Interviu su prof. habil. dr. Gediminu Merkiu
„Mokslo Lietuvos“ redakcija jau rašė, kad rugsėjo 18 d. Lietuvos mokslininkų sąjunga kartu su Šiaulių universitetu rengia tarptautinę mokslinę konferenciją „Valstybės strategijos raida XXI amžiuje: tautinis ir tarptautinis kontekstas“. Kurie Lietuvos Respublikos raidos aspektai Jums kelia didžiausią nerimą?
Per pastaruosius keliolika metų visos Lietuvos valdžios grandys – Seimas, vykdomoji valdžia ir teisminė valdžia, mano nuomone, giliai deintelektualizavosi. Truputį kai kur dar laikosi vietos savivalda, kuri šiaip jau yra suspausta ir suvaržyta. Valstybė neturi strateginės vizijos, žmonės nepasitiki valdžia, yra nusivylę teisėsauga. „Žemyn važiuoja“ švietimas, nuo sesės Estijos šioje srityje mus skiria šviesmečiai. Mažumėlę dar stebuklingai laikosi sveikatos apsauga ir kultūra, bet griūties ženklų matome ir šiose srityse.
BVP auga, bet žmonių gyvenimas negerėja. Vidutinis lietuvis sukuria gėrybių daugiau nei vidutinis lenkas ar estas, bet algą kažkodėl gauna mažesnę. Pagal darbo našumą laipsniškai artėjame prie Europos Sąjungos (ES) vidurkio, bet atlyginimai proporcingai neauga. Lietuva jau seniai yra tapusi neteisingų atlyginimų šalimi. Čia masiškai pasireiškia toks netoleruotinas dalykas, kaip dirbančiųjų skurdas. Pabandykite švedui ar šveicarui paaiškinti, kas yra „bobutės paskola“. Liksite nesuprastas. Neišmokėtą atlyginimų dalį mums mikliai išdalina greitaisiais kreditais ir taip padaro priklausomus.
Darbo psichologijoje ir sociologijoje yra žinoma metafora: „Laimingos karvės duoda daugiau pieno.“ Geras ūkininkas darbinius gyvulius prižiūri geriau, nei nemaža dalis darbdavių Lietuvoje žiūri į savo darbuotojus. Samdinys, nustumtas nuo savo darbo vaisių, niekada nebus motyvuotas, niekada nedirbs labai našiai. Tie patys, pasak vietos darbdavių, našiai dirbti nesugebantys lietuviai puikiausiai dirba Airijoje ar Norvegijoje ir yra motyvuojami bent tris kartus didesniu atlyginimu. Visi, kas turi stažą ir sąžiningai, kokybiškai dirba pagal specialybę, turėtų šiandieninę savo algą dauginti bent iš koeficiento 1,8. Čia maždaug ir būtų teisingas, realiai uždirbtas atlyginimas.
Šalies viduje išlieka klaikūs regioniniai kontrastai. Susiformavo dvi Lietuvos – Vilnius ir likusi Lietuva. Smulkusis ir vidutinis verslas Lietuvoje sukuria apie 75 proc. BVP, tačiau visa oligarchinės valdžios globa ir protekcionizmo malonės, visos išmokos, palankūs įstatymai ir pan. atitenka tik stambiajam verslui ir koncernams. Verslo mažiukai gauna tik „riestainio skylę“ ir mokestines bei kredito prievoles.
Beje, jokios normalios smulkiojo ir vidutinio verslo kreditavimo sistemos Lietuvoje iki šiol nėra. Valdžia pjauna šaką, ant kurios sėdi. Užsienio bankai apskritai siautėja tarsi savo kolonijoje. Neseniai kilo tarptautinis skandalas dėl milijardų išplovimo Skandinavijos bankuose. Normali Vyriausybė, jei tokia būtų, paimtų tuos bankus už trumpo pavadžio ir pasakytų: „Susimažinkite savo apetitus, išpirkite kaltę, nes kitaip suspenduosime licencijas ir pasikviesime į Lietuvos rinką kitų šalių bankus…“ Deja, panašu, kad patys skandinavų bankai vedžioja valdžią už trumpo pavadėlio, nelyginant romų pudeliuką…
ES remia savo žemės ūkį ne tik dėl jo prekinės produkcijos, bet ir dėl to, kad neišnyktų kaimas, kad gyvuotų šeimos ūkiai, įsitvirtintų ekologinė žemdirbystė. Didžioji paramos dalis išsivysčiusiose ES šalyse atitenka būtent nedideliems ūkiams, o Lietuvoje – viskas atvirkščiai. Kuo didesnis agrarinis ūkis, tuo daugiau paramos atsiriekia. Mūsų Prezidentas neseniai pasiūlė įvesti išmokų lubas. Pažiūrėkime, kas mūru stoja už latifundinės žemdirbystės protegavimą šalyje? Ogi socialdemokratų (!) deleguotas ministras. Tokia štai „socialinė demokratija“ Lietuvoje.
