Absurdiškumo jausmas (tai, kas nesiderina su sveiku protu, prieštarauja reiškinių logikai, neturi prasmės) apgailėtinai apnuogintas ir šiandien.
Tačiau jis vertas apmąstymo. Žmogų galime pažinti iš elgesio, iš jo veiksmų, pėdsakų, kuriuos jis palieka po savęs gyvenime (pagal Albertą Kamiu). Visi didieji darbai ir visos didžiosios mintys prasideda nuo lyg ir menkų dalykų. Tai liečia ir mūsų gyvenimą. Mes gyvename ateitimi, sakydami: rytoj, vėliau, kai šį tą pasieksiu… Tačiau reikia gyventi čia ir dabar.
Ateina diena, kai žmogus pasako, kad jam – per trisdešimt, o nieko gyvenime nenuveikė. Jį apima neviltis. Anot Alberto Kamiu, tai – kūno maištas, dar kitaip sakant, absurdas. Bet žmogus yra protinga būtybė. Pirmasis proto veiksmas turėtų būti – atskirti, kas teisinga ir kas klaidinga. Pradedant Aristoteliu ir baigiant dabartimi. Anot Alberto Kamiu, suprasti pasaulį – tai reiškia padaryti jį žmogiškesnį, paženklinti jį savo antspaudu. Laisvė radikaliai nepakeičia asmenybės padėties, nesuteikia jai išskirtinių teisių. Vienintelė galimybė – laisvai reikšti savo nuomonę ir valią.
Lietuvos filosofai nuosekliausiai plėtojo minties laisvę. Jie pirmieji tapo ir opozicija valdžiai. Prisiminkime rūsčius akibrokštus, ironiškas replikas: „Patriotai – idiotai“. Vilniaus universiteto rektorius, filosofas Rolandas Pavilionis parengė stambų publicistikos tomą „Prieš absurdą“ (2000). Jis pasmerkė aukščiausius pareigūnus, jų rodomą abejingumą mokslui ir švietimui. Pasak filosofo, atsakinguose postuose sėdintys asmenys nejaučia asmeninės atsakomybės.
Kas pasikeitė per 20 metų? Lietuvos aukštosios mokyklos – tai „minties, dvasios laisvės namai, savotiškos laisvės salos dar labai nelaisvoje, susipriešinusioje visuomenėje“, – teigė R. Pavilionis 2000-aisiais išėjusioje minėtoje knygoje (R. Pavilionis. Prieš absurdą. Vilnius, 2000, p. 159). Universitetų intelektas didžia dalimi sąlygotas gimnazijų lygio. Joms turėtų būti rodomas pakankamas dėmesys. Akcentuojama ugdymo kokybė, bet iki šiol niekas negali pasakyti, kas ta kokybė. Jeigu neaišku, kas ji yra, tai kaip jos siekti?
Universitetų struktūriniai pokyčiai nieko iš esmės nepakeitė. Absurdiškiausias pasikeitimas – Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) panaikinimas ir jo veiklos funkcijų perdavimas studijų (turėtų būti mokslo) universitetams. O juk reikėjo tik pertvarkyti LEU turinį, veiklos formas ir metodus ir Lietuvos mokykla būtų sulaukusi kokybiškos pedagogų kartos artimiausioje ateityje. O kai švietimo reformos „buksuoja“, nedraudžiama filosofuoti, ar apskritai vertėjo šito reikalo stvertis (Donatas Sauka. Apie laiką ir save. Vilnius, 2019, p. 174).
Visišku absurdu pavadinčiau kelias savaites trukusį mokytojų gyvenimą tuometinėje Švietimo ir mokslo ministerijoje. Tai buvo mokytojų nevilties akcija. Taikūs protestai nuvertė ministrę ir paskatino ieškoti racionalių bei pagrįstų sprendimų. Rodos, susitarimai pasiekti, didžioji dauguma pajuto pokyčius, pedagogo profesijos prestižas atrodė pakilo… Tačiau iliuzijos greitai išsisklaidė.
