atvažiavę radome nemažų tvenkinių. Tvenkiniai, kaip ir dauguma jų, esančių šiose vietose, dažnai vasaros pabaigoje išdžiūsta. Tas, prie kurio sustojome, nebuvo išdžiūvęs per kelerius metus ir žuvies jame esą.
Jau buvo laikas nakvoti ir mes apsinakvojome netoli Didžiųjų Čepurnikų didelėje lankoje, kurioje buvo prišienauta daug šieno kupečių ir visur žaliavo gražus atolas. Apsistojome prie šieno kupetos. Tai buvo pirma stepės vieta, kur atsikėlęs radau, kad mano maišas – aprasojęs. Pasirodė, kad mūsų gražioji lanka tikrumoje yra buvusio didelio ežero Sarpa dugnas. Prieš keletą metų šioje vietoje tyvuliavo keliasdešimt ar net kelių šimtų kvadratinių kilometrų negilus ežeras. Jis jau buvo džiūstantis. Prieš kelerius metus šį ežerą nuleido į Volgos-Dono kanalą. Jis išdžiūvo ir čia dabar visur sausa, bet žymu, kad dar jame yra kiek drėgmės, nes žolė čia kitokia negu kitur, minkštesnė, žalesnė ir daugiau jos, negu kitur stepėse.
Rašau ir laukiu pusryčio. Su juo pas mus ne viskas tvarkoje. Nustatyto laiko keltis nėra, bet keliamės bendrai apie 7 val. Sukilę čiupinėjamės, čiupinėjamės. Blogiausiai tai su mūsų poniomis, kurios mėgsta miegoti ilgiau už kitus, kartais net kol kiti jau ruošiasi sėsti prie stalo.
Rugsėjo 13 d. Vakar pasibaigė lygiai trys mėnesiai nuo to, kai mes išvažiavome iš Vilniaus. Šiandien prasideda ketvirtasis. Už poros desėtkų dienų tikimės važiuoti namo. Mes – Krasnolobske. Stovime ant tilto tarp dviejų šliuzų, vienas – iš dešinės, kitas – iš kairės. Viename jų keliasi laivas. (Dienoraštyje šioje vietoje yra įrašas anglų kalba: „My friend after looking in operation saw that the work can be down more effectively in some other way, but in what way he did not explain, except that there showed be no necessity to pump the water as it makes much necessary work. He did not finish to us his suggestions and went to explain it to our leader who is still looking on the operation of lifting the skip to a higher plane.“)
Šiose vietose ir dabar gyvenama arbūzų (kalmukų) gadynėje. Kur tik žiūri, matai arbūzus: nešasi jų moterėlė nusipirkusi turguje, akmenų skaldytojai griaužia vienas ar du po gabalą, šoferis, pasidėjęs vieną ar du prie šono, važiuoja. Net kareivis eidamas griaužia arbūzą. Vadinasi, tikra arbūzų gadynė. Ir mes apie desėtką jų vežamės savo mašinoje. O kiek jų nuograužų primėtyta pakelėmis!
Stalingrade visą dieną išstovėjome prie geležinkelio stoties. Vaikščiojome po miestą, atlikinėjome įvairius reikalus. Įkalbėjome radijo juostelę pasiųsti Vilniun. Kalbėjo vadas ir aš. Ji bus paleista Vilniuje, kai tik ten nueis. Vakare negalėjome mieste apsinakvoti, išvažiavome už miesto į stepes ir apsinakvojome smiltingame lauke.
Rugsėjo 14 d. Po nakvynės vėl atvažiavome į Stalingradą. Miestas didelis, išsidrėkęs į visas puses, ypačiai išilgai Volgos. Be to, su mažomis pertraukomis miestas tęsiasi visu pakeliu iki pat Krasnoarmeisko, apie 20 km nuo Stalingrado. Daugiausia tai darbininkų nameliai, bet yra ir didesnių, įvairioms įstaigoms skirtų namelių.
