Ištraukos iš prof. P. B. Šivickio dienoraščio
Dienoraščio fragmentai
Pabaiga. Pradžia – Nr. 14 (657)
Rugsėjo 17 d. Visą dieną važiavome stepėmis. Dirbamų žemių mažai, dirvonai. Apie pietus privažiavome ežerą Aral Sor. Nuvažiavome prie jo ir radome, kad ežeras su aiškiais aštriais kampais, bet didesnė dalis dugno – sausa. Mes juo vaikščiojome kaip grindiniu. Už poros kilometrų nuo kranto pasimatė drėgmė dugne, o dar toliau – kiek drumstas vanduo. Vandenyje – daug nusėdusios druskos.
Vienoje vietoje buvo saigakų (saiga – antilopių rūšis – L. P.) pėdos sausame dugne. Jų būta 28 įvairaus didumo individai. Jie bėgę, o juos vijęsis vilkas. Vienų ir kitų pėdos aiškios. Vilko pėdas matavome ir radome, kad jų ilgumas buvo 13 cm, o platumas – 9 cm.
Arti Džangalos privažiavome kitą sūrų ežerą, kuris pasižiūrėjus pasirodė be vandens. Pirmą kartą rugpjūčio mėnesį važiuojant jame vandens dar buvo. Tą ežerą vadina Sor Ligon.
Rugsėjo 18 d. Apie 2 val. po pietų išvažiavome prie Kartaševo ežero. Čia esą stepėmis apie 25 km, bet mes važiavome apie 4 val., nes stepėse paklydome ir turėjome grįžti gerą gabalą, kol suradome tą kelią, kuriuo mums reikėjo važiuoti. Galop atvažiavome prie Fakejevo, o iš čia nesunku buvo rasti kelią prie ežerų. Dar neprivažiavę ežero, būdami toli stepėse, pamatėme didelį stulpą „dūmų”. Tas stulpas iškilo aukštyn ir staigiai išsiskirstė į visas puses. Ir tik tada, kai tie „dūmai“ taip savotiškai išsisklaidė, mes supratome, kad tai buvo ne dūmai, bet paukščiai – špokai (varnėnai – L. P.). Mes špokų krūvas matėme kasdien, įvairiu dienos laiku per visą mūsų čia buvimo laiką. Kai kuriomis naktimis jų dideli būriai nakvodavo netoli nuo mūsų stovyklos. Tada mes matėme, kaip tas dūmų stulpas pakyla prie pat mūsų ir kaip jis išsisklaido.
Atvažiuodami matėme skrendant labai daug žąsų. Jų buvo keli būriai. Bendrai imant, šiuo metu žąsys čia skrenda dažnai. Kartais girdisi tik jų balsai, o kartais matomos ir jos pačios. Labai daug paukščių ant ežerų. Jų daugiausia ant ežero prie paties Fakejevo, bet yra ir ant kitų. Prie pat mūsų stovyklos plaukioja kas dieną, dienos ir nakties metu, mūsų visai nebijodamos, dvi šeimos vandens vištyčių – Fulica atra (liet. laukių – L. P.) – motina su 2–3 jaunikliais.
Dienos dar tebėra šiltos, 24 C ir daugiau, bet naktys jau šaltos. Rytais – kartais šalnos. Naktys šviesios, skaisčios, žvaigždėtos, bet šaltos. Miegamajame maiše miegoti būtų visai šalta, jei aš neturėčiau po apačia nors ir blogos vatinės paklodės, o ant viršaus naujos gūnios, kurią pirkau už Dono.
Rugsėjo 24 d. Nakvojome prie šieno kupetos netoli Urdos, o paskui atvažiavome į Eltoną pietų, kurių visai grupei neužteko.
Rugsėjo 25 d. Iš Urdos pievų atvažiavome pro Eltono ežerą į Džanibeką. Pietavome Eltono „čainoje“ (liet. arbatinėje – L. P.), kurioje nepakako mūsų grupei pietų. Buvo tik du mėsos kotletai ir 5 žuvies kotletai, o mūsų buvo devyni. Tai Arsenius užsisakė konservų ir kt.
Eltonas – didelis, baigiąs išdžiūti ežeras, sūrus. Jo pakraštyje pastatyta sanatorija, kurioje seniau žmonės gydėsi purvu. Dabar jos pastatas griūva, nors sanatorija – pačiame Eltono miestelyje. Iš Eltono važiuodami stepėmis, privažiavome didelį gražų tvenkinį. Jį pravažiavę, jau temstant pasiekėme Džanibeką, kur ir apsinakvojome.
Rugsėjo 26 d. Stepėmis 180 kilometrų iki Kamyšino. Atvažiavome prie kelto 9 val. vakaro, persikėlėme į Kamyšiną ir, neradę vietos viešbutyje, apsinakvojome ant aikštės, patvoryje. Čia buvo pastatyta mašina, o Alfonsas pastatė savo palapinę, kur ir pernakvojome. Mūsų draugai nakvojo viešbutyje. Daugiau viešbutyje nebuvo vietų. Veidmainystė, veidmainystė ir dar veidmainystė!
Rugsėjo 27 d. – Kamyšine, o vakare tikimės būti Belyje Prudy stovykloje. Šiuo metu važiuojant, javų krūvos žymiai sumažėjo. Javus išvežė į surinkimo punktus, o kadangi čia paskutinėse savaitėse nemažai buvo lietaus, tai krūvose javai kai kur pradėjo žaliuoti. Tačiau, kaip aš supratau, krūvose javų tik paviršiaus plonas sluoksnis tesudrėksta, o apačioje paprasto lietaus metu javai lieka sausi.
Keliu važiuodami daug kur sutikome žmones, vežančius javus į surinkimo punktus. Vežė juos atvirose mašinose, vežė jaučiais, vežė mašinomis, vežė arkliais, vežė verbliūdais (liet. kupranugariais – L. P.), destis, kurioje vietoje radosi javai ir kokia traukiamoji jėga. Daug kur matėsi javų pribarstyta ant kelio. Ypačiai daug javų išbarsto tie, kurie veža atvirose mašinose. Vienoje vietoje matėme pilietį, atvažiavusį motociklu, ir šluojantį ant kelio pribarstytus javus. Su juo dirbo jaunas berniukas, matyt, jo sūnus.
Ant dirvų likusios šiaudų krūvos, o pievose – milžiniški šieno kupečiai. Bet stepių pievų šienas yra šiurkštus, kietas, reikia stebėtis, kaip žiemą gyvuliai jį ėda. Bet, matyt, gyvuliai prie tokios žolės pripratę, nes ir vasarą jie ta pačia žole minta.
Rugsėjo 28 d. Miegojome beveik iki aštuonių. Sukilę pusryčiavome jau tik pusę devynių. Mūsų vadas sakė, kad dabar galima ilgiau pamiegoti. Po pusryčių tarėmės apie mūsų važiavimo namo planą. Susitarėme išvažiuoti tik spalio 2 d. Ir tuojau mano draugas pradėjo ruoštis, ieškoti dėžių, tvarkyti daiktus ir t. t. O aš dar dirbau su mikroskopu. Dienoraščio ištraukas spaudai parengė Ramona Šivickytė-Simokaitienė ir dr. Laima Petrauskienė