Rugsėjo mėnesį Lietuvos medicinos bibliotekoje veikia Tautodailininkų sąjungos narės docentės socialinių mokslų daktarės Eugenijos Martinaitytės tapybos darbų parodą „Sugrįžę prisiminimai“.
Parodos autorę kalbino Janina Valančiūtė.
Parodą atvėrėme įsimintiną dieną – rugsėjo 1-ąją, kuri Jums, daug metų dirbusiai dėstytoja, yra ypatinga šventė.
prof. V. Pukelienė, prof. K. Levišauskaitė
Ši diena mums visiems įsimintina dėl savo patirčių, šeimos vertybių, pažinimo tąsos, išleidžiant į mokslus vaikus ir vaikaičius. Manau, kiekvienas šią kalendorinę dieną priima savaip, kartu tam tikroje bendrystėje su kitais. Teko dirbti įvairiuose universitetuose. Kiekvienas turi savo ypatumų, skiriasi dvasia, tradicijomis, tarpusavio ir hierarchiniais santykiais. Kiekvieno universiteto akademinės bendruomenės yra skirtingos. Studentų elgsena ir kultūra taip pat labai skiriasi. Galimybę būti skirtinguose universitetuose (Vilniaus Gedimino technikos, Vilniaus, Vytauto Didžiojo, ISM vadybos ir ekonomikos) lėmė ypatingos likimo aplinkybės. Nuostabus jausmas eiti Kauno Laisvės alėja kartu su kolegomis ir studentais, smagu matyti gausius studentų būrius MRU, vaikščioti senojo Vilniaus universiteto koridoriais, stebėti laiko ženklus VGTU kolegų veiduose. ISM patalpos sukelia prisiminimus apie tuometiniame Vilniaus inžineriniame statybos institute (VISI) vykdavusius šokių vakarus. Kiekvieno universiteto aura suteikė tam tikrų patirčių, o svarbiausia – puikių kolegų ir draugų.
Baigusi Kauno technologijos universitetą, buvote Atviros Lietuvos fondo programų direktore, dirbote Lietuvos bankininkystės, draudimo ir finansų institucijose, dalyvavote mokslinėje veikloje…
Baigusi universitetą, pagal paskyrimą pradėjau dirbti Miestų statybos projektavimo institute, kuriame atlikau priešdiplominę praktiką. MSPI tuomet buvo vedančioji, kaip tada vadino, organizacija. Teko pasinerti į architektūros pasaulį. Maketai, projektų aptarimai ir patys „metrai“: broliai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai, V. E. Čekanauskas, G. Baravykas, J. Šeibokas, B. Kasperavičienė, J. Vanagas ir kt. Teko būti liudininke konceptualių projektų: Lazdynai, Žirmūnai, Sporto rūmai, kino teatras „Lietuva“ ir kt. Kiekvienas objektas – tikras įvykis.
Tuo metu Kazimieras Antanavičius pasikvietė dirbti jo Statybos valdymo laboratorijoje, kurioje dirbo G. Vagnorius, J. Rudalevičius, J. Bivainis, J. Dieninis, A. Pabedinskaitė ir kt. Profesorius K. Antanavičius buvo tyrimų projektų ir disertacijų vadovas. Įdomūs laikotarpis… Darbą laboratorijoje derinau su paskaitomis, kurias pradėjau skaityti VGTU (buvusiame VISI). Ten dirbau iki naujųjų laikų. Per tą laiką apgyniau disertaciją, vadovavau Ekonomikos teorijos katedrai. Joje antraeiles pareigas ėjo R. Lazutka, G. Černiauskas, V. Navickas. Sistemos lūžio metu atsirado puikios galimybės papildyti teorines žinias praktine patirtimi. Gavusi pasiūlymą kurti Šiauliuose „Prekių biržą“, neabejodama sutikau. Tuomet įgyvendinome Baltijos biržų akademijos projektą – trijų valstybių brokerių mokymus.
Dalyvavau atrankoje į neseniai įkurtą Atviros Lietuvos fondą ir tapau šio fondo ypatingos bendrijos nare. Svarbiausia buvo patirtis – buvimas tarp žmonių, turinčių tas pačias vertybes. Trejų metų darbo fonde patirtis leido dalyvauti bankininkų mokymų vadovo atrankoje, o laimėjus – palaipsniui formuoti specializuotą mokymo sistemą finansų sektoriui. Tuo metu įsteigtas Lietuvos bankininkystės, draudimo ir finansų institutas (LBDFI) buvo pirmoji viešoji įstaiga atkurtoje Lietuvoje. Institutas įgyvendino daugybę paramos projektų, skirtų tuomet tik pradėjusiam formuotis finansų sektoriui. Teko stažuotis JAV ir Europos finansų sektoriaus institucijose. 2004 metais institutas nustojo veikti, o aš grįžau į akademinę sistemą su tam tikra finansų veiklos patirtimi.
darbų parodoje Lietuvos medicinos bibliotekoje.
Janinos Valančiūtės nuotr.
