Apie Vytauto Pociaus, išėjus jam į Anapilį, gyvenimą ir darbus 2017 m. rugpjūčio 10 d. „Mokslo Lietuvos“ laikraštyje labai gražiai ir šiltai parašė Edukologijos universiteto alumnai. Be to, tekstas buvo parengtas taip operatyviai, kad žmonės, sužinoję apie V. Pociaus mirtį vien tik iš laikraščio puslapių, dar galėjo suspėti su juo atsisveikinti.
Tad vien jau iš šio fakto galime nuspėti, kad draugai ir studentai labai mylėjo ir gerbė V. Pocių. „Mokslo Lietuvos“ numeryje buvo apžvelgti pagrindiniai V. Pociaus darbai ir gyvenimo etapai. Tačiau apie jo mokslo istorijos darbus tik paminėta, kad tokių buvo. Tad šį kartą norėtųsi išsamiau pažvelgti į jo, kaip mokslo istoriko, veiklą ir priminti neeilinio įvykio – pirmojo atradimo Lietuvos fizikoje – istoriją. Įvykio, kuris liko tik V. Pociaus bendradarbių ir mokslo istorikų atmintyje.
Pradžioje priminsime pagrindinius Vytauto Pociaus biografijos faktus. Gimė 1930 m. sausio 11 d. Kaune. Mokėsi Kauno „Saulės“ gimnazijoje, Kretingos gimnazijoje ir Kauno politechnikume (dabar – Technikos kolegija). Pastarąjį baigęs 1949 m., įgijo silpnųjų srovių elektrotechniko specialybę. Vienerius metus padirbęs techniku-konstruktoriumi, įstojo į Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Fizikos-matematikos fakulteto Fizikos specialybę. 1954 m. baigęs šias studijas su pagyrimu, buvo paliktas dirbti institute ir daugiau nei 50 metų dirbo pedagoginį darbą.
1957 m. įstojo į aspirantūrą Lietuvos mokslų akademijoje pas Boleslovą Styrą, tuomet dar docentą, vėliau – labai žymų mokslininką. Buvo pirmasis B. Styros aspirantas. Tuo pat metu neapleido ir darbo Pedagoginiame institute, kur dirbo dėstytoju valandininku. 1961 m. apgynė disertaciją „Alfa radioizotopų tyrimai debesų elementuose“. 1959–1961 m. kartu su kitais bendradarbiais – B. Styra, Č. Garbaliausku, V. Matulevičiumi, K. Šopausku – aptiko alfa karštąsias daleles atmosferoje. Tai buvo visiškai naujo reiškinio atradimas (iki tol buvo žinomos tik beta ir gama karštosios dalelės), kurio dokumentus 1962 m. B. Styros grupė nusiuntė į Maskvą užpatentuoti. Verta pastebėti, kad bendrame darbe V. Pociaus įnašas buvo nemažas, nes jam prisijungus prie grupės, tyrimai prasidėjo aukštuose debesų sluoksniuose. Būtent jis sukonstravo specialų debesų lašų gaudiklį. Atmosferos radioaktyvumo tyrimai, panaudojant lėktuvus, yra sudėtingesni, nei tyrimai ant žemės paviršiaus, nes reikalauja specialios įrangos, keleto pagalbininkų ir yra susiję su apledėjimo bei kitais pavojais. Neatsitiktinai lakūnai vengia skristi per debesis.
Nusiuntus dokumentus į Maskvos išradimų ir atradimų registracijos įstaigą, tenykščiai biurokratai neskubėjo jų patvirtinti. Jie pakvietė B. Styrą atvažiuoti ir padaryti jiems pranešimą. Šis pakvietimas anais laikais reiškė užkoduotą pasiūlymą atvežti nemažai dovanų iš Lietuvos, t. y. Sovietų Sąjungos provincijos, jos centro ponams. B. Styra nuo tokio kvietimo ambicingai atsisakė, o savo jauniesiems kolegoms pasakė, kad „jei norite, važiuokite jūs, aš nevažiuosiu“. Jaunimas, įvertinęs savo finansines galimybes, taip pat nesiryžo tokiems „didiems“ žygiams.
Turbūt daugelis dar pamena, kaip džiugiai 1977 m. buvo sutiktas ir labai plačiai Lietuvoje pagarsintas pirmasis Lietuvos istorijoje atradimas, kurį padarė Puslaidininkių fizikos instituto mokslininkai: S. Ašmontas, J. Požėla, K. Repšas. Na, o B. Styros grupės atradėjai, nors ir buvo pirmeiviai, liko be atradėjų laurų. Straipsnį apie alfa karštąsias daleles atmosferoje jie paskelbė 1963 m. sąjunginiame žurnale „Atomnaja energetika“. Tik tiek. Nors tiems laikams – tai nemažai.
