2. Tas „prakeiktas nuolankumas“
Neseniai gavome Nacionalinio susivienijimo biuletenio „Susigrąžinkime valstybę“ pirmąjį – spalio mėnesio – numerį. Šis leidinys galėtų tapti politiniu žurnalu, kokio jau seniai pasigedome.
Tik norisi perspėti šio leidinio rengėjus, kad nepasiduotų pagundai prisistatyti vieninteliais, kurie… visada teisūs. Tokią partiją jau kadaise turėjome. Baikite žaisti svetimžodžiais ir keiskite pavadinimą. Pavadinimas „Tautos susivienijimas“, vietoje nuvalkioto „NS“, daug geriau atspindėtų visuomenės lūkesčius. Niekas dabartinėje judrioje visuomenėje nebeskirsto žmonių pagal žemynus, rases arba tautybes, bet ir nepaneigia svarbiausio dalyko: valstybė yra tautos namai. Kiekviena tauta turi tokią teisę. Todėl net arogantiškasis R. T. Erdoganas ar naujai politikų kartai bandantis atstovauti Emanuelis Makronas galų gale turėtų suprasti, kad, pavyzdžiui, 35 mln. narių turinti kurdų tauta taip pat turi teisę sukurti savo valstybę. Ir ši jų teisė nė kiek ne menkesnė nei turkų, prancūzų ar žydų.
Daugelį sukrėtė ką tik vykęs Azerbaidžano ir Armėnijos konfliktas dėl Kalnų Karabacho. Žuvo daugybė civilių, sugriauti tiek gyvenamieji namai, tiek pramonės įmonės, suniokoti ekonominės infrastruktūros objektai. Naujausias keturių valstybių (Azerbaidžano, Turkijos, Armėnijos ir Rusijos) „susitarimas“ nutraukti ugnį nieko neišsprendė.
Šioje žemėje etniniai armėnai, dabar išpažįstantys krikščionybę, gyvena dar nuo VI a. prieš mūsų erą. Arcacho tarmė laikoma standartiniu visos armėnų kalbos dialektu. Tačiau nuo XI a. čia nuolat stiprėjo musulmoniškų valstybių diktatas. Šį regioną siekta islamizuoti, jam primestas tiurkiškas pavadinimas. Po bolševikinio perversmo susikūrusi SSRS imperija šį regioną priskyrė Azerbaidžanui, nors 92 proc. jo gyventojų sudarė armėnai. Tai buvo ir kitose vietovėse išbandyta taktika, užprogramavusi tautinius konfliktus. Armėnija niekada nesutiko pripažinti šio regiono Azerbaidžano dalimi, tačiau tarptautinė bendrija, remdamasi tik dabar egzistuojančiomis valstybių sienomis, armėnų tautos siekių iki šiol nesugebėjo net išnagrinėti. Dabartinis Turkijos, taip ir nesugebėjusios prisiimti bent moralinę atsakomybę už 1915–1917 m. įvykdytą armėnų genocidą, kurio metu sunaikinta per 2 mln. šios ir kitų tautybių (pavyzdžiui, Turkijos graikų) žmonių, įsikišimas į šį, jau daugiau kaip šimtmetį besitęsiantį, konfliktą padarė pasaulį dar labiau nesaugų.
Ir nereikia vėl ir vėl aiškinti, kad svetimžodžiai: nation, national, nationalist neva yra kažkuo pranašesni už lietuviškus žodžius: tauta, tautinis ar tautininkas. Kodėl vartojame svetimžodžius net tada, kai turime tą patį reiškiančius lietuviškus žodžius? Kodėl ant svarbios įstaigos pastato užrašyta „Lietuvos nacionalinis muziejus“, nors turėtų būti „Lietuvos valstybės muziejus“? Kodėl rašoma „Lietuvos nacionalinė filharmonija“ arba „Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka“ ir pan., užuot parašius „Lietuvos valstybinė filharmonija“, „Valstybinė Martyno Mažvydo biblioteka“? 1935 m. Kaune surengtas pirmasis Pasaulio lietuvių suvažiavimas vyko Valstybės teatre. Kuo šiandien būtų blogas toks pavadinimas?
Kodėl tyčiojamasi iš sąvokos „valstybės laikraštis“? Kodėl ant Lietuvos Prezidentą vežančio automobilio dabar jau nebegali būti specialaus valstybinio numerio, žyminčio tautos išrinkto asmens statusą? Beje, kai Prezidentu buvo A. Brazauskas, toks numeris kurį laiką buvo. Kodėl dabar kažkam nebetinka valstybiniai numeriai su „LRS“ (Seimas) ar „LRV“ (Vyriausybė)? Kodėl mes patys vengiame naudoti simbolius, susijusius su savo valstybe? Tik nereikia meluoti, kad tai neva reiškia kažkokias privilegijas. Ir pagaliau, kaip suprasti tuos, kurie vietoje „Lietuvos radijas“ arba „Lietuvos televizija“ įvedė santrumpą „lrt“, kurioje Lietuva žymima mažąja raide? Ar tuos, kurie kasdien kartoja, pavyzdžiui, „lrt radijo žinios“? Koks visai nususęs turi būti kalbos jausmas, kad sakytum „radijo radijas“? Kas tie, kurie bijo, kaip velnias – kryžiaus, žodžių „Lietuvos valstybė“ ir rašinėja: kraštas, šalis ir pan.?
