„Nuo pat pirmųjų dienų, kai Baltarusijos valdžia griebėsi smurto, žmonės pasiruošė viskam. Jie yra bebaimiai.
Pasaulį sužavėjo baltarusių protestų kūrybiškumas. Dabar prie jų prisideda ir vaikai, ir pensininkai. Tačiau svarbiausia ir karčiausia pamoka man yra ta, kad aktyviais ir atsakingais piliečiais reikia būti visada – kontroliuoti valdžią, kad išvengtume autoritarizmo. Mūsų šalies problema – per ilgai tylėjome ir nesidomėjome, todėl dabar mokame tokią didelę kainą“, – tikina populiari baltarusių politikos tinklaraštininkė, aktyvistė Volha Pavuk, kuri nuo rugsėjo vidurio gyvena Lietuvoje ir studijuoja Vytauto Didžiojo universitete.
2011-aisiais Volha Pavuk kartu su vyru Andrejumi sukūrė populiarų „YouTube“ kanalą „Rudobelskaja pakazucha“, kuriame pasakojama apie nepagražintą Baltarusijos kasdienybę jos gimtame miestelyje Oktiabrske. Ji taip pat yra visuomeninės organizacijos „Tell the Truth“ (liet. „Sakyk tiesą“) narė. Rugpjūtį prasidėjus protestams, Volha ir Andrejus aktyviai prie jų prisijungė, tačiau dėl policijos grasinimų turėjo pasitraukti į Lietuvą.
„Po prezidento rinkimų, kai trims dienoms atjungė internetą, žmones ištiko šokas… Mano vyrą areštavo, policija mane stebėjo, tai buvo baisu. Bet aš, partizanų palikuonė, išėjau į gatvę. Žmonės pradėjo rinktis, parengėme reikalavimus vietos valdžiai, pasirašinėjome nacionalines peticijas, atvirai reiškėme nepritarimą smurtui ir falsifikacijoms… Kadangi policija įvardijo mane kaip masinių renginių ir maištų organizatorę, turėjau išvykti iš šalies, kad nebūčiau suimta“, – pasakoja V. Pavuk.
Esminis kriterijus valdininkui – būti lojaliam Lukašenkai
Baigusi pedagogikos studijas Baltarusijoje, Volha nusprendė pakeisti kryptį – studijavo Švedijos viešojo administravimo institute, kur turėjo galimybę artimiau susipažinti su viešojo valdymo skirtumais Baltarusijoje, Lietuvoje ir Švedijoje. Dabar tęsia studijas Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) politikos mokslų magistrantūroje. Šį sprendimą ji priėmė, norėdama prisidėti prie Baltarusijos politinės kultūros pokyčių. „Baltarusių jaunimas, norintis sužinoti, kaip reikia valdyti savo šalį, turi vykti į užsienį. Mūsų viešojo administravimo sistemą ištikusi gili krizė. Pirmasis ir esminis kriterijus, kaip ateiti į valdžią Baltarusijoje, yra būti lojaliam Lukašenkos ideologijai. Dėl to šalyje turime tik vieną akademiją, kuri ruošia politikus, ir ji yra visiškai pavaldi prezidentui. Kaip žmogus, gerbiantis žmogaus teises, teisinę valstybę ir vyriausybės sprendimų skaidrumą, tokią akademiją laikau beverte“, – paaiškina aktyvistė.
Volha sako, kad kol kas padėtis neteikia daug vilties. Negana to, situacija Minske ir mažesniuose miesteliuose yra labai skirtinga. Oktiabrske visi protestų už laisvus rinkimus dalyviai buvo nubausti piniginėmis baudomis – tai sukėlė didelį spaudimą, nes miesteliuose žmonės dažnai neturi alternatyvių būdų užsidirbti, neskaitant darbo valstybinėse organizacijose. „Aš nejaučiu didelio optimizmo. Žinau, kad, netgi jei Lukašenka pasitrauks iš Baltarusijos, mūsų kaimų gyventojai ir toliau dešimtmečius mąstys „lukašenkiškai“, o ir ekonominių problemų greitai neįveiksime. Bet vis vien viliuosi, kad jis pasitrauks ir mes galėsime pradėti kelią aukštyn, nes status quo reiškia tik smukimą“, – tikina V. Pavuk.