Būtų galima kelti keistą klausimą, ar teisingai jie pasielgė, būdami tokie kuklūs ir principingi? O gal tada, tais tolimaisiais 1962 metais, tokie dalykai neatrodė labai reikšmingi? Praėjus beveik pusšimčiui metų – 2009-aisiais – V. Pocius pažvelgė į šiuos įvykius jau mokslo istoriko akimis, skaitydamas pranešimą mokslo istorikų konferencijoje, vykusioje Vilniaus Gedimino technikos universitete. Kiek pamenu, jo balse buvo juntamas pasididžiavimas tuo atradimu ir visai nedidelė minorinė gaidelė, kad atradėjais jie netapo. Matyt, neteikė tam didelės reikšmės. Jo pranešimas kartu su bendraautoriumi E. Vėbra buvo publikuotas konferencijos straipsnių rinkinyje „Mokslo ir technikos raida Lietuvoje“, kurį išleido VGTU leidykla „Technika“ (2009).
Dauguma V. Pociaus pranešimų iš mokslo istorijos buvo perskaityti ir paskelbti būtent šių konferencijų, organizuotų VGTU entuziasto doc. Algimanto Nako, darbuose. Konferencijos iš pradžių (1996–2000 m.) vadinosi „Technikos mokslų raida Lietuvoje“, o nuo 2001 m. – „Mokslo ir technikos raida Lietuvoje“. Taip buvo pavadinti ir pranešimų rinkiniai. Labai gaila, kad nuo 2013-ųjų, A. Nakui išėjus į pensiją, niekas šio darbo nebesiėmė, todėl nei įdomių konferencijų, nei gražių pranešimų rinkinių nebeliko. Šiame tekste, taupant vietą, toliau paminėti VGTU konferencijų rinkiniai bus cituojami taip: metai, VGTU.
Vytautas Pocius, nepaisant labai sėkmingos mokslinės karjeros pradžios, 1962 m. grįžo dirbti į Pedagoginį institutą. Jis labai mėgo pedagoginį darbą ir, sakyčiau, buvo tam darbui sutvertas. Be galo mėgo būti tarp žmonių, o ir žmonėms bendrauti su juo buvo lengva ir įdomu. Vaizdžiai pasakodavo apie savo ieškojimus ir naujus atradimus. Žinojo labai daug, dosniai dalindavosi savo žiniomis su kitais ir iki pat gyvenimo pabaigos turėjo tiesiog fantastišką atmintį.
V. Pocius 1962–1992 m. buvo šių VVPI katedrų vedėju: Pramoninių gamybos pagrindų (1962–1972), Fizikos ir matematikos dėstymo metodikos (1966–1967), Bendrosios fizikos (1974–1979; 1980–1983). 1963 m. jam suteiktas docento mokslinis vardas. 1990 m. konkurso tvarka buvo išrinktas Bendrosios fizikos katedros profesoriumi, tačiau, pasikeitus vardų teikimo tvarkai, 1992 m. grąžintas į docentūrą. 1995–2004 m. buvo emeritas ir dirbo pagal sutartį. Dar dėstė Kauno politechnikos instituto filiale Vilniuje (dabar – VGTU), Respublikiniame mokytojų tobulinimosi institute, dirbo su „Fizikos olimpo“ klausytojais, t. y. Lietuvos atstovais pasaulinėse fizikų olimpiadose. Jo paskaitų yra klausę ir laikę egzaminus daugiau kaip 4000 Lietuvos jaunuolių. Skaičius – išties įspūdingas!
Dirbdamas Pedagoginiame institute, V. Pocius dėstė bendrąją fiziką, elektrotechniką, radiotechniką, paskelbė per 100 mokslinių, metodinių, fizikos didaktikos, publicistikos bei mokslo istorijos straipsnių, išleido 8 knygas. Mokslo istorijai skyrė per 40 straipsnių ir 2 knygas. Atliktų darbų skalė – labai plati. Jo veikloje galime išskirti tris pagrindines mokslinio darbo kryptis: atmosferos radioaktyvumas, fizikos dėstymo metodika ir mokslo istorija.
Mokslo istorijos tematikoje pradėjo dirbti 1990 m., t. y. būdamas 60-ties. Kaip ir dera fizikui, susidomėjo Lietuvos fizikos istorijos ištakomis – pirmosiomis lietuviškai išleistomis knygomis apie fizikinius reiškinius, kurias išleido garsusis mūsų inžinierius Petras Vileišis. Jo knyga „Apsakinėjimas apie žemę ir atmainas oro“ (išleista 1876 m. Peterburge), V. Pociaus nuomone, yra pirmoji gamtamokslinė fizikos srities knyga. Nors joje aprašoma žemė, dėstymo ir aiškinimo metodas yra grynai fizikinis. Šiai reikšmingai datai 1991 m. suėjo 115 metų. V. Pocius apie šią knygą paskelbė „Mokslo ir gyvenimo“ žurnale (1991 m., Nr. 6) ir „Fizikų žiniose“ (1992 m., Nr. 2).
