Žymus lietuvių mokslininkas filologas, senosios Lietuvos kultūros tyrinėtojas mirė, vos įpusėjęs 58-uosius savo gyvenimo metus. 1970 m. liepos 12 d. mokslininko širdis sustojo Ščiuryje, vienkiemyje prie Baltųjų Lakajų ežero.
Ten su šeima ir artimais bičiuliais jis leisdavo atostogų vasaras. Palaidotas tėviškėje, Devinduonių kaimo kapinaitėse, Kėdainių rajone. Jo gyvenimo dienotvarkėje nebuvo tuščio laiko praleidimo. Net atostogaudamas su bičiuliais, mokslininkas atkakliai dirbo, patarinėjo kolegoms, taip dalindamas sukauptą mokslinę filologo patirtį. Nuo šio mokslininko mirties praėjo jau 50 metų.
Gimė Jurgis Lebedys 1913 m. sausio 25 d. (senuoju stiliumi – sausio 12 d.). Tėvai – Anastazas Lebedys ir Salomėja Gustaitė-Lebedienė, savo kilme – devinduoniškiai, valdė 14 ha žemės. Šeima buvo gausi. Jurgis turėjo vieną už save vyresnę seserį ir vieną vyresnį bei tris jaunesnius brolius. Tėvas mirė 1958 m, baigdamas aštuntą dešimtį. Motina po sūnaus Jurgio ankstyvos mirties į amžinybę išėjo1974 m., perkopusi devyniasdešimtmetį.
Iš pradžių Jurgis, būsimasis filologas, mokėsi gimtajame kaime, 1908 m. įkurtoje pradžios mokykloje. 1924 m. baigė pradžios mokyklos kursą, gavęs įvertinimą „labai gerai“. Užsitikrinęs tėvų paramą, įstojo į Krekenavos keturių klasių progimnazijos antrąją klasę. Po trejų metų, baigęs mokslus progimnazijoje, atvyko mokytis į Panevėžio mokytojų seminariją. Šis jo pasirinkimas buvo praktinio pobūdžio: mokiniai gaudavo stipendiją, o svarbiausia, kad baigusieji mokyklą gaudavo ne tik atestatą, bet ir įgydavo pedagogo – pradinės mokyklos mokytojo specialybę, todėl galėdavo pradėti savarankišką gyvenimą.
Panevėžio mokytojų seminarija tuo metu buvo viena geriausių Lietuvoje veikusių šio tipo mokyklų. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą čia lietuvių kalbą dėstė Jonas Jablonskis, po karo – Juozas Balčikonis. Mokytojų seminarijoje dirbo garsūs pedagogai: kalbininkas Petras Būtėnas, gamtininkas Jurgis Elisonas, muzikas Mykolas Karka, istorikas ir teisininkas Povilas Pakarklis. Į Panevėžio mokytojų seminariją Jurgis Lebedys buvo priimtas 1927 m. rugpjūčio 26 d. ir mokėsi iki 1931 m. birželio 20 d., išsilaikydamas be paramos iš namų: gaudavo stipendiją, šiek tiek prisidurdavo pats privačiomis pamokomis.
Baigęs mokytojų seminariją, būsimasis mokslininkas atsidūrė gyvenimo kryžkelėje – imtis nelengvos pradžios mokyklos mokytojo naštos ar siekti aukštesnių mokslo viršūnių. Iš pradžių galvojo mokytojauti, bet per vasarą pasimokęs lotynų kalbos, 1931 m. jis Vytauto Didžiojo universitete pradėjo studijuoti germanistiką. Po metų perėjo į lituanistiką. Šalutine specialybe pasirinko prancūzų kalbą ir literatūrą, filosofijos istoriją ir pedagogiką. Universitetinį išsilavinimą įgijo per šešerius metus. Studijuodamas kurį laiką skaitė savaitraščio „7 meno dienos“ korektūrą, dirbo lektoriumi M. Valančiaus liaudies universitete.
iš kairės – J. Lebedys. Iš kn. „Profesorius Jurgis Lebedys“, įklija tarp p. 32–33.