Miesto centras šiuo metu dar neaiškus. Kelios gražios gatvės apie Taikos gatvę. Čia statoma graži didelė geležinkelio stotis. Kita graži vieta ir galės būti miesto pažiba ties pačiu upės pakraščiu, kur dabar yra jau pastatytas viešbutis, prie laivų uosto. Gatvė čia neilga, bet graži, asfaltuota, su įvairiomis arkomis jos pakraščiais. Mieste yra keletas vietų, apsodintų medžiais, su gražiais takeliais – parkų. Tačiau kol kas jų ne per daugiausia. Turgavietė sena, su senais pastatais, galėtų būti daug švaresnė, ypačiai ten, kur parduodamas pienas ir mėsa. Pieno palapinėje jaučiasi daug pelėsių ir rūgšties kvapo. Aš laukiau iš naujo miesto šioje vietoje daugiau švaros, panašiai tiek, kiek pas mus Vilniuje ar pas latvius Rygoje. Žinoma, su laiku ir tas susitvarkys.
Rugsėjo 15 d. Nakvojome Leninsko mieste pas našlę su dukterimis. Gražiai sutvarkyti darželiai – gėlės, įvairios daržovės. Džiaugėsi, kad labai gerai dabar gyventi, visko dabar yra: ir duonos, ir cukraus, ir įvairių kitų dalykų, kokių tik žmogui reikia gyvenimui. Karo metu buvo blogas gyvenimas, o po karo viskas pasitaisė.
Leninske nemažai gražių senoviškų namukų. Naujai statomą mačiau vieną. Miestelyje – tvenkinys. Buvome rinkoje. Pirmadienio rytą mažai ko buvo: arbūzai, dynės ir eževiki uogos (gervuogės – L. P.) po 70 kapeikų už stiklinę. Man buvo įdomu tai, kad turguje iš vakarykščios dienos daug vėžių kiautų primėtyta. Ir tai didelių ilgapirščių vėžių. Vadinasi, jų čia esama.
Rugsėjo 16 d. Nakvojome ant ežero Bot Kal kranto. Rinkau augalus nuo dugno pakraščio. Augalai pasižymi savo lapų storumu. Bendrai augalai visose stepėse dviejų rūšių: storais smulkiais lapais ir sausais šiurkščiais stambiais lapais. Ežeras – pusiau išdžiūvęs, pakraščiuose – sausas dugnas. Didesnė ežero dalis – sausa. Vandens jame labai mažai ir tas pats sūrus.
Visą dieną važiavome tomis vietomis, kur bus Volgos-Uralo laistymo kanalai. Čia dabar eina dideli tam skirti paruošiamieji darbai. Kai kur yra kareivių, viena koncentracijos stovykla. Mums Leninske sakė, kad čia važinėti draudžiama ir kad čia yra kareivių, panašiai kaip prie Stalingrado hidroelektrinės, kuri dabar statoma ir kurią pravažiavome, pervažiavę Volgą. Tačiau kareivių, nors ir sutikome, tai tik sunkvežimiuose prie darbų, bet mums jie nieko nesakė.
Rytą matėme vieną tuškančiką (kiškiašoklį – L. P.) bėgant. Mat mūsų kalytė Foxterier veislės, kuri mėgsta urvus kasinėti, vieną jų bekasinėdama, išvijo iš urvo vieną mažųjų tuškančikų. Jis įbėgo į pliką ežero dugną ir bėgo lygiu dugnu, o kalytė vijosi. Bėginėjo ilgai, bet greitai, taip kad kalytė jokiu būdu negalėjo jo pavyti. Po ilgo į vieną ir į kitą pusę bėgiojimo kalytė jau buvo visai arti, o jis, matyt, jau pavargo, bet jis greitai metėsi į krantą ir tarp žolių pasisuko staigiai į kitą pusę. Kalytė pasiliko, žoles beuostydama. Tuo tarpu jis galėjo nubėgti toli ir kažin kur pasislėpė.
Dienoraščio ištraukas spaudai parengė Ramona Šivickytė-Simokaitienė ir dr. Laima Petrauskienė