2020-ieji – Lietuvos Steigiamojo Seimo šimtmečio metai. Prieš šimtą metų pirmuosiuose demokratiniuose Lietuvos Seimo rinkimuose išrinktas Steigiamasis Seimas, vykdydamas 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, atkurtą Lietuvos valstybę paskelbė demokratine respublika.
visuomenės veikėjas, VDU Garbės daktaras
(1932 m.). Archyvo nuotr.
Pirmoji Vyriausioji rinkimų komisija sudaryta 1919 m. Steigiamojo Seimo rinkimams organizuoti ir vykdyti. Ją sudarė 5 asmenys. Komisijos vadovu tapo Petras Leonas.
Profesorius Petras Leonas (1864–1938) – teisininkas, ekonomistas, sociologas. Dažniausiai Petro Leono indėlis į mokslą siejamas su Lietuvos teise ir sociologija. Jis buvo vienas žymiausių Lietuvos teisininkų, teisės teoretikų, tačiau jo ankstyvieji darbai skirti socialinei ekonomikai. Jis analizavo ir rašė straipsnius (neretai pasirašydamas slapyvardžiu P. Liutas) apie visas socialines ekonomines problemas, gilindamasis į jų tarpusavio ryšius, taikydamas mokslinį metodą joms analizuoti. Ypač didelis Petro Leono indėlis į mokslą yra jo darbai socialinės ekonomikos temomis, spausdinti lietuviškoje spaudoje, leidžiamoje JAV, Tilžėje uždraustos lietuviškos spaudos (1864–1891) metais. Šiame straipsnyje apžvelgiame Petro Leono, kaip socialinės ekonomikos mokslo Lietuvoje pradininko, šio mokslo teoretiko, indėlį į lietuvių ekonominės literatūros ištakas.
Petrą Leoną galime vadinti socialinės ekonominės literatūros mokslo pradininku Lietuvoje. Jis, kaip ir Jonas Šliūpas, Kazimieras Paltarokas, Kazimieras Steponas Šaulys, Jurgis Matulevičius-Matulaitis, išsiskiria savo darbais socialinėmis ekonominėmis temomis. Socialines ekonomines problemas P. Leonas nagrinėjo dar jaunystėje. Būdamas Maskvos universiteto studentu, 1887 m. parašė pirmą referatą ekonomikos tema „Keli žodžiai apie prekystę (kupčystę) ir amatus“. Šis darbas buvo išspausdintas 1887 m. dviejuose laikraščio „Šviesa“ (Szviesa), leidžiamo Tilžėje, numeriuose. Čia jis išsakė mintį, kad lietuviams, šalia žemės ūkio, taip pat reikia pradėti verstis prekyba ir amatais, kurie gali praturtinti kraštą, daugeliui bežemių ir mažažemių duoti pragyvenimo šaltinį ir lietuvių ūkius apsaugoti nuo skaldymo (Merkelis, 1938).
1888 m. P. Leonas, dar būdamas studentu, toliau tęsė ekonomikos temų nagrinėjimą. Referate „Iš draugijinės ūkės“ jis nagrinėjo tokias ekonomikos teorijos temas, kaip vertė ir jos teorija, mainų teorija, kainos teorija, pinigo teorija, darbo algos problema, ekonominių krizių teorija, kapitalas, nuosavybė ir pan. (Ekonomika, 1938). Šį P. Leono darbą 1888 m. išspausdino JAV leidžiamas laikraštis „Lietuviškasis balsas“ (Lietuwiszkasis Balsas).
Pirmu rimtu indėliu lietuvių socialinės ekonomikos literatūroje apie kooperaciją laikomas P. Leono darbas „Apie bendroves“, išspausdintas 1888 m. laikraštyje „Šviesa“. Jame autorius ragina steigti „savitarpinės paskolos“ (smulkaus kredito) bendroves ūkininkams, kad šie ekonominiu atžvilgiu būtų nepriklausomi nuo privačių skolintojų, kurie juos išnaudoja ir nuskurdina.
Savo diplominį darbą 1890 m. „Privatiška ir draugijinė ūkės organizacija“ (Privatiszka ir draugijine ukes organizacija) P. Leonas skyrė ir išspausdino 1890 m. „Varpo“ numeriuose. Šiame darbe, „moksliniu pamatu remiantis“, P. Leonas nagrinėja privačius ir „draugijinius“ (dabar sakytumėm visuomeninius) ūkio principus, jų panašumus ir skirtumus, interesus, konkurenciją, moralinę žmogaus atsakomybę, laisvos konkurencijos neigiamas puses, individualumą ir kolektyviškumą ekonomikoje bei valstybės, kaip jis vadina „valstijos“, vaidmenį „ūkėje“ (Leonas, 1890).