Studijuodamas Jurgis Lebedys laikėsi atokiau nuo studentiškos veiklos Jis priklausė tik katalikiškos orientacijos „Šatrijos“ studentų būreliui, kurio veikla buvo artimai susijusi su studijų programa. Globojamas prof. V. Mykolaičio-Putino, jis jau studijų metais atsidėjo mokslui. 1937 m. balandžio 15 d. gavo universiteto baigimo diplomą, išlaikęs 36 dalykų egzaminus. Vienuolika dalykų įvertinta penketu (pagal tuometinę 5 balų sistemą), dvidešimt trys – ketvertu ir tik du dalykai (naujųjų amžių filosofijos istorijos ir pedagogikos) – trejetu. Didžiausią dėmesį skyrė lituanistikai ir istorijai. Kruopščiai parengė diplominį darbą „Vienuolio kūrybos raida“. Darbo vadovas V. Mykolaitis-Putinas atsiliepime pažymėjo, kad „darbas parašytas metodiškai, rodo nemenką autoriaus erudiciją ir literatūrinę kultūrą, duoda naujos medžiagos Vienuolio kūrybai suprasti ir vertinti, be to, siekia plačiau, negu paprasto diplominio darbo riba“. Toks vertinimas skatino rimtai galvoti apie mokslininko kelią.
Gerai pasirengęs filologas lituanistas 1937 m. rudenį pradėjo mokytojauti Utenos gimnazijoje. Vyresnėse klasėse dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo pedagogų tarybos sekretoriumi. Skaitė paskaitas visuomenei. Tačiau J. Lebedžio noras atsidėti mokslui – filologijos tyrinėjimams neišblėso. Laisvu nuo tiesioginio atsakingo darbo metu jis rinko medžiagą disertacijai. Patariant
V. Mykolaičiui-Putinui, pasirinko temą „Meninės lietuvių prozos evoliucija iki Lietuvos nepriklausomybės pradžios“. Todėl jam teko dažnai lankytis Kauno bibliotekose, leistis į netrumpas keliones, mokslui aukoti atostogas ir kitą poilsio laiką. Šio darbo J. Lebedys neužbaigė, nes viską sujaukė 1940 m. vasaros įvykiai. Nebegrįžo prie šios temos ir vėliau.
Utenos gimnazijoje išdirbęs trejus metus, 1940 m. rugsėjo mėnesį J. Lebedys buvo paskirtas Skuodo gimnazijos direktoriumi. Į Skuodą atvyko jau vedęs. Čia jo šeima susilaukė dukters. Nacių okupacijos metais, 1941 m. liepos 1 d. buvo atleistas iš direktoriaus pareigų, o netrukus net suimtas, motyvuojant tuo, kad buvo dirbęs sovietinėje mokykloje, be to, į Sovietų Sąjungos gilumą buvo pasitraukę jo broliai. Iki rugsėjo kalintas Kretingoje, paskui perkeltas į Dimitravą. Neradus įkalčių, lapkritį buvo paleistas ir atiduotas policijos priežiūrai. Po kalinimo kelis mėnesius neturėjo darbo, gyveno Skiemonyse netoli Utenos, kur jo žmona mokytojavo pradžios mokykloje. 1942 m. atsiradus laisvai vietai, buvo priimtas į Utenos gimnaziją mokytoju. Dėstė lietuvių, vokiečių ir lotynų kalbas.
Artėjantį frontą praleido tėviškėje. 1944 m. vėl sugrįžo į Uteną. Nuo lapkričio buvo priimtas į Panevėžio mokytojų seminariją dėstytoju, kur būsimiems pedagogams dvejus metus dėstė lietuvių literatūrą ir jos mokymo metodiką.
septintoji laida (1931). Priekyje, kairėje, sėdi Karolis Garuckas, dešinėje – Jurgis
Barauskas; II eilėje: Jurgis Baltušnikas, Jurgis Lebedys, Antanas Galkauskas, Juozas
Sadzevičius; III eilėje, kairėje, stovi Napaleonas Balčiūnas, dešinėje –Pranas Tamošiūnas.
J. Pauros nuotr. iš knygos „Kelias nuo Mokytojų seminarijos iki Panevėžio kolegijos“, p. 319.
1946 m. vasarą Jurgis Lebedys buvo pakviestas dirbti į Vilniaus universitetą, kur jau telkėsi išlikusios lietuvių filologijos jėgos. Taip prasidėjo beveik ketvirtį amžiaus trukęs svarbiausias mokslininko gyvenimo etapas. Vilniaus universitete jis pradėjo dirbti 1946 m. liepos 1 d. Lietuvių literatūros katedros asistentu. Po pusantrų metų paskirtas vyresniuoju dėstytoju. Nuo to laiko daugiausia jėgų skyrė pedagoginei ir mokslinei veiklai: dėstė senąją lietuvių literatūrą lituanistams, vedė seminarus, vadovavo senųjų rašto paminklų temomis rašomiems kursiniams ir diplominiams darbams.
