Vis dažniau viešojoje erdvėje išgirstame pasisakymus, kad po naujųjų Seimo rinkimų jokių seniai lauktų pokyčių nebus. Net sunku prisiminti, kada rinkimų kampanija Lietuvoje buvo tokia nekorektiška ir tiesiog nešvari, kad taip įžūliai būtų nesiskaitoma su rinkėjų teise gauti išsamią informaciją. Kai kurie „lrt“ ir „lnk“ veikėjai jau taip įtikėjo savo įtaka, kad net nebemato reikalo bent minimaliai vykdyti savo pareigą – informuoti visuomenę. Net gavę antausį iš Lietuvos Prezidento, jie nesiruošia pripažinti savo atviro šališkumo, nekompetencijos ir itin žemos vidinės kultūros. Net atokių savivaldybių laikraščiuose tokie nesugebėtų išsilaikyti bent kelias dienas. Jau po pirmųjų laidų bendruomenė juos paprasčiausiai nušvilptų. Ten žmonės vieni kitus gerai pažįsta ir nėra praradę pagarbos vienas kitam. Žinoma, galima bandyti įsiteikti kokiam nors įžūliam vietos valdininkui, bet bendruomenės autoriteto taip tikrai nepelnysi, nes dauguma žmonių jau nebeturi ko bijoti. Apie tai, kad jų jau nebepagąsdinsi, liudija ir emigracijos skaičiai: guostis tuo, kad išvykstančių į kitas valstybes mažėja, nebegalima.
Žmonės labai išsiilgo permainų centrinėse struktūrose. Vyriausybės aparatas jau taip įpratęs nesiskaityti nei su profesinėmis sąjungomis, nei su visuomeninėmis organizacijomis, kad sukrunta tik pajutęs masinio nepasitenkinimo grėsmę. Kurį laiką jį dar gelbsti visuomenininkų menkas gebėjimas susitelkti tarpusavyje ir lyderių stoka. Bet panašu, kad ir mūsų visuomenė bando išmokti kaimynų baltarusių pamokas, kai jokia demagogija nebepadės. Žmonės ir čia gali didžiuliais būriais išeiti į gatves.
Praėjusius rinkimus įtikinamai laimėję „žalieji valstiečiai“ turėjo labai daug gerų sumanymų ir tikrai padarė kai ką gero, tačiau jiems labai stigo politinės patirties. Štai pirmą kartą Seime buvo įkurta parlamento ir akademinės bendruomenės bendradarbiavimo grupė. Tai buvo puiki idėja, leidžianti Seimo nariams labai operatyviai gauti išsamią informaciją apie tai, kaip aktualiausias valstybės problemas siūlo spręsti tiek technologinių, tiek socialinių mokslų atstovai. Bet čia išryškėjo pačių Seime dirbusių mokslininkų labai menkas gebėjimas nusileisti iš savo profesinės erdvės ir dar menkesnis gebėjimas išklausyti kitų sričių atstovus.
Seimo svetainėje yra informacija apie tai, kas buvo pasižadėję dalyvauti minėtos bendradarbiavimo grupės veikloje. Galima teisintis kuo tik nori, tačiau kai per visus ketverius metus absoliuti dauguma jų nerado galimybės nė karto apsilankyti šioje grupėje, jokie pasiteisinimai nepadės. Gali nepatikti vienas ar kitas kolega, galima aiškinti, kad tuo pat metu turėjai būti dar 2–3 skirtinguose renginiuose, bet kuo pasiteisinsi, kad nė karto joje nepasirodei per visą kadenciją? Ar ne todėl ir taip garsiai dar D. Grybauskaitės išliaupsintas Lietuvos universitetų „optimizacijos planas“ virto apgailėtinai primityvia avantiūra, balansuojančia ant nemokšiškumo ir kenkimo visai valstybės raidai ribos.
Kuo galima pateisinti tai, kad, esant tokiai sudėtingai švietimo situacijai, dabar tenka iš naujo kurti edukologijos mokslo centrus, atskirų dalykų mokymo metodikos laboratorijas? Ar tikrai reikėjo viską sugriauti, o paskui paskubomis statyti iš naujo? Ar pasiekimu galima laikyti penkis kartus sumažėjusį studentų skaičių Panevėžio fakultete? Ar galima pasigirti prijungiamo Šiaulių universiteto likučiais? Kodėl kelių Alma Mater, veikusių nuo Pirmosios Respublikos laikų, dabar nebeliko? Ar kuris iš Vyriausybės klerkų dar pajėgia suvokti, ką reiškia Alma Mater dešimtims tūkstančių jų auklėtinių? Kas pasitelks jų energiją ir patirtį, kad Lietuvoje būtų keturi milijonai jos piliečių, o jų kultūrinė branda niekuo nenusileistų Vidurio Europos visuomenėms? Joks primityvus išlaidų ir naudos skaičiavimas čia nepadės.