Laikotarpis iki 2004 metų buvo įdomus ir prasmingas, nes dalyvavimas finansų sistemos formavime suteikė ir žinių, ir bendravimo patirties. Teko dalyvauti kaip finansų sistemos grupės vadovei Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 m. ilgalaikės strategijos kūrime (2002). JAV rėmimo programa suteikė galimybes organizuoti mokymus Lietuvos, Kaliningrado ir Baltarusijos vadovaujantiesiems specialistams. Juose paskaitas skaitė I. Šimonytė, Z. Lydeka, A. Nugaraitė ir kt.). Man buvo įdomūs studentų įvairaus lygmens darbai finansų tematika. Daug metų dėsčiau Erazmus programos studentams. Tai taip pat praturtino mane.
Prisiminkime Jūsų meninio kūrybinio kelio pradžią. Nuo 1979 m. lankote dailės studiją „Paletė“. Anksčiau tikriausiai taip pat piešėte? Kas Jus atvedė į dailę?
1979 metais eksternu apgyniau daktaro disertaciją. Tais laikais Mokslo tarybos buvo specializuotos, o Lietuvoje nebuvo tinkamos specializacijos tarybos. Prof. K. Antanavičius rekomendavo Vadybos institutą Maskvoje. Teko iš arčiau susipažinti su Maskvos akademine bendruomene. Vėliau du kartus (1983, 1988) kėliau kvalifikaciją Maskvos valstybiniame universitete. Taigi ir kultūros renginiai – parodos, teatrai, koncertai, architektūra – buvo pasiekiama ir paliko puikius prisiminimus. Tada padariau nemažai eskizų.
Disertacijos rengimo laikotarpis dažnai sukelia nevilties, nepasitenkinimo savimi nuotaikas. Būtent tokios nuotaikos vertė mane ieškoti, kur galėčiau „išsikrauti“, arba visai kitokios, nei sėdėjimas bibliotekose, veiklos. Radau tik studiją „Paletė“, priklausančią Profsąjungų rūmams. Iš dalies tai buvo atsitiktinis pasirinkimas, nors bandymų tapyti, piešti buvo ir anksčiau. Juos parodžiau studijos vadovui R. Bičiūnui ir gavau kvietimą prisijungti prie studijos narių. Taip iki šiol jau daug metų tęsiasi mūsų draugystė. R. Bičiūną laikau savo mokytoju.
Nuo 1984-ųjų dalyvaujate respublikinėse parodose, pleneruose ir konkursuose, kuriuose pelnėte apdovanojimų. Jūsų kūrinių įsigijo Lietuvos nacionalinis muziejus. Kada surengėte pirmąją personalinę parodą?
Pirmąją parodą surengiau 1986-aisiais tuometiniame Vilniaus inžineriniame statybos institute (VISI). Anuomet nebuvo taip paprasta rengti parodas, reikėjo gauti leidimą. Jį man suteikė Liaudies meno rūmai (dabar Lietuvos nacionalinis kultūros centras).
Kas paskatino tapyti? Gal šeimoje buvo menininkų?
Ne, menininkų nebuvo, visi – inžinerinės pakraipos. Tačiau menas supo mus nuo mažens: paveikslai, buto interjeras Kaune, privalomos muzikos pamokos. Matyt, šeimos bendros nuostatos, aplinka, pagarba menui lėmė domėjimąsi menu plačiąja prasme. Aišku, kupina iliuzijų, norėjau stoti į dailę. Tėvas „nugesino“ šį norą, sakydamas, kad iš to nepragyvensi. Teko ieškoti savęs kitose srityse. Didžiausią pagalbą, supratimą rodė motina, atlaisvindama nuo bet kokių rutininių darbų, skatindama tapyti Žvėryną. Savo pagyrimais, susižavėjimu ji palaikydavo mano tapybinius gebėjimus. Kilusi iš inteligentiškos šeimos, ji sugebėjo perduoti vaikams grožio ir gėrio suvokimą. Man pavyko išvengti įvairių kūrinių kopijavimo ir surasti savo stilių, tapti atpažįstamai pasirinktoje temoje.
Pasirinkusi tiksliuosius mokslus, lygiagrečiai derinote ir savo meninius pomėgius. Beveik prieš tris dešimtmečius įstojote į Tautodailininkų sąjungos Vilniaus bendriją.
Nesakyčiau, kad pavyko suderinti pomėgį su pagrindiniais darbais. Buvo laikotarpių, kai atsirasdavo laiko tapybai, ypač vasarą, kai dėstytojai turi ilgesnes atostogas. Atėjus 1990-iesiems, teko daug paplušėti, ieškant savo vietos. Tai buvo išgyvenimo laikotarpis. Teko atsisakyti savo pomėgio, gal ir negalvojau, kad kada nors sugrįšiu į tapybą. Tačiau 2010 metais po ilgos, apie trisdešimties metų, pertraukos surengiau personalinę parodą Mykolo Romerio universitete.