1949 m. liepą J. Lebedys baigė rašyti monografiją apie Simoną Stanevičių. Tai buvo pirmasis stambus jo mokslinis laimėjimas. 1953 m. rugsėjį Vilniaus universiteto Mokslinėje taryboje Jurgio Lebedžio apginta kandidato disertacija apie Simoną Stanevičių tapo pirmąja pokario metais parengta filologijos mokslų disertacija. 1955 m. išleista monografija „Simonas Stanevičius“, 1967 m. išėjo jo parengti Simono Stanevičiaus „Raštai“.
Kelerius metus Jurgis Lebedys rengė mokslo daktaro disertaciją apie Mikalojų Daukšą. 1963 m. buvo išleista monografija „Mikalojus Daukša“, o 1965 m. šia tema apginta filologijos mokslo daktaro disertacija. 1968 m. J. Lebedžiui suteiktas profesoriaus vardas. M. Daukšos bibliografija buvo išleista po autoriaus mirties (1971 m.).
Gyvenimo pabaigoje Jurgis Lebedys ėmėsi brandinti naują darbą „Lietuvių kalba viešajame gyvenime XVII–XVIII a.“. 1976 m. Vanda Zaborskaitė parengė šio darbo publikaciją. Šiame darbe yra frazė: „Tai buvo šviesa tamsos karalystėje. Ji neužgeso juodžiausioje naktyje.“ 1977 m. išleistas Jurgio Lebedžio skaitytų paskaitų konspektas „Senoji lietuvių literatūra“ tapo vadovėliu aukštųjų mokyklų lietuvių kalbos ir literatūros specialybės studentams. Šį darbą spaudai parengė Juozas Girdzijauskas.
Šį vadovėlį teko naudoti ir man, pradėjusiam dirbti istorijos mokytoju. Tai padėjo geriau suvokti visuomenines ir kultūrines atitinkamo laikotarpio sąlygas. Tuo metu mes dar neturėjome moksliškai ir metodiškai gerai parengtų Lietuvos istorijos vadovėlių. Ypač svarbi XIX a. pirmos pusės lietuvių literatūra tapo integralia demokratinės lietuvių dvasinės kultūros dalimi, skatinusia brandinti laisvesnę mintį. Tuomet, įsigalint neigiamai pažiūrai į lietuvių kalbą, prof. Jurgio Lebedžio iškeltas gimtosios kalbos branginimo ir tautinio patriotizmo motyvas tapo didžiule vertybe.
profesorius Jurgis Lebedys. Iš kn. „Profesorius Jurgis Lebedys“, įklija tarp p. 32–33.
1970-ieji Lietuvoje buvo lemtinga riba. Tie metai laikomi ir postmodernizmo pradžia. Daugelyje Vakarų šalių tada vyravo egzistencializmo filosofija, kuri vėliau vėl atsivėrė drauge su taikos sąjūdžiu ir antibranduoliniais protestais. Septintajame dešimtmetyje buvo išleisti V. Mykolaičio-Putino vėlyvosios poezijos rinkiniai – „Būties valanda“ (1964) ir „Langas“ (1966). Šiuose kūriniuose išryškinama, kad žmogus yra atviras egzistencijos tragizmui, tačiau ypač bauginantis yra pačiame žmoguje atsiveriantis aklo griovimo įniršis: „Turėsi išnykti / Už tai, kad esi tu kitokis, / Neg aš“ (eilėraštis „Priešai“). Šiuose kūriniuose dominuoja kiti žmogiškosios būties momentai – prievartai nepasidavęs žmogus, šlovinantis laisvę ir kūrybą. Poetas V. Mykolaitis-Putinas mirė 1967 m. Tai buvo didelė netektis Lietuvos kultūrai. Tokia pačia netektimi tapo ir netikėta filologo prof. Jurgio Lebedžio mirtis.
Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedra parengė, o leidykla „Mokslas“ 1983 m. išleido straipsnių rinkinį „Profesorius Jurgis Lebedys“. Taip norėta anuo metu paminėti žymaus mokslininko 70-metį, priminti jo nuopelnus lietuvių filologinei ir humanitarinei kultūrai. Tai apibendrinančio pobūdžio leidinys, susidedantis iš trijų dalių. Pirmoje dalyje pateikiami straipsniai, nušviečiantys mokslininko biografiją, aptariami jo darbų moksliniai aspektai ir pedagoginiai principai. Antroje dalyje spausdinami Jurgio Lebedžio giminių, artimų mokslo draugų, buvusių mokinių ir bendradarbių atsiminimai. Deja, kai kurie iš jų yra sutrumpinti. Galima tik spėlioti, ar tų atsiminimų autoriai to meto valdžiai buvo nepageidaujami, ar bandyta nuslėpti atvirai skelbiamas patriotines Jurgio Lebedžio nuostatas. Autentiški tekstai saugomi Jurgio Lebedžio archyve Vilniaus universiteto Mokslinės bibliotekos rankraštyne. Trečioje dalyje randame Jurgio Lebedžio bibliografiją, mokslininko bibliotekos ir rankraštyno apžvalgą. Taigi tikėtina, kad sulauksime naujos, išsamesnės knygos apie mokslininko gyvenimą ir asmenybę.