Birželio pradžioje būsimuosius mokytojus pasiekė džiugi žinia: Vyriausybė pritarė Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos siūlymui skirti 300 eurų stipendijas visiems, kurie nuo 2020 metų rudens pradės savo profesinį kelią pedagogikos studijose. Ministro A. Monkevičiaus teigimu, šiomis stipendijomis siekiama skatinti gabius ir motyvuotus jaunuolius rinktis pedagogo profesiją. Beveik du tūkstančiai jaunų žmonių šiemet išdrįso savo gyvenimą paskirti mokyklai ir ugdymui. 2020 metai mums pilni staigmenų, netikėtumų, todėl norėtųsi tikėti, kad toks pedagoginių studijų prestižo siekis tikrai nėra susijęs su numatyta stipendija. Praėjusiais metais stojančiųjų buvo vos penki šimtai. Tačiau, kur garantija, kad, gavę stipendijas, jie tikrai pasuks pedagogo keliu? Nebent prievartiniu būdu reikės atidirbti už gautą stipendiją.
Naujausia absurdiška situacija susiklostė Vilniaus universiteto studentams šalia savo pagrindinių studijų studijuojantiems gretutinėse pedagogikos studijose. Pedagoginių studijų kelią jie pradėjo eiti praėjusiais metais, kai apie stipendijas dar niekas garsiai nekalbėjo. Į kursą susirinko daugiau nei 30 motyvuotų studentų, kurie, nepaisant daug didesnio studijų krūvio, buvo pasirengę ateityje dirbti mokykloje. Stipendijų klausimas studentams – labai artimas, apie jas daug kalbėta, tačiau atsakymai visada vienodi – gretutinės studijos nesuteikia ypatingo statuso, dėl kurio reikėtų motyvuoti stipendijomis. Paaiškinta: tam nėra lėšų arba reikėjo rinktis profesines pedagogikos studijas, kuriose vienerius metus studijuoja tie, kurie jau turi aukštojo išsilavinimo diplomą. Būtent šiems studentams yra mokama stipendija, nors jie, dažniausiai, jau dirba mokyklose arba kažkur kitur ir turi pastovias pajamas.
Sužinojus apie Vyriausybės sprendimą skatinti studijuojančius 300 eurų stipendijomis, gretutinėse pedagogikos studijose besimokantys suskubo domėtis, kas yra žadama jiems, nes būtent šis sprendimas liečia absoliučiai visus, kurių studijų kryptis yra susijusi su pedagogikos mokslais. Tačiau teko skaudžiai nusivilti. Pasigirdo absurdiški aiškinimai: gimėte metais per anksti, įstojote taip pat metais per anksti, todėl, deja, jums stipendijos nepriklauso. Ačiū, kad įstojote – jus turi motyvuoti studijos, profesijos prestižas, o ne skiriama stipendija. Ja džiaugsis tik jaunesni kolegos studentai…
Nesuvokta, ką reiškia studijuoti gretutinėse pedagogikos studijose. Pirmiausia, nuolat kyla įvairiausių sunkumų, pradedant nuo didesnio krūvio, baigiant tvarkaraščių suderinamumu mokyklose. Gretutinės studijos reikalauja daug darbo ir pastangų, tokį studijų modelį pasirenka tie, kurie tikrai yra motyvuoti ir tvirtai apsisprendę dirbti mokykloje.
Pasklidusi žinia, kad šiemet ypač išaugo pedagoginių studijų populiarumas, yra ne kas kita, o tik didelės stipendijos vaikymasis. Didelė ir vis neišsprendžiama problema yra tvarkaraščių suderinamumas su pagrindinių studijų dalykais, o prie viso to prisideda ir studentų asmeninio darbo tvarkaraščiai. Tokia stipendija iš tikrųjų leistų daug daugiau laiko skirti studijoms, o ne galvoti, kaip išgyventi, stengiantis aprėpti pagrindines, gretutines studijas ir kartu tiesioginį darbą.
Taigi, toks Vyriausybės sprendimas yra labai nesąžiningas jau studijuojančių studentų atžvilgiu. Vieni yra apdovanoti ir bus taip skatinami, o kiti turės pasitenkinti tuo, ką turi dabar. Tai yra visiškai skirtingo lygio paskatinimas, kuris vienus motyvuoja, o kitus – demotyvuoja. Inicijuojant tokius sprendimus, mūsų valdžios atstovams derėtų nepamiršti, kad net ir studentams turi būti užtikrintos lygios galimybės. Būtinas sąžiningumas. Šioje situacijoje būsimieji mokytojai klausia, kuo jie laikomi – klounais ar išminčiais. Viena yra labai aišku – švietimo sistemoje ne viskas teisinga ir sąžininga. Dar didesnis absurdas lauks dirbant, kai paaiškės, kad jauno pedagogo mėnesinė alga – tik šiek tiek didesnė už buvusią stipendiją…
Juozas Brazauskas
Autorius yra istorikas, buvęs pedagogas