Ką verta pasirinkti?
Prieš keletą dienų vienoje televizijos žinių laidoje buvo parodytas reportažas, labai taikliai iliustruojantis rinkėjų nuotaikas. Į žurnalisto klausimą, už ką balsuotų šiuose Seimo rinkimuose, atsakinėjo galbūt ir atsitiktinai pakalbinti žmonės. Tačiau jų atsakymai – tikrai ne atsitiktiniai, o tipiški, t. y. tokie, kuriuos bet kuris iš mūsų ne kartą yra girdėjęs ar panašiai mąstęs. Vienas iš jų ramiai paaiškino, kad pasielgs „pagal užsimerkusios bobutės pirštą“: į kurį partijos sąrašą pirštas pataikys, tą iš ilgo sąrašo ir pasirinks, nes jokio skirtumo tarp tų pagrindinių (parlamentinių, sisteminių, didžiųjų ir pan.) partijų jis nematąs. Kitas su neslepiama ironija paaiškino, kodėl balsuos už „konservatorius“, nes… „konservuotas daiktas ilgai laikosi“.
Trečioji su užsidegimu aiškino, kad visada balsuoja tik už tos pačios grupuotės atstovus, tačiau, kodėl būtent juos pasirinko, įvardinti nesugebėjo. Ketvirtasis dėstė, kad už tuos pačius šiemet tikrai nebebalsuos, nes „jie nieko gero nepadarė“, todėl bandys pirmenybę suteikti kitiems, nors ir apie juos nieko nežino. O nemaža užkalbintųjų grupelė dėstė, kad balsuoti visai neis, nes, kad ir ką išrinktų, valdys tie patys – niekieno nerinkto „elito“ atstovai, kurių rankose yra pinigai, taigi ir valdžia, ir įtaka: „Jie neprekiauja poveikiu, nes jau seniai jį įsigijo…“
Kai prasidėjo Vytauto Bako inicijuotas gerai žinomo verslo sambūrio bylos dėl poveikio valstybės institucijoms nagrinėjimas, grupelė asmenų, vadinančių save labai gerai informuotais (o gal jie ir yra tokie, kas ten žino), politinių aktualijų laidoje rimtai aptarinėjo, už kiek galima nupirkti visą Vyriausybę. Ne tik aptarinėjo, bet ir minėjo konkrečias (beje, ne tokias jau ir dideles) sumas.
Kilus eiliniam „skandaliukui“ dėl labai greito, bet labai brangiai kainavusių „greitųjų testų“ pirkimo, vienas iš valstybės vadovų eilinį kartą kandžiai paauklėjo Seimą, kad ne tuo adresu kreipėsi ir ne tokius klausimus uždavė, kad viskas buvo padaryta tiksliai „pagal tuo metu galiojusią tvarką“. Kalbėjo lygiai tiek laiko, kiek iš viso buvo skirta problemai aptarti. O juk klausimas buvo elementariai paprastas: kodėl vieni pirko būtent iš šio pardavėjo, nors kiti pasiūlė (o kita valdžios institucija ir nupirko) keturis kartus pigiau? Kitaip tariant, kur ir kodėl nukeliavo keturi su puse milijono? Juk tauta (tegul dar ir ne taip garsiai ir ne taip drąsiai, kaip tai jau daroma kaimynystėje) vis tiek klausinėja: kodėl nupirkta už šešis milijonus, nors buvo galima už pusantro? Kodėl su tais, kurie tą patį produktą tuo pat metu siūlė pigiau, niekas net nekalbėjo? Jei yra kažkokių aplinkybių, kurių tada nepaisyti buvo neįmanoma, gal dabar galima jas įvardinti? Bet atsakymų nėra… Pusketvirto milijono – tik smulkmena? Kaip ir tie trys šimtai tūkstančių eurų vienam klerkui… tik už „tarpininkavimą“.
Kur slypi korupcijos šaknys?
Po visą Lietuvą iškabinėti kelių kvadratinių metrų dydžio spalvoti plakatai, kuriuose ir su laimingomis damomis, ir su pasitempusiais jaunikaičiais šypsosi tas pats praplikęs ūsuotas dėdulė, kažkada prašęs politinio prieglobsčio Lietuvai nedraugišką elgesį demonstruojančioje valstybėje, kurios vadovai bando įtikinti pasaulį perrašyti istoriją, o sovietinės imperijos suirimą vertina kaip didžiausią nesėkmę.
Prieš kelerius metus vieno gamintojo iškabintoje reklamoje šalia išvaizdžios merginos buvo parašyta „Kai norisi mėsos…“ Gal tai tik atsitiktinumas, kad merginą, kaip mėsos simbolį, pasirinkęs reklamos užsakovas buvo tiesiogiai susijęs su tuo pačiu ūsuotu dėdule? Tik šį kartą reklaminiuose plakatuose neparašyta, ko jam norisi dabar.
Vos už kelių metrų kitame plakate rankas iškėlęs kitas dėdulė aiškina, kad „Mums – pakeliui.“ Bet kur jis pats eina ir kitus kviečia – atsakymo nėra. Tai kiek tų, išsamiai besidominčių kandidatų sąrašais, yra tarp mūsų?