Ar tiesa, kad Lietuvos politinėje sistemoje nebėra jokių politinių ideologijų?
Visos Lietuvos „sisteminės“ partijos de facto vykdo neoliberalistinę, globalistinę politiką. Lietuvių kalba ir visa lietuvybė stumiama iš viešos erdvės. Aršios viešos rietenos tarp partijų lyderių yra iš dalies imituotos, paremtos asmeniškumais ir psichologizmais. Bet kuriuo atveju ta imituota konfrontacija tikrai nėra vertybiškai ar ideologiškai motyvuota. Tai – primityvus teatras, kuris mulkina rinkėjus ir padeda grupuotėms bei jų vadams toliau valdyti. Piliečiai yra nuįgalinti, jų nuomonė ir interesai – niekam neįdomūs. Pilietinė visuomenė – silpna ir fragmentuota.
Šalies ekonometriniai rodikliai nuolat gražėja, o žmonių gyvenimas – ne. Mūsų šeimos negimdo, vyksta masinė emigracija. Lietuva yra sparčiausiai išsivaikščiojanti ir išmirštanti ES valstybė. Didžiulė socialinė nelygybė. Jau netgi Europos Komisija ir EPBO ragina Lietuvą: „Darykite ką nors“, o mūsiškė valdžia atsako: „Nėra pinigų, be to, mes visai gerai laikomės…“
ES vidutiniškai perskirsto apie 40 proc. BVP, o Lietuvoje tik 30 proc. Dėl to kenčia mūsų viešųjų paslaugų kokybė, valstybės ir jos demokratijos kokybė apskritai. Ką tik kažkur perskaičiau, kad JAV BVP dėl „koronės“ traukiasi 31 proc. Jei čia ne „melagiena“, tai – klaikus skaičius. Kad ir kaip ten būtų, JAV turi rezervinės valiutos spausdinimo mašinėlę, o Lietuva – ne. Dėl pandemijos ir pasaulinės ūkio krizės laukia socialinė ir ekonominė griūtis. Todėl labai svarbu, kad tiek Seime, tiek ir kitose valdžios struktūrose atsirastų kuo daugiau giliai išsilavinusių, nesuteptą reputaciją turinčių patyrusių, kompetentingų asmenų, įskaitant mokslininkus.
Kadaise pirmosios Lietuvos vyriausybės, vadovaujamos mokslininkų K. Prunskienės, G. Vagnoriaus, atlaikė blokadą, pasiekė tarptautinį pripažinimą, didžiulės rizikos ir neapibrėžtumo sąlygomis paklojo modernios valstybės pamatus. Anuomet „sąjūdinėje“ Aukščiausiojoje Taryboje, vėliau Seime ir vykdomojoje valdžioje buvo daug mokslininkų, kultūros žmonių. Tai Kazimieras Antanavičius, Eduardas Vilkas, Darius Kuolys, Aloyzas Sakalas, Bronius Kuzmickas, Bronislovas Genzelis. Visų ir nesuminėsi. Valdžioje buvo daug daugiau intelekto ir aukštos moralės nei dabar. Čia viena iš priežasčių, kodėl apskritai išlikome.
Dabartinėje valdžioje praktiškai nebematau holistinę kompetenciją turinčių garbingų asmenybių, kurios vykdytų vertybėmis grįstą politiką, kurioms rūpėtų strateginė Lietuvos ateitis. Tiesiog funkcionuojama pagal ketverių metų trukmės politinių kadencijų ciklą… Jei mūsų politinis elitas, jo personalinė sudėtis per šiuos Seimo rinkimus nebus atnaujinti intelektualiai, tai destruktyvūs procesai valstybėje tik stiprės, o Lietuva, kaip nacionalinė valstybė, bus ir toliau sparčiai išmontuojama. Tyčiojamasi iš lietuvybės, kėsinamasi į tradicinę šeimą, tėvystę ir motinystę, niekinami pokario partizanai, o Lietuvos gamtą užlieja „Grigeo“ srutos. Mokytoja, viešai mosuojanti sostinėje trispalve, sulaikoma, vežama į areštinę, o išsigimusi teisinė sistema uoliai siuva jai bylas…
Raginote tautines patriotines jėgas vienytis rinkimams į Seimą. Kaip pavyko?
Pavyko tik iš dalies. Diskusijų ir derybų būta, tačiau susivienijo tik Centro partija ir tautininkai. Jie spėjo susijungti, todėl dalyvaus rinkimuose kartu. Atskirai į Seimą bando patekti R. Dagys, V. Radžvilo Nacionalinis susivienijimas, A. Juozaičio Kartų solidarumo sąjunga. Formaliai dar galima sudaryti rinkimų koalicijas, bet čia jau galiotų 7 proc. patekimo į Seimą barjeras, kurio visos nesisteminės jėgos pagrįstai prisibijo.