Tai buvo savotiškas lūžio taškas. Palaipsniui atsirado noras vėl ir vėl tapyti, o 2015 metais suteiktas Meno kūrėjo statusas ir dalyvavimas Vilniaus krašto tautodailininkų renginiuose, pažintys su Lietuvos rajonais, meno žmonėmis tapo puikia paskata vertinti gyvenimo akimirkas.
Jūsų kūryba jau išsiveržė iš liaudies meno ribų, atsiskleidė individualus braižas…
Esu miestietė. Ryšio su kaimu neturiu. Gal tai – silpnybė, taikant į tautodailės menininkus. Kaimo aplinka yra dosni, savita. Tai tradicinės kultūros dalis, todėl domėjimasis ja yra prigimtinis. Bet miesto architektūra mane domino visada, lengvai randu gyvas kompozicijas. Manau, kad P. Breigelio tapybą primena mano tamsūs medžiai žiemos peizažuose, tačiau medinės Žvėryno (ir ne tik) architektūros motyvai yra tam tikros nuotaikos atspindys.
Pradėtas darbas kartais tęsiamas po dvejų ar daugiau metų, kai nuotaika, metų laikas, kompozicijos trauka vėl verčia grįžti prie to paties darbo. Darbą turiu pradėti, gyvai būdama pasirinktoje vietoje. Pasikartojantis vaizdas pro mano langą į senojo Žvėryno namus niekada nepabosta. Kartais eskizuoju ir pro automobilio langą. Šio motyvo variacijų per daugelį metų sukūriau nemažai. Raminu save, kad K. Monė yra nutapęs dvidešimt šešis šieno kupetų paveikslus.
Tapote aliejumi, akrilu. Gal iš pradžių bandėte ir kitas technikas?
Pradėjau nuo klasikos – temperos. Vėliau – aliejus, o pastaraisiais metais – akrilas. Rezultatas – panašus. Pabandykite atskirti, nepažiūrėjusi į etiketes.
Kūriniuose dominuoja motyvai: Vilniaus miesto panorama, Žvėryno vaizdai, Neringos ir kaimo peizažai. Parodoje matome ir gėlių kompoziciją. Kokių darbų dar turite?
Rengiu savo tapybos albumą. Pakėliau senus darbus, piešinius, tapybą, miniatiūras. Nustebau, kad jų – tiek daug, nors, žinoma, galėjo būti ir dar daugiau. Nemažai akvarelės darbų. Norėčiau surengti piešinių ir miniatiūrų parodą, nors tematika ta pati: Žvėrynas, Neringa, kaimas.
Gimėte Kaune, bet jau šešiasdešimt penkerius metus gyvenate Vilniuje, čia giliai įleidote šaknis. Jus galima vadinti Žvėryno metraštininke, nes fiksuojate savo rajono istoriją. Jūsų galerijos tinklalapyje prie kiekvieno kūrinio pateiktas išsamus vaizdo aprašymas. Daugelis vilniečių galėtų pavydėti tokios stiprios savo bendrijos narių komandos, kokią pavyko suburti Jūsų kaimynystėje gyvenančiam režisieriui Vytautui Domaševičiui.
Žvėryne veikia kelios bendrijos. Mano bendrijos pirmininkė Danutė Jakubonienė, o Vytautas Domaševičius – pavaduotojas. Svarbiausia – narių bendrumas. Mielai dalyvauju šios bendrijos veikloje. Gaila, kad žvėryniečiams negaliu surengti savo darbų parodos, nes nėra tam tinkamų patalpų. Įvairiais būdais palaikau ryšį su mano kartos Žvėryno gyventojais – režisieriumi J. Matoniu, O. Olšausku, dailininku J. Varnu ir kt.
Kai šeima persikėlė į Žvėryną iš miesto centro (namas buvo prie Kudirkos aikštės), pradėjome šį rajoną vadinti kaimu vidury miesto. Tuomet Žvėryne nebuvo centrinio šildymo, asfaltuotų gatvių, vandentiekio… Bet buvo jauku, saugu ir gražu.
Dabar turbūt turite daugiau laiko? Kokie kiti Jūsų pomėgiai?
Dar 2018 metais turėjau akademinį krūvį, tačiau supratau, kad tolstu nuo auditorijos, nors ir labai pasiilgstu bendravimo su akademine bendruomene. Turiu tam tikrų įsipareigojimų, vertinant projektus Lietuvoje ir užsienyje (esu COST ekspertė), tačiau tai – jau antrame plane. Dalyvauju tautodailininkų – meno kūrėjų (Vilniaus bendrijos) veikloje, organizuoju primityviosios tapybos plenerus, dalyvauju kolektyvinėse parodose, šiemet surengiau dvi personalines parodas ir ruošiuosi trečiai – Seime, kurią planuojame nuo spalio 2-osios. Kviečiu aplankyti.
Dėkojame už pokalbį, nors čia paminėta tiek įvairių temų, tiek įdomių asmenybių, kad kalbų dar pakaktų ir kitam kartui. Geros Jums kloties. Gražaus tapybiško rudens ir iki susitikimų
parodose.