Lietuvos viešojoje erdvėje nuolat kartojama, kad mūsų valstybė neturi darnios regionų raidos strategijos. Todėl ir susiformavo dvi labai ryškiai išsiskyrusios savo ekonominiu gyvybingumu, kultūrine veikla, gyventojų dalyvavimu visuomeninėje veikloje Lietuvos dalys: Vilnius ir „kita Lietuva“.
Jų raidos skirtumai ypač padidėjo per pastarąjį dešimtmetį. Seimo narys, socialinių mokslų daktaras profesorius Kęstutis Masiulis neseniai išplatintame Seimo pranešime konstatavo, kad beveik kas trečias vilnietis dirba valstybės valdymo institucijose, išlaikomose iš valstybės biudžeto. Jis priminė, kad vien „per pastaruosius ketverius metus valstybė regionuose panaikino 15 tūkst. darbo vietų, tačiau Vilniuje atidarė daug naujų. Vien 2019 metais Vilniuje įkurta 3,4 tūkst. valstybės finansuojamų darbo vietų, o kituose regionuose per tuos metus uždaryta 5,7 tūkst.
Žymus lietuvių išeivijos visuomenininkas Kęstutis J. Eidukonis dar prieš kelerius metus straipsnyje „Skaldyk ir valdyk: trys Lietuvos – vienoje“ rašė: „Savo kelionių po Lietuvą ir jų apmąstymų metu aš suvokiau, kad jau senokai nebeegzistuoja vienalytė Lietuva. Bet kokios tolimesnės idėjos privalo pripažinti šį faktą kaip dabartinę tikrovę ir atspirties tašką. Ta vienalytė Lietuva, kurią pažinojo ir su manimi noriai dalinosi tėvai, jau išnyko. Lietuva išsivystė į tris skirtingas ir savotiškas esybes. Kiekviena su savomis ypatybėmis, trūkumais ir privalumais. Bandymas su draugais ar šeimos nariais kalbėti apie vienatinę Lietuvą prilygsta aklojo norams apibūdinti dramblį. Priklausomai nuo to, su kuo kalbėsi, Lietuvai priskiriami trys likimai: ji arba puikiai funkcionuojanti, arba viltinga, arba pasmerkta.“
Tačiau tik konstatuoti ir piktintis neužtenka. Jokios „baltosios“ ir „žaliosios“ knygos, jokios tarptautinės konferencijos šios problemos neišspręs. Reikia konkrečių praktinių veiksmų, kaip iš „mirties taško“ išjudinti regioninę politiką. Naivu laukti, kol centrinė valdžia išnagrinės regionų išteklius ir parengs jų ekonominės plėtros perspektyvas. Tai turi daryti pati atokesnių vietovių bendruomenė ir savivaldos institucijos.
Galų gale reikia nustoti kartoti apie neva neperspektyvias vietoves, visas investicijas koncentruojant tik apie vieną transporto magistralę Vilnius–Kaunas–Klaipėda. Lietuvoje nėra jokių „neperspektyvių vietovių“. Visuose regionuose slypi didžiuliai, tačiau iki šiol nepanaudojami vietiniai gamtos, žmonių ir infrastruktūros ištekliai. Turime modernų transporto kelių tinklą ir energetinio aprūpinimo sistemas. Naujosios technologijos parodė, kad milžiniškų gamyklų, kuriose dirbtų tūkstančiai atskiras monotoniškas operacijas atliekančių darbininkų, kūrimo laikai seniai baigėsi. Reikia galų gale suvokti, kad atokesnėse vietovėse negalima apsiriboti tik agrarinio sektoriaus veikla. Naujų, tačiau modernių pramonės ir paslaugų įmonių, kuriančių didžiulę pridėtinę vertę ir teikiančių oraus pragyvenimo šaltinį vietiniams gyventojams, kūrimas per kelerius metus neatpažįstamai pakeistų šių vietovių gyventojų perspektyvas. Net atkampiausiuose miesteliuose galima rasti išradingų veiklių žmonių, siūlančių drąsias technines idėjas, jau patentavusių savo išradimus ne tik Lietuvoje, bet ir Europos Sąjungoje, tačiau iki šiol nesulaukiančių nei mokslo įstaigų, nei centrinės valdžios dėmesio ir palaikymo. Reikia tik juos sutelkti ir įdarbinti.
Spręsti tokį tikrai sudėtingą darnios visų regionų plėtros uždavinį ėmėsi buvęs Seimo narys, Kaimo plėtros komiteto pirmininkas Gintautas Kniukšta. Sutelkęs energingą mokslininkų ir praktikų komandą, jis įgyvendina regioninių inovacijų centrų kūrimo idėją. Pirmasis Lietuvoje – Žemaitijos inovacijų centras jau įkurtas šių metų pavasarį. Kiti du centrai kuriami Dzūkijoje ir Aukštaitijoje. Pirmųjų trijų, skirtinguose regionuose veikiančių centrų tinklas, diegiantis tiek technologines, tiek socialines inovacijas, sutelktų vietines bendruomenes, paskatintų tikrą kaimo ir miesto bendradarbiavimą. Išradingi vietiniai žmonės, padedami Lietuvos universitetų ir mokslo centrų specialistų, jau pirmajame – Žemaitijos inovacijų – centre rengiasi taikyti modernias žemdirbystės ir gyvulininkystės technologijas, kuria trumpąsias maisto ir kitų produktų kūrimo grandines, leidžiančias itin sumažinti aplinkos taršą ir prisidėti prie labai pavojingos visam žmonijos egzistavimui klimato kaitos mažinimo.
Regioniniuose inovacijų centruose kartu su Klaipėdos ir Vytauto Didžiojo universitetais bei Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro padaliniais kuriamas Sveikos gyvensenos ir ekologinio ūkininkavimo institutas, kuris taps praktinio mokymo baze naujų specialistų rengimui ir inovacijų diegimui. Institute jau dabar parengtas išsamus edukacinės veiklos planas, kurio įgyvendinimas pakeis dabartinius neracionalius vartojimo įpročius, stiprins atokesnių regionų investicinį patrauklumą.
Didžiausia kliūtimi kurti regioninius inovacijų centrus iki šiol yra sustabarėjusi, tik „nurodymų iš viršaus“ laukianti, visiškai neefektyviai funkcionuojanti vietos savivaldos sistema. Menkas išprusimas ir atsakomybės baimė šių savivaldybių tarybų nariams trukdo suvokti savo vaidmenį labai sparčiai besikeičiančioje ekonominėje, socialinėje ir kultūrinėje situacijoje. Seniai laikas atsisakyti dar iš sovietmečio paveldėtų buvusių „vykdomųjų komitetų“ veiklos modelių ir kuo greičiau diegti judrias šiuolaikinės savivaldos sistemas. Lieka tik palinkėti tokiems regioninės politikos kaitos entuziastams, kaip Gintautas Kniukšta, kuo greitesnio jų veiklos supratimo ir paskatinimo.
Jonas Jasaitis