P. Leonas nagrinėjo ir Žemės reformos klausimus. 1889 m. Tilžėje leistas laikraštis „Varpas“ septyniuose numeriuose išspausdino Petro Leono straipsnį „Baudžiavos Lenkijoje (Trumpa apžvalga istorijos baudžiavų ir jų isznaikinimo)“. Šiame darbe P. Leonas analizavo baudžiavos atsiradimo Lenkijoje istorines, ekonomines, socialines priežastis ir procesus, pasitelkdamas ir Rusijos baudžiavos pavyzdį. Išsamiai aprašė Lenkijos ūkininkų „ekonomišką būvį“, įsakymus („ukazus“), žemės valdymo būdus, 1864 m. žemės reformos priežastis ir pasekmes: „Koks nenormališkas ūkininkų padėjimas Lenkijoje ir Lietuvoje: daugybė bežemių, iš tų, kurie turi žemės, dauguma turi per mažai ir negali išsimaitinti.“ (Varpas, 1889)
1891 m. „Ūkininko“ (Ukinįkas: lietuviszkas laikrasztis, paskirtas reikalams ukinįkų) laikraštyje P. Leonas išspausdino straipsnį „Apie bendrą žemės valdymą“, kuriame analizavo „bendrą žemės valdymą“, matė jį kaip išeitį iš daugybės bežemių padėties Lietuvoje, pasitelkdamas Vakarų Europos šalių pavyzdžius. 1891 m. „Varpo“ Nr. 5 išspausdino straipsnį „Žemdirbystės reikalai“, kuriame įvardijo blogos ūkininkų padėties Lietuvoje priežastis, kad žemės reforma Rusijos imperijoje paliko dalį kaimo gyventojų bežemiais, išsakė daug pasiūlymų padėčiai gerinti, atsižvelgdamas į Lietuvos tradicijas, tarp kurių – bendra žemės kontrolė, „bendrijinis žemės valdymas“, kuris dėl įsigalėjusio individualizmo buvo nebeįmanomas (Trencsényi, 2016). Kaip išeitį iš tokios padėties P. Leonas matė savitarpio paskolų būtinumą, specialių mokyklų („žemdirbystės, amatų ir prekystės“) steigimą ir patį svarbiausią – žmonių, ypač jaunimo, švietimą („pakėlimas abelno apšvietimo ir išsilavinimo mūsų žmonių), nes nuo to priklauso geresnis ar blogesnis socialinis gyvenimas (Liutas, 1891).
Socialinių ekonominių raštų kategorijai priskiriami P. Leono darbai: „Valstija, jos siekis ir užduotės: Mokestys“ (1889), kur autorius nagrinėjo valstybės ekonomines funkcijas, išspausdintas „Lietuviškajame balse“; „Apie ūkininkų banką“ (1891), išspausdintas Lietuvos ūkininkų kalendoriuje; straipsniai „Iš draugijinio Anglijos gyvenimo“ (1892), „Sindikatai arba Karteliai“ (1894), išspausdinti „Varpo“ numeriuose.
1891 m. P. Leonas rašė apie lietuvių išeiviją, lygindamas dvi valstybes – Rusiją ir JAV, jų politinę ir ekonominę santvarkas, žmonių galimybes ir teises šiose šalyse, ne skatindamas išvykti iš Lietuvos, bet matydamas ir įvardindamas svarbias priežastis, kodėl lietuviai palieka savo tėvynę: vargai, neturtas, neišmanymas, kaip pagerinti savo būvį, švietimo nebuvimas (Ūkininkas, 1891).
Petro Leono darbai rodo, kad jis labai didelį dėmesį teikė socialinėms ir ekonominėms problemoms, nagrinėjo ir spaudoje visuomenei skelbė pažangias socialines ekonomines idėjas ir konkrečius siūlymus, kaip vystyti lietuvišką ūkį, kad Lietuva pasiektų pažangos. Jis gerai suprato, kad Lietuvos tautinio ir kultūrinio atgijimo pažanga labai daug priklauso nuo socialinio ir ekonominio stiprėjimo. „Ir atrodo, kad grynieji teisės mokslai studijuojami daugiau iš būtino gyvenimo reikalo – duonai užsidirbti, o visa siela atiduodama socialinėms ir ekonominėms problemoms.“ (Ekonomika, 1938)
Dr. Raimundas Kaminskas
Literatūra:
1. Rimka A. Lietuvių tautos atgimimo pirmojo dešimtmečio (1883–1893) ekonominiai raštai ir rašytojai. Pinigų studijos. 2000, Nr. 1, p. 80–86.
2. Merkelis A. Prof. P. Leonas. Trimitas. 1938, Nr. 20, p. 481–482.
3. Prof. Petras Leonas. Ekonomika. 1938, Nr. 2 (14), p. 97.
4. Liutas P. [Petras Leonas]. Privatiška ir draugijinė ūkės organizacija. Varpas. 1890, Nr. 6–12.
5. Liutas P. Baudžiavos Lenkijoje. Varpas. 1889, Nr. 11, p. 171.
6. Liutas P. [Petras Leonas]. Apie lietuviu iszeivyste. Ūkininkas (Ukinįkas). 1891, Nr. 5, p. 194–197.
7. Liutas P. [Petras Leonas]. Žemdirbystės reikalai. Varpas. 1891, Nr. 5, p. 66.
8. A History of Modern Political Thought in East Central Europe. Volume I: Negotiating Modernity in the ‘Long Nineteenth Century’. Balázs Trencsényi, Maciej Janowski, Monika Baár, Maria Falina, and Michal Kopeček. 2016. Oxford University press. P.475