Mano kartos žmonėms tikruose rinkimuose, kai buvo žinoma, kurią pusę verta pasirinkti, teko dalyvauti tik kartą – renkant Aukščiausiąją Tarybą, dabar atgaline data pervardintą Atkuriamuoju Seimu: arba balsuoji už Sąjūdį, arba už ką tik pakeitusią pavadinimą LKP (vėliau – LDDP). Tačiau tada, kai po greitai kilusių intrigų į valdžią grįžo LKP – LDDP su „saviškiu, patyrusiu ūkininku“, net ir tokio pasirinkimo nebeliko. Netrukus pasigirdo ir labai įsimintina frazė – „Ubagų į Seimą neįleisime.“ Eiliniam nepasiturinčiam (taigi, anot staiga praturtėjusiųjų, ubagui) galimybė būti išrinktam sulig kiekviena nauja Seimo kadencija vis mažėjo, kol beveik visai išnyko.
Dauguma pokyčių vyko labai sparčiai. Svajonė, kad, atkūrus nepriklausomybę, Lietuvos gyventojų skaičius padidės ir netrukus pasieks keturis milijonus, greitai išblėso. Nors po 90-ųjų tai atrodė visai realu: juk atkūrėme valstybę – Tautos namus. Tai ką reiškia tie trūkstami 300 tūkst. piliečių? Juk žmonės jausis saugesni ir laimingesni, todėl gausės šeimos, gal sugrįš ir bent vienas kitas pokario bangos emigrantas su jau užjūriuose užaugusiais vaikais. Deja, tikro saugumo neatsirado. Rytais, važiuodami į darbą, matėme vis ilgėjančias norinčių emigruoti eiles prie Vokietijos ambasados. Bet kodėl? Dar taip neseniai Baltijos kelyje stovėjome susitelkę ne mažiau už vokiečius, griovusius Berlyno sieną. Tada jie iš mūsų mokėsi, o ne mes iš jų…
Žmogui reikia pragyventi, o darbo ir atlyginimo staiga nebeliko. Tada dirbau Seime Tautininkų parlamentinės frakcijos patarėju. Iš Kauno atvažiavo solidi garbingų žmonių grupė. Jie su neslepiamu siaubu pasakojo, kaip viena po kitos uždaromos stambios, paklausią produkciją gaminusios pramonės įmonės, teikusios pragyvenimo šaltinį net ne šimtams, o tūkstančiams žmonių, ne tik kauniečių. Šioje grupėje buvo gamyklų inžinierių ir kitų specialistų, tuometinio Kauno politechnikos instituto (dabar – KTU) mokslininkų. Jie atsivežė savo sukurtą planą, kaip išgelbėti šias gamyklas, jas reorganizuojant pagal nūdienos poreikius. Tarptautinis susitarimas su garsiąja „General Motors“, gaminusia ne tik modernius automobilius. Su Amerikos milžino pagalba buvo planuojama Lietuvoje įkurti žemės ūkio technikos gamybos susivienijimą visai Rytų Europos rinkai. Jau esu rašęs, kad ši idėja Lietuvoje netrukus buvo sužlugdyta: modernios įmonės skubiai skelbė bankrotus, tiek inžinieriai, tiek aukščiausios kvalifikacijos darbininkai buvo išmesti į gatvę, o šio sumanymo autoriai – apšmeižti. Panašūs procesai vyko ir visoje Lietuvoje. Tik neteko girdėti, kad bent vienas šių aferų organizatorius būtų išaiškintas ir nuteistas. Netrukus prasidėjo naujųjų lietuviškų milijonierių ir korupcijos židinių formavimosi laikotarpis. Padėtį pakeisti galėtų tik rinkimai, atvesdami į Seimą su nusikaltėliais nesusijusius žmones.
Pagal dabartinę rinkimų „tradiciją“, juose dalyvauti gali tik labai turtingi asmenys arba jų susivienijimai. Nešvari šių rinkimų kampanija prasidėjo dar gerokai prieš paskelbiant kandidatų sąrašus, kai ir LRT, ir VRK sumąstė, kad net pirmieji rinkimų debatai – kandidatų prisistatymas Lietuvai vyks dviejose skirtingo rango „lygose“: didžiųjų (sisteminių, t. y. tarnaujančių dabar esančiai sistemai) ir mažųjų (nesisteminių, bet norinčių išardyti tokią sistemą) politinių jėgų sąrašų. Net „lrt“, kaip velnias kryžiaus bijanti ištarti „Lietuvos radijas“ ar „Lietuvos televizija“, nuolat kala į savo klausytojų ir žiūrovų galvas tik tų „sisteminių“ grupuočių pavadinimus: „tėvynės sąjunga (krikščionys demokratai)“, „socialdemokratai“ (dar ir „socialdarbiečiai“), „liberalų sąjūdis“, „darbo partija“. Tarp neseniai sukurtų junginių kažkodėl dar išskiriama „laisvės partija“ ir dar viena kita grupuotė, atstovaujama dabartinių Seimo narių, jau spėjusių ir kelis kartus pakeisti savo pavadinimus, kaip antai „trys muškietininkai“. Nuolat skelbiami besikeičiantys jų populiarumo „reitingai“, rodomi interviu su jų vadovais. Vienintelė politinė jėga, sugebėjusi suvienyti savo šalininkus, – dar R. Ozolo įkurta Centro partija ir tautininkai, prof. V. Radžvilo ar A. Juozaičio sutelkti žmonės paliekami kažkur užkulisiuose. Apie juos pranešti rinkėjams būtų įmanoma, tik turint „didelius pinigus“. Valdantieji akylai stebi, kad apie juos rinkėjai nieko nesužinotų. Panaudojama net pandemija, kurios pretekstu bet kokie pilietiniai susibūrimai – nepageidautini.
Jonas Jasaitis