Vilnius – politinė Baltarusijos sostinė
Lietuvoje aktyvistė dažnai lankydavosi dar iki rugpjūčio įvykių. Jos žodžiais tariant, Vilnius yra politinė Baltarusijos sostinė. Čia yra įsikūrę šios šalies tarptautiniai institutai, kurių veikla Baltarusijoje uždrausta. Surengti seminarą politinėmis temomis, pasamdyti lektorių, gauti jam vizą – sudėtinga. Todėl
V. Pavuk dažnai skraidydavo į Lietuvos sostinę. Tinklaraštininkė seka ir mūsų šalies politiką, sako, kad tarp jos draugų yra ir jaunų Lietuvos politikų.
Dalindamasi įspūdžiais apie studijas Lietuvoje, kurios kol kas apsiribojo daugiau nuotoline forma dėl pandemijos, Volha Pavuk neslepia, kad kontrastas su jos gimtosios šalies universitetais yra labai ryškus. „Nė kiek neperdedu sakydama, kad VDU ir Baltarusijos universitetai yra tarsi skirtingos visatos. Tai visiškai kitokia sistema ir savidisciplinos lygis. VDU dėstytojai – draugiškesni. Tu jauti, kad jie išklauso ir nori padėti, o ne tik klausinėti. Džiaugiuosi, kad galiu patirti šį skirtumą“, – įspūdžiais dalinosi magistrantė.
nuotr
Gyventi įtampoje jau buvo įprasta
Pasak baltarusės, užsienyje gyvenantys jos tautiečiai visais įmanomais būdais palaiko savo gimtinę – bendradarbiauja su juos priglaudusių šalių vyriausybėmis, kad atkreiptų pasaulio bendruomenių dėmesį į baltarusių problemas, kompensuoja nubaustų tėvynainių baudas. „Koks geriausias būdas padėti? Žinoma, pinigai. Puikias karjeras pasiekę baltarusiai, gyvenantys užsienyje, padėjo žmonėms sumokėti baudas, atsigauti po sužalojimų ir areštų. Tikiuosi, kad jie ir toliau palaikys kovą už laisvę Baltarusijoje“, – viliasi tinklaraštininkė.
Pasak Volhos Pavuk, ji pati nenorėjo palikti gimtinės. Gyvenimas įtampoje jai buvo tapęs įprastu dalyku. Tačiau jai kartu su vyru ir vaikais išvykus į Egiptą, Baltarusijoje neramumai pasiekė viršūnę. „Draugai įtikino negrįžti, nes ten jau buvo karinė diktatūra, neturėjome galimybės išvengti bėdų. Aš jau buvau gavusi šaukimus į teismą. Todėl nusprendėme vykti į Vilnių – dėl mano studijų VDU ir todėl, kad S. Tichanovskaja jau buvo čia“, – paaiškina baltarusė.
Šiandien ji su šeima gyvena Vilniuje, vaikai eina į mokyklą rusakalbiams. Volha džiaugiasi čia prieinamomis sąlygomis, tačiau tikina labai norinti sugrįžti ir dirbti savo gimtinėje: „Mūsų žmonės nusipelno geresnių vadovų, geresnio gyvenimo. Per paskutiniuosius 10 metų savo veikla jau prisidėjau prie šalies politinių pokyčių. Įstojau į universitetą, kad galėčiau tai daryti dar efektyviau.“
Parengta pagal VDU komunikacijos grupės atstovo Martyno Gedvilos pranešimą