P. Vileišio rūpesčiu 1899 m. pasirodė dar svarbesnė Lietuvos fizikos istorijai knyga – slapyvardžiu P. Neris jis parašė ir išleido pirmąjį lietuvišką fizikos vadovėlį – pradžiamokslį „Populiariškas rankvedis Fyzikos“. Šiai datai įprasminti 1999 m. Vilniaus pedagoginiame universitete V. Pocius suorganizavo konferenciją „Pirmojo lietuviško fizikos vadovėlio 100 metų jubiliejus“.
Kadangi pirmoji Vytauto Pociaus specialybė – inžinierius, suprantama, kad jam buvo įdomi ir inžinerinė P. Vileišio veikla. V. Pocius suregistravo visus jo statytus tiltus ir geležinkelius (1996, VGTU). Žvelgdamas tiek inžinieriaus, tiek ekonomisto ir gamybos organizatoriaus akimis, jis aprašė pirmąją lietuvišką akcinę bendrovę „Vilija“, įkurtą
P. Vileišio ir jo kolegų Vilniuje. Vytautas Pocius išaiškino, kad daugelis dabartinių istorikų neskiria P. Vileišio privačios įmonės „Mechaninės dirbtuvės“ ir „Vilijos“, suplakdami viską į vieną. Tačiau tai buvo dvi skirtingos įmonės. Sėkmingai dirbanti bendrovė „Vilija“, karo metu ją evakavus į Smolenską, 1918 m. buvo bolševikų nusavinta (2008, VGTU).
Labai visapusiška, altruistiška ir gaivališka P. Vileišio asmenybė traukė V. Pociaus dėmesį ir kitu požiūriu. Jis rašė, kad savo turtu, intelektu, darbo patirtimi ir geranoriškumu P. Vileišis labai stipriai veikė aplinkinius žmones. V. Pocius aptarė P. Vileišio įtaką žymiųjų lietuvių inžinierių likimui: Jonui Bortkevičiui (1871–1908), „Dvylikos Apaštalų“ būrelio nariui, nelegalios lietuviškosios spaudos platintojui; Antanui Macijauskui (1874–1950), apie kurį kalbėsime toliau ir kurio pradinę lietuviškų knygų leidimo veiklą rėmė P. Vileišis; Steponui Kairiui (1879–1964), Nepriklausomybės akto signatarui, kurį rėmė materialiai (nors ir visai nepritarė jo politinėms pažiūroms) ir finansavo jo pirmąjį vadovėlį mašinistams bei kūrikams; Kaziui Puidai (1883–1945), Berlyne baigusiam aukštuosius inžinerinius mokslus ir ieškojusiam darbo Vilniuje, P. Vileišis pasiūlė darbą „Vilniaus žinių“ redakcijoje. Taip ir įsiamžino K. Puida Lietuvos istorijoje kaip žymus rašytojas, o ne inžinierius. P. Vileišio veikla turėjo įtakos Konstantinui Šakeniui (1881–1959), būsimam švietimo ministrui, kurį jis įdarbino „Vilniaus žinių“ redakcijoje, o vėliau – savo mechaninių dirbtuvių braižykloje; Juozui Skripkui (1870–1937), kurį V. Pocius įvardijo kaip tautinio atgimimo ir valstybės kūrimo veikėją, dirbusį P. Vileišio „Mechaninių dirbtuvių“ direktoriumi.
Gabrieliaus Landsbergio (1852–1916), mums žinomo lietuvių dramaturgo, pirmoji specialybė buvo telegrafo technikas. Tad V. Pocius drąsiai jį priskyrė prie garsiųjų inžinierių. Jo materialiai remti nereikėjo, tačiau būtent P. Vileišio lietuviška veikla, jo išleistos lietuviškos knygos paveikė Gabrielių taip stipriai, kad visas Landsbergių šeimoje įdiegtas lenkiškas patriotizmas išgaravo kaip lengvas dūmas. G. Landsbergis tapo karštu Lietuvos patriotu, dirbo „Vilniaus žinių“ redakcijoje. Kaip gerai žinome, G. Landsbergis savo idėjines nuostatas sugebėjo puikiai perteikti ir giminės atžaloms (2000 ir 2011 m., VGTU).
Dr. Laima Petrauskienė
(Tęsinys – kitame numeryje)