Anot prof. dr. Vandos Zaborskaitės, Jurgis Lebedys imponavo savo asmenybės vientisumu: „Jo darbai ir darbo metodai, jo gyvenimo būdas, santykiai su savais ir svetimais, visa, ką jis darė ir mėgo, kas jį erzino ir pykdė – viskas buvo ryškiai individualu, sakytume – stilinga. Stilinga, bet ne vienoda. Vienijantis ir jungiantis branduolys, kažkokia labai stipri įcentrinė jėga siejo ir lydė nepanašius, skirtingus, tarsi net prieštaringus bruožus, ir dėl to jutai asmenybės gelmę, jėgą, turtingumą.“
Jau priežodžiu buvo tapęs J. Lebedžio darbštumas, organizuotumas, griežčiausias laiko taupymas, nors drauge jis galėdavo ištisomis valandomis svarstyti žmonių gyvenimo situacijas, atvirus ir slepiamus jų elgesio motyvus, kaupti pastabas jų charakteristikoms, jas pildyti ir koreguoti, svarstyti apie jų vertę ar nevertingumą. Anot prof. V. Zaborskaitės, jo moksliniai darbai yra tikslumo, kruopštumo, griežto kritiško požiūrio į kiekvieną faktą, kiekvieną detalę pavyzdys. Drauge jiems būdingas ir pagrindinių linijų aiškumas, bendrosios kompozicijos darna. Sąmoningai ugdomas įgimtas jautrumas žodžio estetinėms savybėms. Atidus, rūpestingas įsiskaitymas į tekstą buvo profesoriaus suvokiamas kaip stiliaus tyrinėjimo išeities taškas ir metodas. Skaitomų veikalų išrašuose Jurgis Lebedys pažymėdavo: „Skaityti, nuodugniai skaityti yra mano vienintelis darbo metodas.“ Kitoje vietoje užtinkame: „Iš tikrųjų man atrodo, kad skaitymas, nuodugnus skaitymas yra geriausias kelias, kuriuo galima įsiskverbti į žodžio meno paslaptis.“
Esminis Jurgio Lebedžio pripažįstamos stiliaus teorijos postulatas – suvokti stilių, kaip individualią visumą, sujungti visa, kas autoriaus kūryboje stilistiniu požiūriu yra verta dėmesio, ir susieti tai su jo asmenybe – ne gyvenimiškąja, bet kūryboje atsiskleidžiančia „sielos biografija“. Taigi mokomasi per detalę matyti visumą.
Jurgis Lebedys buvo senosios raštijos tyrinėtojas, nepralenktas istorinio ir genetinio metodo meistras. Drauge jis buvo labai subtilus meninio žodžio interpretuotojas ir literatūrologas. Nuo jaunystės J. Lebedį prisimenantys artimieji, draugai ir bendradarbiai sako jį mokėjus bendrauti su žmonėmis: „Ir vėliau <…> jį labai traukė žmogiškosios prigimties bei charakterių vidinis mechanizmas. Šį polinkį, matyt, gerai atitiko psichologinis metodas, jo studijų metais turėjęs didelį svorį literatūrologijoje. Į ją Jurgis Lebedys puolė su jaunystės įkarščiu ir jau tada jam būdingu nuodugnumu ir metodiškumu.“
Visi jaunesni J. Lebedžio draugai ir bendradarbiai pažinojo jį kaip susiformavusį mokslininką, pasirinkusį ir griežtai apibrėžusį savo tyrinėjimo objektą bei jį atitinkančius metodus. Nuosekliai išlaikomas istorizmo principas reikalavo gilintis į literatūrą lemiančius socialinius veiksnius. Profesorius Jurgis Lebedys tapo visapusišku feodalizmo epochos žinovu, neginčijamu šios srities autoritetu. Šiandien tokio tipo mokslininkų pasigendama, kai iš mūsų pasitraukė ištisa neginčijamų autoritetų karta.
Juozas Brazauskas