Bene daugiausia žalos padarė dėl įvairių asmeniškų antipatijų kilusios intrigos, kurias ta pati „žiniasklaida-gandasklaida“ mikliai įkišdavo į eterį. Kas šiandien dar tiki, kad liūdnai pagarsėjusio „anūko“ frakcijos pavadinimo bent viena raidė iš penkių atitinka tikrovę? Kas, bent kiek giliau susipažinęs su politologijos pagrindais, galėtų tvirtinti, kad vadinamieji „paluckininkai“ gali būti laikomi socialdemokratais. Net nekalbant apie reanimuotą „darbo partiją“ ar paskubomis sukurptą „laisvės“ grupuotę, kurios vedlė jau spėjo pagarsėti tiek viešai rėkiamais keiksmažodžiais, tiek absurdiškomis provokacijomis, bandant žūtbūt apkaltinti kolegas kuo tik nori, kad tik jiems pakenktų. Ar galima iš tokių, atsiprašant, „naujų“, darinių tikėtis pozityvios veiklos, pagarbos tautai ir jos atkurtai valstybei? Tačiau tenka ir pagirti didžiausią Seimo frakciją, kad, nepaisant visų užkeikimų, jog frakcija tuoj subyrės, nepaisant visų įnirtingai platinamų gandų apie jos skilimą, visų bandymų kažkur pervilioti jos narius, ji išliko visą kadenciją. Čia dera priminti klasikinį politikos sąvokos apibrėžimą, kad politikos paskirtis yra visuomenės tvarkos ir piliečių saugumo užtikrinimas. Visa kita, ką neretai bandoma pakišti po politikos etikete, nėra politika ir turi būti vadinama visai kitaip. Lietuvoje dar reikia išmokti suvokti šios sąvokos prasmę.
Siekdami pozityvių permainų, tiek rinkėjai, tiek ir pretenduojantieji tapti politikais turi suvokti pagrindines valstybės raidos problemas ir jas lemiančias priežastis, gerai įsisąmoninti piliečių bazinius poreikius ir realias jų tenkinimo galimybes. Prezidento iškelta Gerovės valstybės samprata daugelio šiandieninių politikų ir pretenduojančių jais tapti dar nėra išsamiai apmąstyta. Juo labiau nežinoma, kaip tą gerovę galima sukurti, turint dabartinę jokios savarankiškos politinės patirties neturinčią visuomenę. Tikrieji visuomenės lyderiai formuojasi ne dabartinėje „daugumoje“ ir ne pasigailėtinai menką potencialą turinčioje vadinamojoje „opozicijoje“, ne tarp visokiomis „laisvos iniciatyvos“ skaromis besidangstančių „liberalų“. (Tiesa, Lietuvoje „liberalai“ labai nori būti laikomi dešiniaisiais, nors niekur liberaliosios srovės atstovai nėra jiems priskiriami.)
Tautos gerovę lemia tarpusavio pasitikėjimas ir bendros pastangos ją kurti, sveika gyvensena, gilus išsilavinimas ir aukšta vidinė kultūra, tvirtos šeimos, nuosekliai ugdančios savo vaikų gebėjimus kurti ir asmeninį, ir valstybės gėrį, kartų bendravimas ir bendruomeninio intereso suvokimas, pagarba savo kalbai ir tautos kultūrai. Būtent tokias vertybes puoselėjo šviesios atminties Romualdas Ozolas ir didžioji dalis iki šių dienų patriotiškai nusiteikusių bei tikinčių Lietuvos ateitimi Kovo 11-osios Akto signatarų.
Tikrai ne visi dabartinės žiniasklaidos atstovai yra praradę sąžinę ir apakinti nuostatos, kad visa viešoji erdvė jau yra negrįžtamai užvaldyta. Šiomis dienomis jų uždavinys – liautis kartojus klišes apie tariamai didžiąsias „sistemines“ partijas. Dera atidžiai analizuoti naujus žmones, gebančius valstybės problemas įvardinti aiškiai ir turinčius apgalvotų siūlymų, kaip jas spręsti čia, savo valstybėje, savo tautos ir bendrapiliečių pastangomis. Verta atidžiai įsiklausyti, ką sako mūsų kaimynai, pasirengę nusimesti jau trečią dešimtmetį slegiančios tironijos jungą. Gal net patys iki galo neįsisąmoninę, ką tai reiškia, jie kartoja: „Mes nesame nei prorusiški, nei antirusiški, nei proeuropietiški (t. y. besąlygiškai klausantys, ko reikalauja Briuselis, ką tvirtina Berlynas ar Paryžius), nei antieuropietiški. Mes patys turime kurti savo valstybę – savo tautos namus…“ Lietuvai taip pat reikia objektyviai vertinti tendencijas, kurias matome Lenkijoje ir Vengrijoje ar toje pačioje Jungtinėje Karalystėje. Lenkai ir vengrai, kaip rodo nesena jų istorija, nepabūgo net ypač žiaurios sovietinių represinių struktūrų reakcijos ir jai pasipriešino.
Būtina tuoj pat keisti bendravimo su rinkėjais metodiką, atsisakyti „minutinio“ egzaminavimo, neturinčio nieko bendra su kandidatų kompetencijos ar pažiūrų analize. Žmonės turi žinoti, už ką verta balsuoti – už principingą valstybinę poziciją, o ne už tuos, kurie iš valstybės gavo didžiausius pinigus ir apdėliojo visą Lietuvą rinkėjui nieko nesakančiais milžiniškais savo portretais.
Jonas Jasaitis