Pasakojimas apie literatūros istorikę Danutę Petkevičiūtę-Labanauskienę
Danutė Petkevičiūtė-Labanauskienė – literatūros istorikė, archeografė, vertėja, apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino 1-ojo laipsnio medaliu. Ji yra Lauryno Ivinskio ir jo pirmųjų lietuviškų kalendorių tyrėja, itin gerbiama bibliotekininkų bendruomenėje. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka 2018 m. išleido knygą „Danutė Labanauskienė. Scripta Manent. Straipsniai. Bibliografijos rodyklė“.
Bibliografijos rodyklė apima D. Labanauskienės mokslinės, literatūrinės, archeografinės veiklos laikotarpį nuo 1960 iki 2016 m. Leidinyje apžvelgtas jos gyvenimo kelias, straipsniai, vertimai, recenzijos, literatūra apie Danutę Labanauskienę. Yra nuotraukų iš asmeninio archyvo ir bibliotekos fondų. Knygoje įdėti ne tik mokslininkės straipsniai, bet ir dar niekur neskelbti įdomesni autorės tyrimų juodraščiai, straipsnių metmenys bei kita medžiaga, saugoma bibliotekos Rankraščių skyriuje. Juose yra neskelbtų faktų. Pavyzdžiui, autorė atskleidžia poeto Vytauto Sirijos Giros asmeninio fondo atsiradimo istoriją, kai poetas atnešė į Rankraščių skyrių pasaugoti „pavojingus“ emigravusių rašytojų laiškus. Mokslininkė tyrinėjo vėlyvąją išeivijos rašytojos Alės Rūtos kūrybą, tremtinės Eleonoros Juočepienės likimą, kultūros istoriko, knygotyrininko, teisininko Vaclovo Biržiškos dokumentus.
Lotyniškas moto Vrublevskių bibliotekos spalvingame vitraže „Verba volant, scripta manent“ („Žodžiai išlekia, raštai lieka“) tinka ir kalbant apie D. Labanauskienę. Mokslininkė Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje dirbo beveik 50 metų, bendravo su šviesiomis pokario metų asmenybėmis. Bibliotekos rankraštyne ji aprašė ir susistemino šimtus tūkstančių senųjų rankraščių, parašytų įvairiomis kalbomis, sunkiai įskaitomų, reikalaujančių jų aplinkos išmanymo. Tai – profesionalaus istoriko darbas.
Autorė teigia, kad Rankraščių skyrius – išskirtinis. Darbas jame primena kasyklas, kuriose į vieną vietą suberta visokių brangakmenių. Čia gali aptikti neįkainojamų, šimtmečius paslėptų, netyrinėtų dokumentų. Danutė lyg detektyvė ieškodavo ryšio tarp daugybės dokumentų, kol visa tai susiedavo į vieną paveikslą. Ir tada užliedavo atradimo džiaugsmas. Tai buvo sunkus darbas – tarsi žinių kalnakasio, kuris kantriai triūsė, kol netirtuose kloduose aptiko naujų išteklių.
Svarbiausieji darbai
D. Labanauskienė yra dviejų knygų autorė. Vienas svarbiausių darbų – monografija apie XIX a. šviesuolio, pirmųjų lietuviškų kalendorių rengėjo Lauryno Ivinskio asmenybę ir veiklą. „Petkevičiūtė, Danutė. Laurynas Ivinskis: monografija“ (1988) – tai didžiausias ir pagrindinis D. Labanauskienės mokslo veikalas. Knyga, pareikalavusi daugelio metų darbo ir kruopštaus tyrimo, buvo rengta kaip disertacija, tačiau po vadovo Jurgio Lebedžio mirties taip ir liko neginta. Tai knygotyros monografija, atskleidžianti Lauryno Ivinskio indėlį į lietuviškų kalendorių leidybą, atskleidžianti jo kultūrinės veiklos mastą, nuopelnus Lietuvos pedagogikai, gamtos mokslui, kalbai ir literatūrai. Šia tema autorė parašė daug straipsnių, naujai aptiktais faktais papildė studiją „Pro laiko ūką: Laurynas Ivinskis“, skirtą 200-osioms L. Ivinskio gimimo metinėms.
Kita D. Labanauskienės publikuota knyga yra „Autografų kolekcijos katalogas“ (1989). Jame pateikti anotuoti įvairiais metais rašyti 2272 žymių asmenų laiškai, saugomi LMA Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje.
D. Labanauskienė paskelbė apie du šimtus straipsnių moksliniuose, kultūriniuose, profesiniuose periodiniuose leidiniuose, enciklopedijose. Daug jos straipsnių skirta Rankraščių skyriuje saugomai vertingai medžiagai tirti ir populiarinti.
