Taip tyliai ašara nurieda,
Lelijų žiedlapiais baltais,
Sunku palikti šį pasaulį,
Į Rojaus sodus Dievas įsileis…
Eidama 90-uosius, į amžinuosius Viešpaties sodus iškeliavo nusipelniusi kalbininkė, mokslų daktarė, Vilniaus pedagoginio (vėliau – Lietuvos edukologijos) universiteto docentė Zita Asta Alaunienė.
Būsimoji mokslininkė Zita Asta gimė 1931 m. balandžio 27 d. Marijampolėje. Mokėsi Marijampolės Petro Kriaučiūno pradinėje mokykloje, vėliau – Marijampolės mergaičių gimnazijoje. Lituanistiką studijavo Vilniaus universitete. 1950–1960 m. mokytojavo Pandėlio vidurinėje mokykloje, kurioje tuo metu direktoriumi dirbo matematikas Andrius Lepeškevičius, tapęs jos tolimesnio darbo kolega. 1960–1991 m. dirbo Pedagogikos mokslinio tyrimo institute (PMTI), o nuo 1991 m. – Vilniaus pedagoginiame institute (nuo 1992 m. – VPU, dar vėliau – LEU).
Dirbdama PMTI, 1974 m. Z. A. Alaunienė Vilniaus universiteto taryboje apgynė kandidato disertaciją „Sakinių siejimo mokymas, panaudojant atpasakojimus IV klasėje“, kuri 1993 m. nostrifikuota į mokslų daktaro laipsnį. 1991–1996 m. vadovavo VPU Lietuvių kalbos katedrai. 1992 m. VPU taryba jai suteikė pedagoginį docento vardą. Šiame universitete dirbo iki 2005 m., dėstė kalbos kultūros ir specialybės kalbos kursus: rašinio metodiką, mokinių kalbos raidą. Svarbiausi Zitos Astos Alaunienės leidiniai: „Sakinių siejimas ir mokinių kalba“ (1978), „Kalbos kultūros pratybos“ (1995), „Skiemeninio kirčiavimo treniruoklio žodynėlis ir pratimai“ (su bendraautore V. Mauricaite, 1997).
Savo 85-mečio proga Z. A. Alaunienė davė interviu žurnalui „Veidas“ (2016, Nr. 31), kuris sulaukė didelio atgarsio. Štai trumpa ištrauka iš jos pokalbio su korespondente Aušra Lėka „Ar be lietuviškų kabučių gali būti tikras lietuvis?“: „Jei ateisite pas mane į svečius ir pakviesiu atsisėsti ant šliobenkės, nelabai suprasite. O mano močiutė visą gyvenimą miegojo „šliobenkėje“, kurią dabar vadiname sofa-lova.“
Lingvistikos ekspertė šiame pokalbyje pažymėjo, kad kalba labai pasikeitė, bet tai – neišvengiama. Kai ką, jos nuomone, gal ir be reikalo kaitaliojame, bet kai ko, priešingai, laikomės įsitvėrę. 2016 m. paskelbus, kad lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino neišlaikė kas dešimtas abiturientas, išsigandome, kad auga beraščių karta…
Nuo žymesnės rašybos „revoliucijos“, kai spiauna / piauna / biaurus/ rugpiūtis ir kiti panašūs žodžiai virto „spjauna / pjauna / bjaurus / rugpjūtis, o „tur būt“, „gal būt“ tapo „turbūt“, „galbūt“, praėjo beveik trys dešimtmečiai. Nuo skyrybos liberalizavimo, kai leista kai kur kablelius dėti pagal savo kalbos supratimą ir intonaciją, praėjo 10 metų, tuomet pastebėjo Z. A. Alaunienė.
LEU Alumnų draugija reiškia gilią užuojautą dėl doc. dr. Astos Zitos Alaunienės mirties jos šeimai ir kitiems artimiesiems, buvusiems bendradarbiams ir studentams bei visiems, pažinojusiems velionę. Gerbiamoji Zita Asta, tegul Tavo nuveikti darbai ir įžvalgos ilgam išlieka visų mūsų atmintyje… Ilsėkis ramybėje, tebus Tau lengva Kairėnų kapų žemelė. Amžinąjį atilsį.
LEU Alumnų draugija