Visos minėtos jėgos kovos iš esmės dėl to paties tautiškai ir patriotiškai nusiteikusio elektorato, kuris, deja, nėra didelis. Tai, kad nebuvo susivienyta, yra didžiulė tragedija. Kadaise Šarlis de Golis, vardan Prancūzijos išvadavimo nuo nacių, susivienijo netgi su socialistais ir komunistais. Tarp Š. de Golio ir komunistų objektyviai buvo didesnė politinė vertybinė distancija, nei tokia šiandien Lietuvoje egzistuoja tarp R. Dagio, V. Radžvilo ar A. Juozaičio su N. Puteikiu.
Lietuvos „vidinė okupacija“ jau seniai įvykdyta, tačiau mums neužteko išminties susivienyti. Yra didžiulė rizika, kad rudenį visi politiniai mažiukai, kad ir kokie teisūs, kilnūs ir gražūs būtų, visgi dabartinėje sistemoje dėsningai pralaimės. Gali būti, kad naujajame Seime tautinės patriotinės jėgos neturės jokio politinio atstovavimo. Nebent kelios ryškios žvaigždės laimės savo vienmandatėse. Ne veltui vadinamąsias sistemines partijas aptarnaujantys politikos apžvalgininkai džiūgauja, kad šiuose rinkimuose nėra „Lietuvos gelbėtojų“, kurie garantuotai peršoktų 5 proc. barjerą.
Yra ir kita bėda – mažosios partijos negauna valstybės dotacijos. Lietuvos rinkimų ir partijų finansavimo sistema sudaryta taip, kad į esamą politinę sistemą negalėtų ateiti naujos politinės jėgos. Tai šiurkštus Lietuvos Respublikos Konstitucijos pažeidimas, tautos – suvereno – teisių ir galių uzurpavimas. Iš 3×5 metrų dydžio plakatų rinkėjams vėl šypsosi V. Uspaskichas ir anūkas Gabrielius…
Ką gera galėtų padaryti keli bendražygiai mokslininkai, patekę į Seimą? Kas Jūsų klausytų?
Politiniai mažiukai dažnai reikalingi, sudarant koalicijas. Panašu, kad nė viena politinė jėga spalio mėnesį vyksiančiuose rinkimuose neturės Seime aiškios daugumos. Politologijoje gerai žinoma „auksinio balso“ metafora. Nesu didelis politikės
K. Prunskienės gerbėjas, tačiau ji visada sugebėdavo atsidurti visose koalicijose, nors rinkėjų balsų ir nedaug turėdavo. Taip galima daryti realią įtaką politinei darbotvarkei.
Be to, yra toks institutas, kaip oficialus Seimo nario paklausimas, į kurį visos institucijos privalo atsakyti argumentuotai ir greitai. Kiekvienas Seimo narys turi teisę kartą per mėnesį į 30 min. trukmės spaudos konferenciją, kuri transliuojama tiesiogiai, o po to viešai pasiekiama archyve. Žinau, kodėl dauguma dabartinio Seimo narių tuo nesinaudoja. Jie neatstovauja jokiai ideologijai, jokioms vertybėms, gina tik siaurus interesus, todėl ir bijo organizuoti tokias konferencijas. Kas bus, jei ateis keletas pilietiškų žurnalistų, išprususių NVO atstovų ir savo atvirais klausimais tokius politikus sumaišys su žemėmis. Tačiau jei turi protingą ir kilnią politinę ar reformų idėją, eik ir kalbėk apie tai Lietuvai 12 kartų per metus ir 48 kartus per kadenciją. Tavo klausimus bus priversti svarstyti arba demaskuos patys save visai Lietuvai ir rinkėjams.
Lietuvoje beveik neišnaudojamas toks modernios teisėkūros įrankis, kaip peticijos. Turiu galvoje ne spontaniškai surinktų 10 tūkst. piliečių parašų po laišku ar kreipimusi į valdžią, kas taip pat yra labai neblogai, bet peticijas, kuriose išdėstyti konkretūs teisėkūros pasiūlymai Seimui. Tokias peticijas gali įteikti ir pavienis (!) pilietis. Jei peticija raštingai parengta, Seimas bus priverstas dėl jos balsuoti. Aktyvus ir doras Seimo narys gali bendradarbiauti su piliečiais, jų grupėmis ir NVO, rengiant peticijas, ir intensyviai globoti jau įteiktų peticijų nagrinėjimo procesą Seimo komitetuose.
Vis tik Seimo nario galimybės kovoti už viešąjį interesą ir geresnę valstybę nepalyginamai didesnės, nei žmogaus iš gatvės. Viščiukus rudenį skaičiuoja.
