Žemės ūkio sektorius naudojasi mokesčių lengvatomis. Lietuvoje žemės ūkis yra atleistas nuo aplinkos teršimo mokesčio iš mobilių taršos šaltinių, pakuotės mokesčio nuo plėvelės, naudojamos šienainiui pakuoti, pakuotės mokesčio neviršijus 0,5 t išleistos pakuotės į vidaus rinką.
Lyginant su kitų šalių patirtimi, Lietuvoje taikoma mažai aplinkosaugos mokesčių. Pavyzdžiui, Belgijoje apmokestinamas mėšlas, Danijoje apmokestinami herbicidai ir pesticidai. Aplinkosaugos mokesčių įvedimas žemės ūkyje nėra prioritetas, tačiau siekis iki 2030 m. sumažinti taršą 55 proc. yra svarus argumentas persvarstyti mokesčių sistemą.
Įvedant aplinkosaugos mokesčius žemės ūkiui, svarbu laikytis Europos žaliojo kurso ir bendrosios žemės ūkio politikos 2021–2027 m. gairių bei atsižvelgti į naują mokesčių paketo struktūrą. Europos žaliasis kursas yra nauja Europos Sąjungos (ES) augimo strategija, kuri numato skatinti veiksmingai naudoti gamtos išteklius, atkurti biologinę įvairovę ir mažinti aplinkos taršą. Iki 2050 m. siekiama neutralizuoti šio verslo poveikį klimatui. ES ministrai 2020 m. liepos mėnesį aptarė BŽŪP 2021–2027 m. žaliąją struktūrą, kurioje pirmenybė teikiama ekologiškoms sistemoms, siekiama skatinti ūkininkus taikyti aplinkai ir klimatui nekenkiančią praktiką.
Persvarstant mokesčių sistemą, turi būti siekiama mokesčių instrumentais keisti ūkininkavimo praktiką ir diegti pažangias technologijas žemės ūkyje. ES siūlomo naujo mokesčių paketo formavimo tikslas yra sąžiningas ir paprastas apmokestinimas. Atsižvelgus į mokesčių sistemos tyrimus, įvedant aplinkosaugos mokesčius turi būti peržiūrimi ir kiti mokesčiai. Dažniausiai siūloma peržiūrėti darbo ir kapitalo mokesčius, kad taip būtų užtikrintas mokesčių naštos perskirstymas.
Aplinkosaugos mokesčių tikslas nėra surinkti į valstybės biudžetą kuo daugiau lėšų, todėl reikia atsakingai įvertinti naujų mokesčių įvedimą ir apskaičiuoti, kaip tai paveiktų ūkininkų mokesčių naštą. Aplinkosaugos mokesčiai, tokie kaip trąšų, pesticidų mokesčiai, yra orientuoti į aplinkos taršos mažinimą, todėl pajamos, surenkamos iš šių mokesčių į valstybės biudžetą, turėtų būti paskirstomos taip, kad grįžtų ūkininkams per subsidijavimo, mokesčių lengvatų mechanizmą, o juo galėtų pasinaudoti tie ūkininkai, kurių vykdoma žemės ūkio veikla nėra orientuota vien tik į maksimalų pelną, bet ir į aplinkos tausojimą.
Gamtos išteklių produktyvumas yra ribotas, todėl, pavyzdžiui, neatsakingai naudojant trąšas nualintoje žemėje, nepavyksta padidinti produkcijos apimčių, tačiau taip sukeliama vis didesnė žala aplinkai ir visuomenei. Žemės ūkio veikla remiasi gamtos išteklių naudojimu, todėl šis verslas turėtų siekti ne tik asmeninių interesų. Mokesčių našta nebūtų didelė tiems, kurie ne tik siekia plėsti verslą, bet ir tausoja aplinką. Valdžios institucijos ir žemės ūkio sektoriaus atstovai turi bendradarbiauti, atsižvelgti į abipusius interesus ir priimti optimalius sprendimus.
VDU ŽŪA Bioekonomikos plėtros fakulteto mokslininkė dr. Erika Besusparienė atliko šiai temai skirtą mokslinį tyrimą. Savo disertacijoje ji atskleidė, kad mokesčių sistemos pertvarka žemės ūkyje yra būtina, skatinant darnią ūkininkavimo praktiką, smulkių ūkių plėtrą, užtikrinant saugų ir sveiką maistą, biologinės įvairovės ir kraštovaizdžio išsaugojimą, sprendžiant pajamų nelygybės problemas ir kt.
Aplinkosaugos mokesčiai yra tik viena iš priemonių taršai žemės ūkyje mažinti. Ji geriausiai veikia tuomet, kai mokesčiai vertinami kompleksiškai visoje mokesčių sistemoje, kai nustatyti mokesčiai skatina elgsenos pokyčius, mažinant klimato kaitos padarius, bet neskatina mokesčių slėpimo, vengimo ir neužkrauna nepakeliamos mokesčių naštos. Todėl, priimant sprendimus dėl aplinkosaugos mokesčių įvedimo, būtina argumentais ir tyrimų rezultatais grindžiama diskusija tarp valdžios atstovų, žemės ūkio verslo ir mokslininkų.
Autorės yra VDU Žemės ūkio akademijos Bioekonomikos plėtros fakulteto lektorės.