Taip, mes esame lietuviai, baltosios rasės atstovai, bet tai nereiškia jokio priešiškumo kitiems. Kartą asmeniui, kuris labai agresyviai aiškino, kad esąs rusas nacionalistas, todėl bet kokia rusų tautos ar net jos dabartinio vado (taip ir pristatė) V. Putino kritika jam nepriimtina ir jis pasiruošęs „duoti atkirtį“, kategoriškai atrėžiau: „Jei tu tikrai jautiesi esąs rusas tautininkas, tai žinok, kad mes – lietuvis tautininkas ir rusas tautininkas – galime ir privalome gražiai sugyventi. Tu nesikėsini į mano tautos namus, o aš – į tavo. Tikras tautininkas gerbia visų tautų teisę į savo valstybę, kalbą, kultūrą, materialinę ir dvasinę gerovę. Tu nebandai manęs gąsdinti todėl, kad esi didesnės tautos atstovas. Tautų teisės nepriklauso nei nuo jos narių skaičiaus, nei nuo šiandien valdomos teritorijos dydžio: visos tautos yra lygiateisės.“ Mano pašnekovui tai buvo labai sunku suprasti, taigi kontrargumentų jis taip ir nepateikė. Bandė tik įrodinėti, kad Rusija teisėtai valdo vadinamąją „Kaliningrado sritį“ ar Kurilų salas, tačiau vienintelis jo motyvas buvo toks: „Mes tai užkariavome.“ Net nebandė kartoti įžūlios demagogijos, kad ta Mažosios Lietuvos dalis „nuo amžių esanti rusų žemė“. Beje, toks pokalbis įvyko 2004 m. kovą, važiuojant į Niujorko oro uostą. Pašnekovas buvo JAV nuolatinio gyventojo statusą įgijęs rusas, ten dirbantis taksistu.
Kai dar gerokai anksčiau jaunų vokiečių mokslininkų grupė lankėsi Klaipėdoje, kažkuris jų staiga ėmė aiškinti, kad čia neva – tik vokiečių žemės, o ir patį miestą mes esą privalome vadinti Memel. Tada jo paklausiau: „Tau reikia žemės? Kiek? Nepilnų dviejų kvadratinių metrų užteks?“ Masinio mirusiųjų kremavimo laikas dar nebuvo prasidėjęs, todėl pusmetrio (urnai įdėti) jam nepasiūliau. Išvydęs ryžtingai nusiteikusius greta stovinčius lietuvius, greitai susigūžė ir daugiau „nebemėmeliavo“. Pretenzijos į mūsų žemę iškart baigėsi.
1960 m. lenkų režisierius Aleksanderis Fordas pastatė filmą „Kryžiuočiai“, pagal Henriko Senkevičiaus to paties pavadinimo romaną, kuriame lietuviai buvo parodyti itin sarkastiškai ir net paniekinamai. Vyrai pavaizduoti kaip labai netvarkingi, gauruoti, gyvenantys kartu su gyvuliais, net karštame ore vilkintys iš žvėrių kailių sudurstytus apdarus. Žemaičių kariai esą ginkluoti tik vėzdais. Lietuvės merginos, net apsirengusios tautiniais rūbais, čia elgėsi kaip puslaukinės, čiuožė stogais, maivėsi. Lietuviai filme pavaizduoti kaip išvis nesuvokiantys, kas yra kultūra, todėl net neverti kurti savo valstybę. Beveik tris valandas trunkantis labai brangiai kainavęs filmas sukėlė didžiulį Lietuvos visuomenės nepasitenkinimą, todėl greitai dingo iš ekranų.
Kai dabar kokia nors vokiečių, prancūzų ar net belgų firma, prekiaujanti su Lietuva, mums siunčia nepalyginamai blogesnės kokybės produkciją (pavyzdžiui, kavą ar kosmetiką), jų atstovai su prastai slepiama panieka aiškina, kad prekių kokybė – tokia pati, tik jie neva atsižvelgia į mūsų skirtingą skonį arba mitybos tradicijas (nors nė vienas nesugeba to pagrįsti). Taip beveik atvirai duodama suprasti, kad aukštos kokybės nesitikėtume, nes esame „trečiojo pasaulio šalis“. Tačiau tokie veiksmai nesulaukia deramo mūsų valdžios institucijų atsako, išskyrus prasčiokišką papurkštavimą. Ir iš kur tas „prakeiktas nuolankumas“? Net tada, kai kūrėsi Sąjūdis, tarp mūsų buvo rusų, lenkų, karaimų, latvių ir kitų tautybių atstovų. Todėl nereikia nei savęs, nei kitų gąsdinti „nacionalizmu“.
Negalima tautiškumo painioti ir su didžiavalstybiniu šovinizmu. Niekaip kitaip, kaip tik nusikalstama veika privalome vadinti ir šiandien rezgamas karines avantiūras, kurių tikslas yra neva atsiimti kažkada valstybei priklausiusias teritorijas. Žmogaus ir teritorijos ryšį lemia tokios aiškios (ne tik administracine, bet ir kultūrine bei emocine prasmėmis) jungtys, kaip gimtinė ir tėvynė. Šiandieninės „Kaliningrado srities“ gyventojų daugumą sudaro jau čia gimę žmonės. Kitos tėvynės jie neturi. Jie nėra kalti dėl šios žemės dabartinės administracinės priklausomybės, nors jos ankstesnę priklausomybę ir kultūrinę reikšmę gretimų tautų žmonėms privalėtų žinoti. Tik paties žmogaus apsisprendimas gali lemti jo siekį grįžti į savo tautos etnines žemes arba likti čia, kur gimė. Puikią pamoką pasauliui yra pateikusios Jungtinės Amerikos Valstijos: jei kūdikis gimė JAV, jis vien dėl savo gimimo čia tapo JAV piliečiu. Daug kam vertėtų įdėmiai pastudijuoti JAV lietuvių autoriaus, teisės mokslų daktaro Petro Jokubkos trijų tomų monografiją „Amerikos tautybė ir Amerikos tautinė organizacija“ („American Nationality and A.N.O.“, 1989 m., antrasis leidimas – 1994 m.).