Grįžkime prie švietimo ir mokslo problemų. Esate Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimo (LAMPSS) valdybos narys. Kokias matote Lietuvos švietimo ir mokslo bėdas? Ką siūlote?
2009 m. A. Kubiliaus Vyriausybė kartu su tuometiniu ministru G. Steponavičiumi ir Seimo komiteto pirmininku M. Adomėnu Lietuvos Respublikos Seime prastūmė antikonstitucinį Mokslo ir studijų įstatymą. Įvedė ydingą „studento krepšelio“ sistemą; visas aukštąsias mokyklas priverstinai pavertė „viešosiomis įstaigomis“; įtvirtino ydingą universitetų ir kolegijų valdymo modelį – vadinamąją „tarybų valdžią“. Konstitucinis Teismas šiame įstatyme aptiko apie keturias dešimtis pažeidimų.
Universitetų rektoriai ir kolegijų direktoriai įgavo neribotą, praktiškai nekontroliuojamą vienvaldystę, kurios kol kas neįmanoma demokratiškai atsverti. Tarybos 90–95 proc. balsavimo „automatu“ patvirtina rektoratų parengtus sprendimus. Kai kurių universitetų tarybos neteisėtai prasitęsė jų įgaliojimus, sistemingai pažeidinėjo rektorių rinkimų tvarką. Tokius faktus patvirtino Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnyba. Įtakingi verslininkai sėdi kelių konkuruojančių (!) universitetų tarybose, o jų artimieji viešuose aukcionuose superka istorinius universitetų pastatus…
„Konkuruojant“ švietimo rinkoje atsirado apie 2 tūkst. skirtingų studijų programų. Tai yra absurdas. Aukštajame moksle bujoja biurokratija, favoritizmas ir protekcionizmas, auga valdymo išlaidos, visa mokslinė ir pedagoginė kūryba primityviai „surodiklinta“, o akademiniuose padaliniuose tarp kūrėjų įsitvirtina nesveika konkurencija ir individualizmas. Tarp administracijos ir kūrėjų atsirado pribloškianti socialinė distancija atlyginimų disproporcijų ir sprendimo galių prasme. Autonomiją praradusi Lietuvos mokslininkų bendruomenė bemaž visiškai nusišalino nuo labai svarbios misijos. Turiu galvoje universiteto ir jo intelektualų prievolę konstruktyviai kritikuoti valdžią, jos klaidas, taip pat ir visuomenės ydas. Šios funkcijos parklupdyti Lietuvos universitetai praktiškai nebeatlieka.
Lietuvoje jau atvirai, nesislepiant vykdoma socialinių ir humanitarinių mokslų diskriminacija. Tai yra peilis lietuvybei. Taip silpninama valstybės „minkštoji galia“, tolstama nuo gerovės valstybės. Kubiliaus-Steponavičiaus-Adomėno pseudoreformos sukūrė Lietuvoje akademinį kumetyną, savotišką protinio darbo gulagą. Minėta reforma neišsprendė jokių įsisenėjusių aukštojo mokslo problemų, o tik pagilino visas jau buvusias problemas, paaitrino skaudulius. Maža to, kaip jų šalutinis efektas ėmė reikštis deformacijos ir kilo naujos problemos, kurių iki nelemtos reformos Lietuvoje visai nebuvo.
Jau praėjo 11 metų nuo ydingos reformos starto. Praėjo trys Seimo kadencijos, keitėsi vyriausybės. Deja, Konstitucinio Teismo nurodyti pažeidimai aukštajame moksle neištaisyti iki šiol. Nors tiek A. Butkevičiaus, tiek S. Skvernelio vyriausybės buvo kilniai įsipareigojusios eiti minėtų taisymų keliu.
Jau įprasta, kad rinkiminiai pažadai yra viena, o tikrovė – kita. Tačiau Seime patvirtintos Vyriausybės programos vykdymas virsta įstatymine prievole. Dar A. Butkevičiaus Vyriausybė įsipareigojo išmontuoti „krepšelio“ sistemą, žadėjo mokslininkams algą, kuri sudarytų 150 proc. nuo algų vidurkio šalyje. Kur visa tai? Visi premjerai, visos valdžios į mūsų Konstituciją ir savo pačių įstatymus tiesiog ciniškai „pasišluostė“. Konstitucijos veikimas aukštojo mokslo sektoriuje privalės būti visiškai atstatytas.
Praeityje svarbiausios – centrinės visuomeninės institucijos buvo šios: bažnyčia, dvaras, kariuomenė ir laivynas… Nuo XX a. vidurio centrine institucija tapo universitetas. Tai juo labiau galioja XXI a. žinių visuomenėje, besimokančioje visuomenėje. Jei Lietuvoje klūpos universitetai, tai klūpos ir valstybė, klūpos visa visuomenė. Pabuskime ir kelkimės