Dalis rašinių yra apie jos gyvenime sutiktas iškilias asmenybes: atsiminimai apie kurso draugus, bendradarbius. Reikšmingi yra jos eilėraščių vertimai į lietuvių kalbą, redagavimo darbai, knygų recenzijos. Kūrinius autorė pasirašinėjo mergautine Petkevičiūtės ir vėliau – Labanauskienės pavardėmis.
Įdomu paminėti publikacijas, parašytas po Nepriklausomybės atkūrimo, kurių vien pavadinimai atskleidžia laisvės kainą: „Laukiame rankraščių“ – apie Štuthofo koncentracijos stovykloje 1943–1945 m. kalintų Lietuvos įkaitų fondą; „Pravieniškių aukos prabyla“ – apie 1941 m. birželio įvykius Pravieniškėse; „Penktasis – nežudyk: nauji paliudijimai apie 1941 m. sušaudytuosius Pravieniškėse“; „Be kaltės kaltas“ – skirta trėmimams: Julijono Petkevičiaus, D. Labanauskienės tėvo, mokytojo, Taujėnų pradinės mokyklos vedėjo, Lietuvos mokytojų sąjungos veikėjo, politinio kalinio ir tremtinio atminimui.
Sulaužyti likimai
1941 m. birželio 14 d. Danutė kartu su tėvais iš Vėdarų kaimo buvo ištremta į Sibirą, Altajaus kraštą, Staraja Bardos (dabar Krasnojarskoje) rajono Bolšaja Rečka taigos gyvenvietę.
Aštuonmetės mergaitės patirtis buvo tokia: baimė ir siaubas sausakimšuose vagonuose, artimų žmonių mirtys, badas. „Man iki šiol atrodo, kad bet kada gali pritrūkti maisto. Iš pasąmonės eina… – yra išsitarusi. – Mama visą laiką duoną džiovindavo, atseit, bet kada gali prireikti. Gyvybės instinktas.“ Pinigai buvo beverčiai, daiktus keisdavo į maistą: bulves, kukurūzus, pupeles. Tik taip palaikė gyvybę.
Tremtyje nebuvo jokios mokyklos, todėl ketverius metus Danutė niekur nesimokė, paskui baigė šešias Staraja Bardos vidurinės mokyklos klases. Altajaus kraštas, tik 200 km iki Kinijos sienos, jos atmintyje liko gražus: sraunios kalnų upės, neužmatomi taigos plotai. Danutės tėvas 1943 m. žuvo lageryje, o ji su mama 1947 m. pabėgo iš tremties ir slapčia grįžo į Lietuvą.
Pabėgimas buvo dramatiškas. Pardavė kelis daiktus. Už pinigus Bijsko gyventojai rengdavo pabėgimus. Šiaip ne taip, vis drebėdamos tikrintojų, traukiniais per Gomelį nusigavo į Lietuvą. Šiaulių geležinkelio stotyje saugumiečiai tikrino dokumentus. Palikusi keturiolikmetę dukrą tarp ryšulių, mama pasislėpė nuo patikros, o saugumiečiai vaiku nesidomėjo.
Iš Šiaulių pavyko nusigauti iki Biržų, kur gyveno motinos brolis. Teko gyventi nuolatinėje baimėje, susikurti naują biografiją, apsimetant, kad motina yra teta. Mokykloje per rusų kalbos pamokas Danutė puikiai šnekėjo, taip galėjo sukelti įtarimų. Vaikai ėmė ją vadinti ruse. Teko tyčia darkyti rusų kalbą, kad neįtartų. Dešimtmečiais teko nešti nelengvą tylėjimo naštą.
Asmenybė
Atsakomybės ir pareigos suvokimą išugdė ne tik sudėtingas Danutės gyvenimas, bet ir jai svarbios asmenybės. Priesakas „reikia“ jau buvo įdėtas su genais, įgytais iš tėvų. Kaip pati teigia, visa drausmė, visas griežtumas yra iš tėvo. Profesorius J. Lebedys išmokė dirbti negailint savęs, kad net ir nuobodoki darbai taptų svarbūs.
Danutė – įdomi pašnekovė, labiau domisi kitų rūpesčiais, nei pasakoja apie save. Domisi literatūra, knygomis, spektakliais. Didelis kultūros alkis tęsiasi iki šiol. „Senatvės nėra. Ir dvidešimtmetis gali būti senas“, – sakydavo Danutė. Būdama aštuoniasdešimt septynerių, studijuoja gamtamokslines knygas, filosofijos traktatus. Ji – smalsus, jaunos sielos žmogus.
Loreta Glebavičiūtė
